(Konkurso suaugusiųjų grupėje V premiją laimėjęs straipsnis)

BIRUTĖ BENIUŠIENĖ

     -   Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios...

     Kilnodama mano dešinę rankelę, nuo vieno peties ant kito, lėtai tardama kiekvieną žodį, - taip Mamytė rytmečiais keldavo mane iš lovos.

     Tik vienintelį žodelį “amen” - aš ištardavau jau pati - labai garsiai, sudėjusi rankeles ant krūtinės.

     -    Birutėle, ar baltai išmiegojai? - visuomet besišypsodamas paklausdavo tėveliukas.

     O aš - kiūtau lovoje tokia šilta, susivėlusi, dar nuo maldos rankutes nuo krūtinės neatitraukusi ir šypsausi.

     Tada tėveliukas sako:

     -    Mūsų mergaitė šypsosi - reiškia baltai išmiegojo. (O miegai tėvukų buvo skirstomi į baltus ir ne...).

     Taip gera širdelei mažai. Ir ji šypsosi... Auga. Kartais atrodė, jog širdelė jau nebeišsitenka krūtinėj manoj - greit ištrūks ir skristelės aukštai aukštai...

     Tie pirmieji Mamytės įžiebti žodžiai, vėliau įaugę širdin giliai, lydėjo mane ne vien nerūpestingos vaikystės prieškariniais takeliais, bet vedė mane - paauglę ir per karo ugnį, ir sunkiuosius pokario metus. Stagnacijos laikų suklaipyti, nubrūžyti, bet išlikę dar gyvi, vaikystėje pasėti gėrio daigeliai, atgyja dabar, senatvėje - tokie dar liauni, gležni, kad nualintai širdžiai ir rankai praverstų ir šiandieną. Mamytės švelnioji ranka - vedžiojanti manąją nuo vieno peties prie kito...

     Tik kažin, ar bepajėgčiau ištarti dabar tą paskutinįjį žodelį “amen” taip garsiai, kaip kadaise? Turbūt, kad vargu. Tik tyliai verkdama, glostyčiau bučiuodama tą šiltą Mamytės rankelę, davusią man gyvybę ir neblėstančio žmoniškumo krislą.

     Tėvukai buvo stambūs ūkininkai, todėl samdydavo darbininkus: berną, pusbernį, tarnaites, kartais vieną, kartais dvi, ir piemenį.

     Samdiniai gyveno ir dirbo mūsų ūkyje ištisus metus: nuo vienų Kalėdų iki kitų.

     Šie svetimi žmonės, perėję jau ne vieną ūkininką, ateidami į mūsų namus, atsinešdavo ne vien savo išmintį, darbščias rankas, bet ir nemažą keiksmažodžių “kraitį”. Gajūs keiksmažodžiai, atradę palankią dirvą, greit prigydavo ypač vaikų tarpe. O tas vaikas -buvau tik aš viena.

     Štai ir prasidėjo pirmasis vaiko žingsnis į nežinomą suaugusių pasaulį.

     Kur nulėkusi, vis spoksau, akį primerkusi, į tuos nelabai dar pažįstamus svetimus žmones - kaip jie šneka?.. Taip ir knieti juos pamėgdžioti.

     Tuoj iš vaikiškų lūpų pasipila negirdėti žodžiai:

     - Škac, tu lupūziukei - nustumiu alkūne katelę, besiglaustančią pašonėje man bevalgant. Tėvukai susižvalgo, bet nieko nesako. Tik Mamytė, nebaigusi vakarieniauti, liūdnai atsidususi nueina nuo stalo.

     Ir taip kasdieną vis nauji, lig šiolei negirdėti, ne visi gražūs žodžiai-žodeliai nuskamba mūsų troboje. Samdiniai patenkinti pataikaujančiai juokiasi iš tokių neeilinių vaiko gabumų...

     Tik kodėl tas tėveliukas ir Mamytė nesišypso, o nulindę į kitą kambarį, vis taip ilgai kažin ką kuždasi?

     Štai vieną rytą tėveliukas su Mamyte pradeda smarkiai bartis. Tėveliukas, vaizduodamas smarkiai įpykusį, kas retai pasitaikydavo, garsiai ant Mamytės rėkia:

     -    Tu, Rūta, tu Mėta, tu Pinavija! Kodėl mano pirštinė skylėta? - kadaruodamas tą suplyšėlę virš galvos, ir vėl “tą Rūtą, Mėtą”, kartoja vis taip garsiai, bet jau ne taip piktai, net kairiąja ranka lūpas prisidengęs, kad nešyptelt. Jis taip šnairuoja į Mamytę, dar ir dar burba:

     -    Ar žinai, tu esi ne tik Rūta, bet ir žalia...esi...žalia Rūta!

     Mamytė, baisiausiai įsižeidusi, net sukaitusi, lyg būtų prieš kalną lipusi, tik ranka prakaitą nuo kaktos braukia. Eidama prie tėveliuko, naujas kumštininkes pirštines atkišusi, norėtų taip pat šaukti, bet neišeina. Ji tik pašnibždom:

     -    O tu, tu esi, šviesi Saulė!

     Ir aš, iš užpečkio galvą iškišusi, neiškentusi atitipenu į viduraslį:

     -    Sie-si, šieši Saulė!

     Su ta “Saule”, “Rūta”, “Mėta” ir kitais gėlių vardais, prašvito vėl mūsų troba.

     Prie tų naujųjų “keiksmažodžių” greit pradėjome priprasti visi: ir aš, ir tėveliuks, ir Mamytė, net ir samdiniai, užuot burnoję, “darkėsi” net supykę gėlių vardais. Bernas ant tarnaitės užsiutęs, gėle ją vadina. O gėlė, tartum ranka, bemat visus įžeidinėjimus ir įniršį nuima.

     Kartą bernas, pagriebęs mane už pažastų, taip švystelėjo į orą, kad man net žadą užgniaužė. Pajutau tik, jog krisdama žemyn, vėl jo tvirtose rankose įstrigusi. Žvilgčioju į jį - tokį išsišiepusį. O jis:

     -    Tu, mūsų gėlė! - ir patupdęs mane ant žolyno kieme, tėveliukui pasakė:

     -    Žinai, gaspador, tu tikrai geras žmogus, o aš mislijau, kad durnius... nepyk, - ir kilstelėjęs kepurę, pasikrapštęs pakaušį -bernas nuskubėjo prie savo darbų.

     Tėveliukas, tvėręs kirvį nuo skiedryno, greit pradėjo genėti netoliese paristą apysausę eglę ir, užmetęs šakikes ant kaladės taip spėriai, tik: cik, cak, čak, čak, čakšt... kapojo jas, toks visas nušvitęs. Ir man pasirodė, kad jo akių kampučiuose ištryško ašara. Sunku tada buvo suvokti širdim maža tas suagusių ašaras. Tik jaučiau - gera ašara...

     Samdydamas naują darbininką, tėveliukas visados įspėdavo:

     -    Reiškia, žinok, mūsų namuose keiksies tik gėlių vardais.

     Su tokiais savo įspėjimais tėveliukas kartais atbaidydavo ir gana gerą darbininką, kuris, ne visai supratęs ko iš jo norima, atrėždavo:

     -    Tai bent gaspadorius! Kur ir žmogiškai nusikeikt nevalia... Dirbk pats...

     Ne kartą tėveliukas, iš kur nors sugrįžęs, būdavo toks liūdnas. Tada aš, patyliukais prisėlinusi, apglėbusi jo kelius, pakreipusi galvelę, tyliai į jį žiūrėdavau, visai nemirkčiodama, ko jo vyriška ranka pradėdavo kuduliuot mano garbanotą galvą. Tada jis nusišypsodavo, sakydamas:

     -    Tu, gerasis mano mažas žmogau...

     Taip keletą metų mūsų namai buvo lyg nerežisuotas klojimo teatras.

     Tėvukai patenkinti džiaugėsi. Gyrėsi ne tik kaimynams, bet ir giminaičiams, kad jų vaikas nesikeikia ir, kokiu būdu jie vis dėlto įveikė savo mažąją busimąją įpėdinę.

     Ir štai, aš jau smarkiai didelė. Nešvepluoju. Greit jau į mokyklą kiūtysiu. Tik kažkodėl dantys klibėt pradėjo? Paklibinu, paklibinu, pirštais nutvėrus tą klipytą. Jis toks smulkus, ne ką už katino krūminį didesnis ir užčiuopt žmoniškai neina. Dar vienu šonu nuo smegenų atkiūtęs, rodos, vos besilaiko, bet ištraukt pati bijau.

     -    Birutėle, - Mamytė taip gražiai prašo; - leisk man, nors akies krašteliu žvilgtelėt į tą tavo klibiuką.

     Aš sutinku. Ir išsižiojusi jai rodau:

     -    Štai šis... viršuje...

     Vos tik Mamytė pirštais prisilietė, tuoj pilna burna seilių, pritvino, priplūdo. Baisiai išsigandau ir gargaliuodama pradėjau šaukti:

     -    Bi-jau, bi-jau...

     Išgirdęs triukšmą, atskubėjo tėveliukas.

     Tuoj širdyje ramiau. Tėveliuks man padės... Bet tėveliukas nesišypso, tik kaire ranka čiupt man už spurdančių kojų. Dešiniąja -tuoj grybšt už danties. Mamytė ir ta jam padeda mane prilaikyt. Taip anuodu mane išgąsdino, kad suspiegusi nesavu balsu, nė nepajutau, kaip išsprūdo:

     -    Rupūžės, pasiutėliai, paleiskit!

     Iš netikėjimo tėvukams net rankos nusviro. Greit mane paleido. Burnoje sūru. Dantuko nebėr, bet skausmo nejaučiu, tik galvoju:

     -    Kas tik dabar bus? Turbūt mane smarkiai bars? O gal net muš?

     Bet manęs nei barė, nei mušė. Tik paliko savaitę visą - visų užmirštą keikūnę be dėmesio, šilumos ir meilės...

     Tai buvo labai ilga, juoda savaitė besibaigiančios kūdikystės dienų. Per kurią aš daug supratau. Tarytum ūgtelėjau. Ir sau prisiekiau - daugiau niekuomet nesikeikti.

     Savo priesaikos laikausi tvirtai visą gyvenimą. Ir dabar, sulaukusi žilos senatvės, vis dažniau susimąstau - kaip būtų susiklostęs manasis likimas, jei tada, kūdikystėje, nebūtų buvę tėvukų teatro?