Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TEGUL JOS DAR LABIAU TVIRTĖJA

KUN. K.J. AMBRASAS, SJ

     Lietuvos vyskupai šiuos 1992 metus paskelbė Gyvosios parapijos metais. Nors šie metai jau eina prie pabaigos, nors šis K. J. Ambraso, SJ, straipsnis parašytas turint prieš akis Lietuvos parapijas ir jų problemas, bet manome, kad jo mintys ir duodami patarimai nebus be naudos ir išeivijos lietuvių parapijoms.

Redakcija

     Labai nuosekliai ir prasmingai žengia Lietuvos Katalikų Bažnyčios ganytojai savo skelbiamomis mintimis, siūlomomis intencijomis visai tautai. Pernai turėjome laiko per visą dvylika mėnesių pamąstyti apie lietuvišką šeimą. Meldėmės už jos tikrąją paskirtį, jos reikšmę, grąžintinas ir kai kurias gerokai pamirštas jos tradicijas. Šiemet -1992 m. laisvos ir nepriklausomos šalies dienomis - išgirdome tikrai reikšmingą naują progą ir pareigą visiems sutartinai ne tik pasimelsti, bet ir pamąstyti, pakalbėti, daug ką nuveikti, kad turėtume Gyvosios parapijos metus, kad turėtume gyvąją didesnę šeimą - parapiją. Ji per pusšimtį metų kur ne kur buvo aptrupėjusi. Ne vienas buvo nuo šios didesnės šeimos nutolęs, atsiskyręs, ją net išdavęs ar pametęs. Nenuostabu. Šitiek buvo padėta jėgų ir priemonių vienas kitą įtarinėti, persekioti, nepasitikėti. Įmestas ne vienas sunkus, didžiulis akmuo ne tik į kaimyno, brolio, kitaip manančio ir ypač tikinčiojo sodą bei daržą. Ne tik įmestas tas akmuo: išgriautos tvoros, išrauti stulpai, o kai kur - dar didesnės iškeltos nepasitikėjimo, neapykantos sienos.

Kryžių šventina Lietuvos jėzuitų provinciolas Jonas Boruta, SJ

     Laikas. Pats geriausias metas, kai tautai reikia valyti pakampes nuo dirvon prisėtų visokių nuodingų chemikalų, nuo užterštų paežerių ir apnuodytų ežerų, neapdairiai iškankintų pelkių ir nusausintų balų, kanalizuotų upių ir sudarkytų užgriozdintomis fermomis kraštovaizdžių. Pats tinkamiausias laikotarpis imtis atkurti, padėti tvirtus pamatus, kur jie suskeldėję ir subirę, mūsų krašte 660 katalikiškų šeimų, kurias mes vadiname parapijomis. Katalikiškomis šeimomis, šiomis vienos minties, bendrų įsitikinimų ir vieningo tikslo žmonių bendruomenėmis, remiasi visa mūsų Katalikų Bažnyčia. Užsienyje jos taip pat vadinamos -community. Tatai sudėtingos struktūros junginys, kuriam kartu su kunigais vadovauja pasauliečiai, kurie ne tik padeda tvarkyti kasdien ir švenčių dienomis pamaldas, skaityti Šv. Rašto ištraukas, giedoti, organizuoti iškilmes, bet šios bendruomenės vadai rūpinasi apaštaliniais, evangelizaciniais reikalais. Jie ne tik pasklidę po miestus ir kaimus moko vaikus katekizmo, aiškina Šv. Raštą, rengia jaunuolius jungtuvėms, konsultuoja jaunavedžius, padeda spręsti iškilusius šeimose nesutarimus, reguliuoja tėvų ir vaikų santykius, gesina užsiliepsnojusius tarpusavio gaisrus, bet ir atlieka daugelį tų darbų, kuriais kraute apkrautas mūsų Lietuvos parapijų klebonas, vikaras ar altaristas. Pasaulietės moterys ar vienuolės seserys sėdi parapijų raštinėse, priima Mišių intencijas, praneša kunigui apie ligonius, atsakinėja telefonu, konsultuoja. Pasauliečiais vyrais pasitikį kunigai paveda visą statybų naštą jų žiniai. Jie tvarko remontus, remontuoja namus, bažnyčias, kitus reikalingus pastatus. Su jais - ypač su parapijų tarybų nariais, organizacijų lyderiais, grupių vadais, katechetais, pašaukimų organizatoriais - kunigai numato darbo planus visiems metams, dešimtmečiams. Su jais sprendžia daugelį parapijos, jų vadinamos bendruomenės reikalų. Tad kunigui dažniausiai atpalaiduojamos rankos nuo buities, ypač rūpinimosi statybinėmis medžiagomis, remontais, daugeliu pastoracinių darbų, sakysime, Pirmosios Komunijos organizavimu. Pasaulietės katechetės parengia sąrašus, pasiskirsto darbo grupėmis, sudaro bendro darbo planus, pagal kuriuos kunigas žino, kur kas mokoma, kur ir kada turi būti pradėta ir baigta katekizacija, kada turės būti Pirmoji išpažintis ir Komunija. Pasauliečiai, parapijų nariai, tikrai rūpestingi kunigų pagalbininkai, padėjėjai ir bendros naštos nešėjai.

     1. Taigi nepaprastai graži ir palaikytina mintis - atgaivinti pagal laiko reikalavimus kaimo ir bažnytkaimių, miestelių būrelius, kurie gali turėti ne tik įvairių savišvietos, šeimininkių, siuvimo, mezgimo, ūkininkų, sodininkų, daržininkų, technikų ratelius, bet ir karitatyvinius - labdaros, katechizacinius, Šv. Rašto nagrinėjimo, turistinius, kraštotyros, tautosakos rinkimo, kalbos faktų registravimo ir kitus gražius tikslus. Tatai priklauso nuo vietos inteligentų išradingumo, nuo tos parapijos būdingesnių etninių savitumų. Sakysime, tose vietose, kur yra gabių liaudies drožėjų, skulptorių ar tapytojų - organizuoti jaunosios kartos apmokymą. Kad šie menai nenyktų, reikėtų taip elgtis, kaip kituose kraštuose: kaimai, miesteliai, apylinkės - vienos gamina nepaprastai gražius puodus, ąsočius, žaislus, o kitos, pavyzdžiui, labai išradingai pina iš šiaudelių skrybėlaites, iš lino ar vilnos audžia nuostabius tautinius audinius. Trečios nepralenkiamos metalo, geležies dirbinių kūrėjos ir gamintojos. Ketvirtos - iš paprastų medžio gabalų pigių, bet labai gražių baldų gamintojos. Tai ne tik krašto ekonomikos pastiprinimas, ne tik atspara tvirčiau atsistoti ant kojų, bet ir šios bendruomenės naujų socialinių santykių pamatas. Juk kuriasi nauja bendruomenės forma - kooperatyvai, kurie turi būti remiami ne vien tik tų, kurie trokšta ilgo pinigo, bet ir tų, kurie bendru darbu, žaliavų organizavimu, prekių platinimu pritraukia žmones į vieną kolektyvą, pagrįstą savitarpio pagalbos ir paramos, pagarbos ir darbo įgūdžių tobulinimu. Taip pat yra ugdomas naujas, katalikiškas požiūris į bendruomenę, kurios reikalais kiti kraštai nepaprastai susirūpinę ir jos įvairias formas remia vyskupijos, parapijų ganytojai, visa Bažnyčios hierarchija. Kai į amatą, prekybą nežengia katalikiška mintis, religijos pagimdyta iniciatyva, tučtuojau atsiranda pinigų rykliai, kurių visa išmintis - pigiai prisipirkti ir kuo brangiau parduoti. Pirmiausia juk turi rūpėti visos bendruomenės gerovė: visos tautos išsinėrimas iš ekonominės balos, iš materialinių bėdų, kurios neleidžia prasikrapštyti akių ir dažniau pažvelgti į saulę. Taip, taip - vaikščiodami žeme, mes dažniau turėtume pažiūrėti į saulę. Kokia ji graži! Kokia nuostabi! Kokia ji didelė! Toji Saulė - Kristus... mūsų Viltis ir Išganymas. Tad turime išmokti dorai, katalikiškai dirbti, prekiauti, elgtis ir gyventi.

     2. Kad būtų išlaikyta kaimo ir miesto pusiausvyra, ar ne laikas būtų pagalvoti ir į kiekvieną parapiją siųsti ar tenai intensyviai steigti prie klebonijų, prie visuomeninių įstaigų, mokyklų, technikumų seserų vienuolių, visuomenininkų, savanorių būrelius, kurie pastoviai mokyklose ir jų bendrabučiuose gyventų, vadovautų dvasiniam gyvenimui, būtų patys pavyzdžiu ir patys mokytųsi. Kiekvienoje bendrijoje, ypač kaimo vietovėse, turėtume turėti bent kelis židinius įvairių katalikiškų vadų, kurie turėtų atsirasti iš bažnyčios rėmėjų, tikinčiųjų gretų. Čia galėtų patarnauti atostogų grįžtą apsišvietę vyrai ir moterys, kurie ne tik, anot Lietuvos vyskupų rašto žodžių, rūpintųsi sunkesnius darbus tėvams ir giminėms nudirbti, vasaros ar rudens gėrybių parsivežti, bet ir nuvežti senolius į bažnyčią ir patiems kartu su jais dalyvauti. Tačiau inteligentų misija kaime turėtų vien tuo nesiriboti. Juk mieste gyvenantis inteligentas galėtų savo gimtinėje pasidalinti su savo žmonėmis parapijos ar kultūros namų salėje parsivežtais įspūdžiais iš užsienio, pasižiūrėti skaidrių, suorganizuoti parodą, paskaityti paskaitą, pamokyti kokio nors įdomesnio amato, parvežti j savo namus gražesnį augalą, našesnio javo ar augalo atmainą, praktiškesnio ir gražesnio namo, baldo brėžinį, sukurti naują giesmę ar dainą, parašyti apie šį savo gimtąjį kampą straipsnį, apybraižą, pamokyti kaimyno vaikus, kad lengviau įstotų į universitetą, institutą. Progų ir darbų atsirastų kiekvienam, tik gera būtų, kad tie šviesuoliai mylėtų savo kampą, būtų prisirišę ne tik medžiaginiais saitais prie savo sodybos, bet ir nepatingėtų užsukti pas kleboną, pasisakyti, kad štai toks ir toks atvažiavo į savo kaimą, kur dar gyvi jo tėvai, seserys, kad paklaustų: “Ką galėčiau, kunige, savo parapijai padėti, kuo galėčiau čia būti naudingas?”

     3. Jei didžiuma šviesuomenės anksčiau buvo atsitvėrusi nuo Bažnyčios, nedrįsdavo garsiau kunigo pavardės ar Dievo vardo ištarti, dabar turėtume kuo plačiau atverti klebonijų, vikariatų, seminarijų, netgi vienuolynų duris, kad bent paskirtomis dienomis, bent nustatytomis valandomis svečiai galėtų aplankyti, pasižiūrėti, pasimelsti, kartu pabendrauti net su užsidariusių bendruomenių nariais ar jų skirtais asmenimis. O patiems žmonėms reikėtų suprasti, kad be pasauliečių, bet platesnės ir artimesnės pagalbos ir organizuotos parapijiečių veiklos mūsų vidinis gyvenimas, mūsų ateities Lietuva negalės nei pakeisti klaidingų papročių, sužalotos pedagogikos principų, nei vaikų sąmonėje ateistinės mašinos pripūstų an-gliarūkšties dujų nepajėgs pakeisti gaiviu, tyru ir viltį žadinančiu dvasinio rytmečio oru.

     Įsidėmėtina, jog daugelyje kraštų misionieriai, atkeliavę į laukinių ar puslaukinių genčių kraštą, vienu iš pirmųjų savo veiklos žingsnių laiko svarbiausiu - sutelkti apie savo misiją, apie savo įsikurdinimo vietą didesnį ar mažesnį vaikų, jaunimo ar subrendusių žmonių būrį. Jei aplink nėra mokyklos, ją artimiausiu metu jie stengiasi įkurti ir savo mažuosius pagalbininkus leisti į mokslus, kad vėliau iš jų atsirastų ne tik šio krašto švietėjai, bet ir pirmieji šios misijos ramsčiai, ištikimiausi pagalbininkai, aktyviausi organizatoriai, mokantieji vietinę kalbą, suprantantieji šio krašto gyventojų poreikius, sugebantieji išspręsti sudėtingiausius uždavinius ir sureguliuoti į šią šalį atvykusiųjų tarpusavio santykius bei tvarkyti įvairius bendruomenės medžiaginius, socialinius ir kitus reikalus.

     4.    Jei mūsų kunigai nebuvo garsinami, kad jie daugel yra išleidę į mokslus, daug kam yra pagelbėję įsitvirtinti visuomenėje, ištiesę reikalingu metu ranką, saugoję nuo rudojo ir raudonojo persekiojimo, slėpę gaudomus ir žudomus, nūnai be jokios atodairos galime jau dabar pasakyti, kad dvasininkija, ypač jos hierarchija, ne tik kasdienos tėkmėje, bet ir lemtingiausiomis tautos akimirkomis nevengė, priešingai - taikliai nurodė mūsų tautiečiams teisingiausią išeitį, patys stovėjo su tais, kurie rizikavo gyvybe, stojo pirmose gretose, aukojo šv. Mišias prie parlamento rūmų, meldėsi bažnyčiose, rikiavo žmones, skatino vienytis, būrė ir drąsino. Tad tegul tampa mūsų kraštas gyvu, veikliu ir organizuotu evangelizacijos ir pastoracijos pavyzdžiu. Tebūna telkiama apie parapijų bažnyčias veiklūs šios bendruomenės savišvietos, ypač religinės minties sambūriai, judėjimai, bendrijos, kurios padėtų sudaryti mėnesių ir kalendorinius darbo metus, dvasinės programos gaires, pagal kurias būtų galima lengviau numatyti reikalingas priemones, žmonių skaičių, vykdyti ne atsitiktinai, bet planingai dvasinio atnaujinimo programą. Ir tai kaip tik geriausia daryti per parapiją, kuri yra arčiausia prie dvasinio gyvenimo židinio bažnyčios ir joje dirbančio kunigo.

     5.    Viena iš daugelio šių Gyvosios parapijos metais pajudintų dirvonų vaga galėtų būti visos Lietuvos mastu imtis rengti parapijų istorijas, leisti apie jas lankstukus, atvirukus, rinkinėlius, rašyti apie jas informacijas, straipsnius ir turėti nuolatinius parapijos gyvenimo metraštininkus. Šis darbas galėtų prasidėti nuo rajonų - apskričių laikraščių, kuriuose galėtų būti specialūs skyreliai, ypač šiais metais, kur nuolatos būtų spausdinama medžiaga iš parapijų praeities ir dabarties. Čia galėtų būti kuo daugiau surinkta žinių apie dingusių, žuvusių, nusipelniusių kovose mūsų parapijiečių istorijų, kunigų biografijų, kuriose atsispindėtų sunkus, kruvinas ir pasiaukojantis daugybės ištikimų Bažnyčios ir Dievo sūnų darbas, atsidavimas savo pareigai, savo darbui, savo tautai. Čia galėtų būti nuolatos parapijos gyvenimą nušviečianti kronika, kuria galėtų pasinaudoti mūsų naujai sukurtas Katalikų Bažnyčios Informacijos Centras (LKBIC). Aktyvesnės ir turtingesnės parapijos, kur nėra tokių sunkumų su spauda, žurnalistais, popieriumi, jau šiemet galėtų išsispausdinti savo parapijos istoriją, papročius, įdomesnes tradicijas, bažnytinių pamaldų ir švenčių tvarką, su atlaidų dienomis, Mišių tvarka, su kunigo adresu, telefono numeriu ir kita būtina informacija: parapijos ribos, gyventojų skaičius, įdomesnės vietovės, jubiliejų, paminklų nuotraukos ir kitos naudingos žinios. Tokie rinkinėliai, o gal ir knygelės, galėtų būti ne tik informacijos priemonė, bet ir suvenyras atsilankantiems svečiams.

     6. Būtų gera Gyvosios parapijos metų pabaigoje susumuoti visus rezultatus ir paskelbti geriausios, veikliausios, pavyzdingiausios parapijos laimėtoją. Tokiose parapijose būtų galima suorganizuoti Eucharistinius kongresus, pasikviesti svečių iš kitų parapijų, o gal net iš užsienio, kur galėtų vieni iš kitų pasimokyti.

     7.    Labai skatintinas lietuviškų parapijų vidinis tarpusavio bendradarbiavimas. Čia gali būti ne tik pasikeitimas chorais, abipusės varžybos, viešnagės, bet ir įdomios tarpusavio bendravimo progos: rengiami jaunųjų katalikų sąskrydžiai, bendros koncertinės ir kultūrinės programos, ateitininkų vakaronės, skautų sambūriai, susitikimas su užsienio svečiais, grįžusiais iš kelionių žmonėmis, susikaupimo tridieniai. Juk jaunimas, ypač organizacijų ir draugijų vadai, kapelionai yra patys išradingiausi, aktyviausi, naujų veiklos formų skleidėjai ir senųjų atgaivintojai.

     8.    Gyvosios parapijos metais ypač derėtų suorganizuoti pamokslų ir paskaitų apie bažnytines tradicijas, liturginio gyvenimo formas, pagarbą Švnč. Sakramentui, šv. Mišių svarbą, viso vidinio gyvenimo reikšmę kiekvienam parapijiečiui. Labai mums visiems reikėtų turėti knygą “Kataliko ABC”, kur rastume liturginių apeigų simboliką, bažnytinių indų, spalvų komentarus, kataliko laikyseną bažnyčioje, šventoriuje, svečiuose, namuose, apie švenčių ir iškilmių organizavimą. Tokioje knygoje galėtų būti rašoma ir apie geriausias bei tinkamiausias senas ir naujas tradicijas, pastoracijos ir apaštalavimo formas. Juk ne be reikalo Lietuvos vyskupai savo kreipimesi rašo: “Parapijos širdis -bažnyčia ir jos altorius su Švnč. Sakramentu. Prieširdis - šventorius, kur žmonės pasimato prieš pamaldas. Aorta - parapijos namai, vieta, kur, bažnyčioje dvasiškai sušilę ir jėgų gavę, žmonės nuotaikingai bendrauja, dalijasi sumanymais, kaip geriau tarnauti Dievo karalystei ir... kenčiantiems, apleistiems bei nuklydėliams”.

     9. Naujai sukurtosios parapijų tarybos, pradėjusios veikti nuo 1992 metų pradžios, yra aktyviausių ir veikliausių, kūrybingiausių parapijose dirbančių kunigų patarėjos, pagalbininkės ir vykdytojos, įsijungusios į bendrą parapijos gyvenimą. Tad tebūna mūsų parapijos Dievo ir Marijos globojamos, tegul jos vis labiau tvirtėja.