Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

VAIDINIMAI JĖZUITŲ GIMNAZIJOJE

1933 m. gavėnioje Kauno Jėzuitų gimnazijoje buvo suvaidintas veikalas “Sūnus Palaidūnas”. Vaidino gimnazijos moksleiviai, o moterų vaidmenis — studentės. Fotografijoje matyti Danutė Lipčiūtė-Augienė ir Marija Radzevičiūtė.


SABINA KAROSIENĖ

     Iš toli toli, kaip gražus aidas, atplaukia prisiminimai apie vaidinimus, kurių dalyve man teko būti Kauno jėzuitų gimnazijoje.

     Kauno senamiestyje, netoli Nemuno, buvo beveik visas kvartalas pastatų, priklausančių jėzuitams. Ten buvo bažnyčia, vienuolynas, gimnazija ir mokinių bendrabutis. Gimnazijoje mokėsi vien berniukai, dažniausiai pasiturinčių tėvų vaikai. Kad visos dvasinės ir fizinės jaunuolio galios būtų įtrauktos į darbą, buvo lavinamos ir ugdomos, kad moksleivis būtų išmokomas stebėti ir vertinti, mokykla teikė daugybę galimybių, progų, kur mokiniai galėtų lavinti savo įvairiausius gabumus. Šiam tikslui buvo ruošiami ir įvairūs vaidinimai. Juos rengdavo atskiros klasės, bet dažnai būdavo organizuojami bendri vaidinimai.

     Pirmasis dar besikuriančioje gimnazijoje vaidinimas buvo 1926 metais. Kartą pirmosios klasės auklėtojas tėvas Mešlis, SJ, patikrinęs savo auklėtinių deklamacinius ir artistinius sugebėjimus, sudarė grupę mokinių, kurie vasario 12 d. gimnazijos salėje suvaidino B. Andriuškos, SJ, komediją “Bolševikai Panevėžyje”. Vėliau buvo imtasi ir stambesnių veikalų. Po poros metų dukart buvo suvaidinta F. Šilerio drama “Plėšikai”. Įdomu tai, kad šiame veikale penkiolikmetis jaunuolis vaidino 50 metų vyrą, o gražuolę Amaliją vaidino taip pat berniukas, kurį klasėje draugai po to ilgai vadino Amalija. Po “Plėšikų” jau virto tradicija kasmet suvaidinti kokį stambesnį veikalą. Buvo pastatytas J. Belecko, SJ, veikalas “Pilotas” 1932 metais. Su dideliu pasisekimu bene devynis kartus buvo vaidinta Wiesenbacho “Kristaus kančia”. Šiame veikale vaidino apie 90 asmenų. Dar buvo vaidinta Br. Buivydaitės dviejų veiksmų pjesė “Mėlynas drugelis”, M. Kiškio dviejų veiksmų tragedija “Du broliai”, K. Romanovo keturių vieksmų drama “Judėjos karalius”, P. Gintilo keturių veiksmų drama “Spalio 9-oji” ir kiti. Moterų vaidmenims pradėta kviesti mokinių motinas, seseris, Vytauto Didžiojo universiteto studentes.

     Kartą, 1933 m. pradžioje, po “Giedros” korporacijos susirinkimo mane pakalbino Eugenija Račiūnaitė, girdi, tėvai jėzuitai ruošiasi statyti “Sūnų palaidūną” ir kviečia kelias studentes moterų vaidmenims. Kadangi mano slapta gimnazistiška svajonė, apie kurią niekam nedrįsau prasitarti, buvo ne biologija, o teatras, noriai sutikau tapti “aktore”.

     Porą mėnesių nuoširdžiai repetavę, 1933 m. gavėnios pabaigoje pertvarkytoje gimnazijos salės gerokai padidintoje scenoje sėkmingai suvaidinome “Sūnų palaidūną”. Tai labai gražus Evangelijos siužeto dramatiškas ir pedagogiškas veikalas. “Puotaukim, linksminkimės, nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!” Vyrų vaidmenis atliko gimnazijos moksleiviai, o moterų — mes, penkios studentės. Sūnaus palaidūno sužadėtinę vaidino Danutė Lipčiūtė (dabar Augienė, gyvenanti JAV), seserį — Marija Radzevičiūtė, auklę — Eugenija Račiūnaitė (dabar Daugirdienė, gyv. JAV), lengvo elgesio merginą — Cecilija Griniūtė (vėliau Z. Ivinskio žmona, mirusi jauna), o smuklininkę vaidinau aš, Sabina Romašauskaitė (dabar Karosienė, gyv. Vilniuje). Šį veikalą režisavo C. Griniūtė, baigusi dramos studiją.

     Tų pat 1933 metų rudenį pradėjome repetuoti Jono Marcinkaus-Tauronio šešių veiksmų dramą “Šventoji Teresėlė”. Kun. J. Marcinkus buvo Kauno arkikatedros vikaras, pasižymėjo gražiais pamokslais. “Šventoji Teresėlė” buvo jau septintoji šio autoriaus knyga. Dramos pratarmėje autorius sako, kad, perskaitęs Kūdikėlio Jėzaus šv. Teresės “Sielos istoriją”, jis buvo labai sužavėtas ta knyga ir, norėdamas, kad tos nuostabios religinės mintys plačiau pasklistų, ėmėsi rašyti šią dramą. Toji drama buvo suvaidinta 1933 m. gruodžio mėnesį, advento metu. Dramoje veikia daugiau kaip 30 asmenų, daugiausia moterys. Pagrindinį suaugusios Teresėlės vaidmenį atliko C. Griniūtė. Ji buvo ir šio veikalo režisierė.

Kauno Jėzuitų gimnazijoje suvaidintos J. Marcinkaus-Tauronio dramos “Šv. Teresėlė” aktorės. Viduryje: S. Romašauskaitė, O. Griniiūtė, D. Lipčiūtė.

     Teresėlės seserį Celiną vaidino D. Lipčiūtė, o aš — vyriausiąją Teresėlės seserį. Kitų vaidintojų vardų nei pavardžių neprisimenu.

     Tėvų jėzuitų gimnazijoje vaidinimus, be C. Griniūtės, yra režisavę Valstybinio teatro aktoriai: J. Dvarionaitė-Montvydienė, J. Monkevičius, Siemaška, Šležas ir kt. Dekoracijas piešdavo mokytojų vadovaujami mokiniai. Drabužius gimnazijai skolindavo Valstybės teatras.

     Eidamos į repeticijas, turėdamos šiek tiek laiko, užsukdavom į labai jaukią, šiltą jėzuitų bažnyčią. Didžiajame altoriuje tarp lengvų, šviesių kolonų — didelis Nukryžiuotojo paveikslas, šone — šv. Teresėlės altorius. Suklupdavom prie jo — troškome sekti jos pavyzdžiu, kurios neilgą, bet prasmingą gyvenimą ruošėmės pavaizduoti scenoje.

     Į repeticijas kartais užsukdavo gimnazijos direktorius, Lietuvos jėzuitų vyresnysis tėvas J. Kipas, SJ. Jis pasidomėdavo kiekviena mūsų asmeniškai, pakviesdavo pavakarieniauti. Buvome supažindintos su gimnazijos vidaus gyvenimu, o tai mums, besiruošiančioms mokytojos profesijai, buvo labai puiki pedagogikos pamoka.