Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GARSIŲJŲ JĖZUITŲ AMŽINO POILSIO VIETA

 (Atradimai Šv. Kazimiero bažnyčioje)

VYTAUTAS POVILAS JURKŠTAS

Šv. Kazimiero bažnyčioje — pirmojoje Vilniaus barokinėje šventykloje, statytoje 1604-1615 m., atsivėrė iki šiol visiškai nežinotas ir net nenumanomas kampelis. Apie jo gyvavimą neliudijo nė vienas šios svarbiausios Lietuvos jėzuitų provincijos bažnyčios praeities dokumentas, todėl atitinkamų žinių veltui ieškotume senuose vadovuose po Vilnių. Savaime aišku, kad šis objektas nepateko ir į Šv. Kazimiero bažnyčią tyrinėjusių istorikų, archeologų, architektų paieškų akiratį. Viską lėmė Jo Didenybė atsitiktinumas.

     Apie kokią bažnyčios didžiulio statinio dalį kalbama? Tai XVII a. laidojimo rūsys -kripta, matyt, slaptai užmūryta to pat amžiaus viduryje ar vėliau, prasidėjus žiauriems karams, kad mirusiųjų karstai būtų apsaugoti nuo užpuolikų kariaunos išniekinimo ir niokojimo. Taip ir liko rūsys neliestas iki mūsų dienų. Todėl nieko nuostabaus, kad apie jį nežinojo pastarųjų šimtmečių istorikai. Kriptos paslaptis galėjo būti patikėta tik svarbiausiems Lietuvos jėzuitų dignitoriams, bet, laikui bėgant, ir ji išsitrynė iš žmonių atminties.

     Kripta pastatyta po presbiterijos grindimis. Ji neseniai aptikta, atsitiktinai pralaužus grindis nišoje už altoriaus, dešinėje pusėje. Nors bažnyčia jau grąžinta tikriesiems jos šeimininkams jėzuitams ir parapijos tikintiesiems, šventyklos tvarkymo-restauravimo ir puošimo darbai vyksta toliau. Pavyzdžiui, baigiama atkurti antroji (dešinioji) zakristija, restauruojamas čia pat esantis jėzuitų vienuolyno-profesų namų pastatas, apie kurį bus kalbama toliau.

     Taip buvo surastas nuo nedoro žmogaus akies apdairiai paslėptas laidojimo rūsys, kurį nustebinti atradimo liudininkai pamatė pro pramuštą skylę. Reikėjo tik nuleisti kopėčias ir, pasiėmus elektros laidą su lempa, apžiūrėti nepaprastą radinį. Paaiškėjo bažnyčios ir kultūros istorikus ilgai kankinusi problema: kurioje Šv. Kazimiero bažnyčios vietoje laidoti mirę garbingiausieji ir garsiausieji Lietuvos jėzuitų provincijos veikėjai, koks likimas ištiko jų palaikus? Dabar jau galima atsakyti į šį klausimą. Deja, mediniai karstai jau seniai sutrūniję. Rūsyje, kurio apačią dengia žemės sluoksnis, kol kas matyti tik viena kita mirusiojo kaukolė, kaulai. Reikia tikėtis, kad daugiau palaikų bus surasta, pradėjus kruopščius mokslinius kriptos tyrinėjimus. Galbūt pasiseks nustatyti, kieno būtent kaulai išlikę iki mūsų laikų. Istorija visuomet pateikia staigmenų. Todėl reikia tik kantriai laukti mokslininkų tyrimų rezultatų.

Na, o dabar apie pačią kriptą. Be abejo, rūsys po bažnyčia buvo suprojektuotas, išmūrytas ir įrengtas specialiai laidojimams, nes toks nepaprastos pagarbos paprotys — laidoti vienuolius ordinui priklausančioje bažnyčioje — nuo seno gyvavo Jėzaus Draugijos vidaus gyenime. Apie kriptos dydį ir įspūdingumą iškalbingai pasako nepaprastai didelė patalpos dimensija: aukštis apie 6 m., ilgis maždaug 18 m. Rūsys yra lygiagretainio formos, jo viename šone stovi masyvios mūrytos keturkampės kolonos, į kurių viršutinę dalį sueina lubų skliautų nerviūros. Šoninės sienos ir kolonos dengtos šviesios spalvos tinku. Jose maždaug žmogaus ūgio aukštyje yra nemaža puikiai išsilaikiusių juoda bei tamsiai mėlyna spalva tapytų kontūrinių piešinių. Tarp jų ypač išsiskiria du didelio formato atvaizdai— Nukryžiuoto Kristaus ir Švč. Dievo Motinos. Būtent Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos garbinimo kultas buvo labiausiai puoselėjamas jėzuitų ordino narių. Sienose matyti keletas besimeldžiančių barzdotų vienuolių atvaizdų. Gal tai palaidotų itin pasižymėjusių ordino veikėjų portretai? Virš vienuolių atvaizdų tokių pat spalvų dažais kaligrafiškai išrašytos lotyniškos psalmių ištraukos, kiti tekstai, giesmių eilutės. Tokie sentencinio pobūdžio užrašai, neabejotinai turintys atitinkamos simbolinės prasmės, matyt, ir bus savotiškas raktas nustatant, kas kriptoje atgulė amžino poilsio. Mat palaidojimų vietos buvo žemiau piešinių su tekstais. Galimas dalykas, kad šiame rūsyje ilsisi garsiųjų jėzuitų — vieno lietuvių raštijos pradininkų Konstantino Sirvydo (1578 iki 1581-1631), filosofo, retoriko, muzikos teoretiko Žygimanto Liauksmino (1596 ar 1597-1670) ir daugelio kitų mūsų mokslui ir kultūrai nepaprastai nusipelniusių vyrų palaikai.

     Sieniniai piešiniai, atitinkantys rūsio paskirties nuotaiką, yra brangūs ir reti Lietuvos XVII a. dailės paminklai, o kriptos suradimo faktas, be abejonės, laikytinas vienu svarbiausių ir reikšmingiausių pastarųjų metų kultūros istorijos įvykių ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje.

Kriptos praeitį dar gaubia paslaptys. Kada (gal XVIII a.) Šv. Kazimiero bažnyčioje vyko didesni interjero rekonstrukcijos darbai, pro plyšį lubose į laidojimo rūsį buvo primesta griuvenų, kuriose nemaža buvusių altorių detalių — marmuro gabalų, skulptūrų fragmentų ir pan. Šiuo metu jos jau išvalytos. Už griuvenų krūvos surasti į kriptą vedantys laiptai, apie kurių gyvavimą iki šiol irgi nieko nežinota. Pasirodo, kad į laidojimo rūsį senaisiais laikais buvo patenkama tiesiog iš presbiterijos, per specialų įėjimą priešais didįjį altorių. Istorikams ir architektams dabar atsiveria galimybė kruopščiai atlikti visus būtiniausius tyrimus, kurių rezultatai žada būti labai įdomūs.

     Šiuo metu kriptos lankyti dar neleidžiama. Bažnyčioje dabar pradėti senojo įėjimo į jėzuitų amžinojo poilsio vietą atkūrimo darbai. Juos užbaigus, visi norintys turės galimybę apžiūrėti kriptą, pamatyti palaidojimų vietas, mauzoliejaus sienose ir kolonose išlikusius senosios tapybos paminklus. Beje, oras rūsyje labai švarus ir sausas, nes iki šiol puikiai veikia sienoje įrengtas senovinis vėdinimas (oras patenka pro specialią angą).

Minėta, kad dideli restauraciniai darbai vyksta šalia bažnyčios esančiuose namuose. Tai pastatas, kuriame gyveno jėzuitų kunigai ir broliai. Kadangi kunigai, buvę aukšti dvasininkai ir pedagogai, dažniausiai buvo padarę keturis iškilmingus įžadus (professio), tai ir namas vadintas profesų namais. Juose buvo ne tik gyvenama, bet ir siekiama kuo tobulesnio vienuoliško gyvenimo idealo. Profesų namai pradėti kurti 1590 m. ir iš pradžių buvo įvairiose Vilniaus vietose. 1601 m. lapkričio 12 d. Lietuvos jėzuitų viceprovincijolas Paulius Bokša nupirko netoli centrinės Vilniaus miesto aikštės esančius namus su žemės sklypu, kiek vėliau, 1603 ir 1604 m., įsigyti dar du namai. Juos nugriovus, 1604 m. dideliame sklype pradėta statyti Šv. Kazimiero bažnyčia, kuriai 1604-1611 m. buvo išleista per 40 tūkst. auksinų suma, sukaupta iš tikinčiųjų aukų. Prie bažnyčios zakristijos šiaurės rytų kampe iškilę trijų aukštų profesų namai buvo galutinai užbaigti ir įrengti 1615 m. Jiems vadovavo viršininkas-prepozitas, kurių pirmuoju ir buvo P. Bokša. Čia reziduodavo Lietuvos jėzuitų provincijolas, kiti ordinui nusipelnę, labai pagarbūs ir brandaus amžiaus sulaukę jėzuitai.

     1616 m. gyveno dvylika, o 1635 m. — jau trisdešimt trys vienuoliai. Profesų namuose rinkdavosi Lietuvos Seimo ir Lietuvos Tribunolo sesijos, o Šv. Kazimiero bažnyčioje Šv. Mišių aukojime dalyvaudvao Vilniuje rezidavę Lietuvos didieji kunigaikščiai, aukšti krašto svečiai iš užsienio. 1773 m. uždarius jėzuitų ordiną, buvusiuose profesų namuose iki 1798 m. buvo kunigų emeritų prieglauda ir ligoninė. 1792 m. čia įsikūrė Vilniaus diecezijos archyvas ir vienoje iš salių laikė dalį Lietuvos Metrikos dokumentų.

Šv. Kazimiero bažnyčios požemių apžiūra. Pirmas iš kairės — Švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys, toliau matyti Lietuvos jėzuitų provinciolas kun. Jonas Boruta, kun. Jonas Kastytis Matulionis ir archeologai specialistai.


     Profesų namų pirmojo aukšto erdvioje salėje buvo įrengtas puošnus vienuolyno refektorijus, o virš jo trečiajame aukšte — biblioteka, kitose patalpose gyveno jėzuitai profesai. 1726-1731 m. pastato sienos pasipuošė įžymių jėzuitų vienuolių portretais, kuriuos nutapė dailininkas J. Buceris. Visos patalpos — kambariai ir salės — išdėstytos abiejuose koridorių pusėse, dalies jų lubas puošia kryžminiai ir cilindriniai skliautai. Šio istorinio pastato eksterjere išliko nemaža ankstesniosios architektūros elementų, tarp jų ir aukštas renesansinis atikas vakarų fasade.

     Praeis kuris laikas, ir pirmykščiu grožiu sušvytės prasmingą dvasinę, kultūrinę ir meninę praeitį menanti Vilniaus senamiesčio architektūros puošmena — Šv. Kazimiero bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblis, kuris ir vėl priklauso Lietuvos jėzuitų provincijai.

(“Dienovidis”, 1991.11.1-8)