Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Didžiųjų raidžių rašymas

    Lietuvių kalboje didžiosios raidės daug rečiau vartojamos negu kitose kalbose. Pvz., vokiečių kalboje kiekvienas daiktavardis rašomas didžiąja raide. Anglų kalboje kiekvienas antraštės žodis pradedamas didžiąja raide. Pirmiau gal ir mūsų kalboje buvo daugiau tų didžiųjų raidžių, bet dabar, šiek tiek pertvarkius rašybą, jų liko daug mažiau. Pirmiau iš kelių žodžių susidedantieji laikraščių ir žurnalų pavadinimai buvo rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz., “Lietuvos Aidas”, “Tėviškės Žiburiai”, “Laiškai Lietuviams” ir kt. Dabar didžiąja raide rašomas tik pirmasis tokių pavadinimų žodis: “Lietuvos aidas“, “Tėviškės žiburiai”, “Laiškai lietuviams”. Tai buvo labai logiškas ir protingas suvienodinimas su knygų pavadinimų rašymu, kur tik pirmasis žodis buvo rašomas didžiąja raide, pvz.: “Dainavos šalies senų žmonių padavimai”.

    Dabar iš kelių žodžių susidedantieji įvairių įstaigų pavadinimai taip pat rašomi pagal tą pačią taisyklę — tik pirmasis žodis didžiąja raide, pvz.: Lietuvos žemės ūkio ministerija, Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas ir pan.

    Turbūt pats naujausias leidinys, kuriame plačiau aiškinamas didžiųjų raidžių rašymas, yra Vilniuje 1989 metais “Mokslo” išleista knyga “Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba”.

    Nors ši knyga išleista jau po perestroikos, kai “didžiojo brolio” jau nereikėjo bijotis, jau niekas nereikalavo po jo kojomis dėti įvairias at-našas, bet vis dėlto, turbūt iš įpročio ar įsibėgėjimo, kai kurie puslapiai padvelkia sovietiška dvasia. Pavyzdžiuose vis dar tebemirga raidės TSRS, LTSR, beveik visai nekalbama apie žodžius ir terminus, ką nors bendra turinčius su religija. O tų žodžių ir terminų dabar, kai spaudoje plačiai apie religinius dalykus rašoma, labai reikėtų. Daugelis norėtų žinoti, kurie religiniai terminai turėtų būti rašomi didžiąja, kurie mažąja raide. Spaudoje rašoma įvairiai, nesilaikant nei vienodumo, nei kokio logiško principo. Kai kur yra aiškios klaidos, kitur — neaišku, kaip būtų geriau, nes niekas autoritetingai apie tai nėra pasisakęs.

    Štai keli pavyzdžiai, kur, be abejo, rašoma klaidingai: Paruošta nauja šv. Rašto laida. Pamaldos buvo šv. Jono bažnyčioje. Buvo kalbama šv. Dvasios litanija. Maldininkai buvo susirinkę šv. Petro aikštėje. Čia visur reikėtų rašyti ne šv., bet Šv.: Paruošta nauja Šv. Rašto laida. Pamaldos buvo Šv. Jono bažnyčioje. Buvo kalbama Šv. Dvasios litanija. Maldininkai buvo susirinkę Šv. Petro aikštėje. Visuose šiuose sakiniuose žodis Šventas yra kokio nors vardo ar pavadinimo dalis. Jeigu bus parašyta šv. Jono bažnyčia ar šv. Petro aikštė, tai turėsime suprasti, kad ta bažnyčia ar ta aikštė yra šv. Jono ar šv. Petro nuosavybė, kad jie yra jų savininkai, bet aišku, kad ne tai čia norima pasakyti. Čia yra vardai, kurie turi būti rašomi didžiąja raide.

    Lietuvos spaudoje labai dažnai neskiriama bažnyčia nuo Bažnyčios. Kai rašoma mažąja raide, tai suprantama, kad čia yra pastatas, o didžiąja — visų kurios nors tikybos narių bendruomenė. Tad kurią iš šių trijų galimybių reikėtų pasirinkti: Lietuvos Katalikų Bažnyčia, Lietuvos katalikų Bažnyčia, Lietuvos katalikų bažnyčia? Čia yra taip pat tos katalikų bendruomenės pavadinimas, tai atrodo, kad reikėtų rinktis pirmąjį atvejį — Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

    Dabar Lietuvoje labai įprasta daugelį religinių pavadinimų rašyti didžiąja raide, nors tie pavadinimai nėra tikriniai, o tik bendriniai daiktavardžiai, pvz.: Popiežius, Kardinolas, Katedra, Arkikatedra, Rožančius ir t.t. Visi šie daiktavardžiai yra bendriniai, tad reikėtų juos rašyti mažąja raide. Žinoma, galėtų būti specialių atvejų, kurie reikalautų didžiosios raidės. Apie tuos atvejus kas nors turėtų parašyti. Žinoma, čia neužtektų nei kalbininko, nei teologo autoriteto —    reikėtų abiejų. Kalbininkai turėtų pasitarti su teologais ir nustatyti tokių žodžių rašybą.

     Kažkada teko kalbėtis su prof. Pr. Skardžium ir kitais kalbininkais apie mišias ir komuniją. Jų nuomonė buvo tokia: mišios turėtų būti rašomos mažąja raide, o Komunija — didžiąja, nes mišios yra tik apeiga, o Komunija —    pats Kristus. Nežinau, ar su tokiu aiškinimu sutiktų visi teologai ir kalbininkai.

     Tad tikrai nuoširdžiai kreipiamės į lietuvius kalbininkus, kad jie pasitartų su dvasininkais, teologais ir nutartų, kaip spaudoje reikėtų rašyti atitinkamus religinius vardus bei terminus.