Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Papildymai dėl atradimo

Kun. Jonas Boruta, SJ

     “Dienovidis” nemaža dėmesio skiria senojo Vilniaus architektūros paminklams — jų istorijai ir jų dabartinei būklei aptarti. Jūsų redaguojamo laikraščio straipsniai supažindina visuomenę su problemomis, iškylančiomis šiais permainų laikais restauruojant praeities kultūros palikimą. O

Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas, primenantis karalaičio karūną.

visuomenės dėmesys — tai vienas iš garantų, kad kultūros ir architektūros paminklai nebus palikti likimo valiai, t.y. galutiniam sunykimui. Dėkojame, kad ir Vilniaus jėzuitų šv. Kazimiero bažnyčia pateko “Dienovidžio” akiratin.

     Norėtume papildyti Vytauto Povilo Jurkšto straipsnyje “Garsiųjų jėzuitų amžino poilsio vieta” pateiktas žinias apie šį pavasarį po didžiuoju altoriumi atrastą rūsį — laidojimo kriptą. Kas gi šio atradimo “kaltininkai”?

     Šv. Kazimiero bažnyčia pašventinta kovo 3 dieną. Tai paskutinės didesnės iškilmės, kurioms vadovavo a.a. Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius.

     Bažnyčiai pradėjus veikti, prireikė įrengti vadinamąjį sakrarijumą — tai yra vietą panaudotam švęstam vandeniui išpilti, kuri paprastai būna už didžiojo altoriaus. Dabartinis altorius bažnyčios gale yra aukštai pakeltas, tad už jo yra storas betono sluoksnis. Todėl bažnyčios restauracijos darbais besirūpinantys kunigas Antanas Gražulis, SJ ir architektas Virginijus Spudas sakrarijumui parinko vietą šalia dešiniojo šoninio įėjimo į presbiteriją. Jų turėtais duomenimis, čia po bažnyčios grindimis neturėjo būti nei rūsio, nei storo betono sluoksnio. XIX amžiuje bažnyčią pertvarkant į stačiatikių cerkvę, planuose pažymėti smėliu užpilti bažnyčios rūsiai — jokių užuominių tuose planuose nėra.

     Kaip nustebo architektas V. Spudas ir kunigas A. Gražulis, kai, praardžius grindis ir nestorą plytų sluoksnį, atsivėrė anga į didžiulę tamsią erdvę. Pašvietus žibintuvėliu vidun, iš tamsos išniro skausmo kupinas Madonos veidas...

     Dabar rūsys jau truputį aptvarkytas, kruopščiai perrinkta nuolaužų krūva, kuriomis senaisiais laikais buvo užverstas centrinis įėjimas į kriptą. Čia daug pasidarbavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentai, vadovaujami archeologo Stasio Patkausko. Atkuriant įėjimą į kriptą iš presbiterijos, nuoširdžiai darbuojasi darbų vykdytojo Algio Grigaliūno vadovaujami restauratoriai iš “Akanto” gamyklos.Visiems jiems nuoširdžiai ačiū.

     Tikimės, kad netrukus (jei šiais sunkiais laikais nepritrūks lėšų) galėsime pakviesti vilniečius ir svečius pagerbti po Šv. Kazimiero bažnyčia besiilsinčių senojo Vilniaus religinio ir kultūrinio gyvenimo veikėjų atminimą.