Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ANAPUSINIS PASAULIS IR AŠ (VĖLINIŲ VIZIJA)

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

     Visi Šventi ir Vėlinės — tai dienos, atkreipiančios mūsų dėmesį į du nematomus pasaulius. Nėra žmogaus, kuris nebūtų apie juos mąstęs, nėra žmogaus, kuris nebūtų jų buvimu susirūpinęs ir ieškojęs argumentų už jų tikrumą ir realumą. O buvo, kas bandė užmegzti nors kokį ryšį su anapus. Ir iš ten atsiliepė. Tik, deja, melo ir blogio jėgos, nes ėjo Bažnyčios uždraustu keliu. O kas, jei taip kartą kitą pabandžius? Deja, deja! Nelegalūs žingsniai veda į klaidingus posūkius, o klystkeliai priveda iki Dievo atmetimo ir nelaimingos amžinybės.

     Vienintelis bendravimo kelias su anapus — tikėjimas. Žinoma, tai sunku, kažkaip netikra ir mūsų nepaguodžia, bet “Palaiminti, kurie tiki nematę!” (Jn 20,29). Taigi palaiminti visi, kuriems visa, ką sakė Kristus, yra tikra ir realu. Palaiminti, nes jiems lengva laikytis tikėjimo ir doros nuostatų. Jau dabar jie palaiminti, nes šis šaltinėlis įteka į amžinos palaimos vandenyną.

     Dar mums padeda visų tautų, visų religijų įsitikinimas, jog yra kitas pasaulis. O be to, ir mūsų vidinis AŠ, nepripažįstantis

Kapinės Vėlinių vakarą

R. Polikaitytės nuotr.

keitimosi, jaučiantis amžinumą ir niekaip negalintis suvokti, jog galėtų prieiti kada nors paskutinį savo egzistencijos tašką, stiprina mūsų tikėjimą.

     Vėlinių proga, prisimenant savo mirusiuosius, mus apninka mintys apie anapusinius pasaulius.

Skaistyklos pasaulis

     Mūsų savimonė sako, kad į dangų patekti nėra taip paprasta. Kasdien mes pajaučiame savo sieloje nusėdančias dulkeles, o kartais ir dėmės suteršia susitaikinimo sakramentu ištyrintą sielą. Mūsų artimieji, jau žemėje palikę savo kūną, irgi nebuvo šventieji. Todėl jie pakelėje, nes niekas, kas sutepta, ten nepateks.

     Lietuvių tautoje ypač stiprus mirusiųjų kultas. Jau nuo to laiko, kai stipresnieji kaimynai aptiko mus, kiekvienas mūsų istorijos šimtmetis pareikalavo daugelio gyvybių. Kas žino, kurių daugiau: ar iškeliavusių laikui atėjus, ar nelaiku ir prievarta nutraukus gyvybės giją. Apverkti, laidoti, netekties skausmą nešioti tapo lietuvio savastimi. Krikščionybė savo ruožtu parodė didžio skausmo ir didžios meilės būseną — skaistyklą. Jautri lietuvio širdis neliko abejinga pomirtinei savųjų kančiai. Kiekvieną mirusį užtai palydim malda, gerais darbais ir ne kartą užprašytų šv. Mišių auka. Meldžiamės asmeniškai ir bendrai, tyliai ir garsiai. Jei kas nors iš mirusiojo artimųjų pašykšti vardan mirusiojo kitiems ką nors padovanoti ar šiaip gera padaryti, ko mirusysis nespėjo, tada, žiūrėk, ir amžinatilsis “išsiveda” arklį, karvę ar šiaip kokią skriaudą padaro. Netgi mirusiojo drabužius kai kur buvo priimta vargšams išdalinti. Mirusieji, pamatę anapus tikrąsias vertybes, kartais ir skaudžiu keliu primena saviesiems jų per didelį žemiškųjų gėrybių vertinimą ir nori nukreipti dėmesį į tai, kas amžina. Dar prisiminkime reikšmingus sapnus apie savo artimuosius. Jais tikėti galima ta prasme, kad jie yra mirusiųjų pagalbos šauksmas. Jei padėsime, sapnai liausis. Taigi skaistyklos pasaulis mums save primena, jei mes jį primirštame.

     O gal šis bendravimas naudingas ir mums? Prisiminkime pamaldžių žmonių Lietuvoje paprotį užprašyti šv. Mišias už tas sielas, kurių niekas neprisimena. Pasirodo, kad jos, taip netikėtai gavusios pagalbą iš nepažįstamo žmogaus, lieka be galo dėkingos savo geradariui ir labai stengiasi jam padėti. Be abejo, nelieka skolingos visos skaistyklos sielos, už kurias tik besimelstume. Minėta įvairiopa pagalba sieloms skaistykloje suteikia joms palengvinimą, sutrumpina kančios laiką. Jos savo ruožtu meldžiasi už savo geradarius, išprašo pagalbą, apsaugo nuo blogio, padeda pažinti ir pildyti Dievo valią.

     Bendrauti su skaistyklos pasauliu yra paprasčiau nei mes galvojame. Artimo žmogaus netekties išgyvenimas mums parodo kelią. Jei skausmo prislėgti, trumpam atitrūkę nuo laidotuvių rūpesčių, mes nuoširdžiai pasimeldžiame už mirusįjį, ateina suraminimas, paguoda ir susitikimo viltis. Šito niekada nepamirškime. Mes atradome ryšio kanalą su anapus. Beprasmiu skausmu ir rauda į ten neprisibelsi. Tuo tarpu malda, gerais darbais, auka ir juo labiau Aukų Auka mes lengvai “prisiskambiname” į ten. Šiuo kanalu mus labai gerai girdi, nes joks geras veiksmas, net vandens stiklinės padavimas kitam, kaip tvirtina Kristus, neliks be užmokesčio ir tuo pačiu — be atsakymo. Tik gaila, kad mes anapusinės kalbos dažnai nesuprantame. Kitas pasaulis ne žodžiais kalba, o veiksmais. Suraminimas, pagalba ypač dvasinėje srityje — tai mirusiojo atsakymas mums. Tik mokėkime pastebėti ir suprasti. Kito kanalo su skaistyklos pasauliu nėra. Tereikia išmokti naudotis šituo, ir mes nesijausime amžinai atsiskyrę. Teko girdėti ir tokių pasipasakojimų: “Man atrodo, jog mes gyvename kartu, bet kitaip nei tada, ir bendraujame, bet ne taip kaip tada. Tas ryšio kanalas atidaromas iš anapus. Nežinau kaip, bet bendrauju ne žodžiais, o kažkokiu jutimu. Nieko nematau, nieko negirdžiu, o bendrauti kažkiek galiu arba paprasčiausiai jaučiu artumą”.

Laimės pasaulis

     Trumpa jo charakteristika: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1 Kor 2,9). Ar dangaus pasaulis sau, o mūsų sau? Ar yra nors koks ryšys su juo? Nors sunkiai nustatomas, labai subtilus ir dvasinis, bet ryšys yra. Dangaus šventųjų dėka mus apšviečia dangaus šviesa, kuri padeda Dievą pažinti ir jo tvarkos laikytis. Taip, jau čia, žemėje, jei gyvename tikėjimu, nors maža dalimi galime patirti šventųjų pasaulio džiaugsmą ir siela bei širdimi dalinai gyventi rojuje.

     Mus guodžia žinia, jog daugelis jau pasiekė dangų, nors teko keliauti tuo pačiu mūsų keliu ir kentėti teko, ir kryžių, ne lengvesnį už mūsų nešti teko. Tai sutvirtina mūsų dvasią ir uždega tobulesniam Dievo įsakymų įvykdymui bei krikščioniškų dorybių praktikavimui.

     Ir dar mus guodžia žinojimas, jog šventieji padeda mums savo maldomis, stiprina sunkumuose ir nelaimėse, šalina kliūtis nuo kelio ir padeda išvengti Dievo ir žmogaus priešo paruoštų spąstų. Kuo sunkesni laikai (šiuo metu dvasiniu požiūriu), tuo mūsų bendravimas su šventųjų pasauliu turėtų būti dažnesnis ir intensyvesnis. Italai šioje srityje lietuvius toli toli pralenkia. Jei neišprašo, tai jie išrėkia pagalbą ar net stebuklą. Ten kiekviena žmonių grupė turi savo globėjus: šeima, parapija, darbovietė, gatvė, organizacija, miestas ir t.t. Ir nelaiko jų be darbo...

Amžinos nevilties pasaulis

     Dažnai apie jį nutylima, lyg visai neegzistuotų. Nes tai ir nuotaiką gadina, ir širdies ritmą trikdo... Todėl geriau, kad jo nebūtų, geriausia jo neprisiminti. O Kristus apie patekimą į tą pasaulį pasakė: “Ir eis šitie (blogieji) į amžinąjį kentėjimą” (Mt 25, 25). Reikia drąsos ir didžiadvasiškumo, kad ten nepatektum: “Jei tavoji ranka traukia tave nusidėti, — nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu turint abi rankas patekti į pragarą, į negęstančią ugnį” (Mk 9,43).

     Žemėje sprendžiama pomirtinės žmogaus egzistencijos kokybė. Svarbiausio įsakymo įvykdymo ar neįvykdymo laipsnis apsprendžiančiai kreipia žmogaus likimą viena ar kita kryptimi. Nemylintis žmogus nelaimingiausias jau čia — žemėje. Po mirties meilės vertė ir reikšmė išauga daugelį kartų. Tačiau, kas Dievo nemylėjo žemėje, tas ir anapusiniame pasaulyje nieko mylėti negali. Kas žemėje nebuvo auginta, ten atsirasti negali. Akivaizdaus praradimo neviltyje jį apima baisus pavydas laimingiesiems ir tulžinga neapykanta Dievui bei visai jo kūrinijai. Neapykanta žmogų nubaudžia amžinam vienišumui. Su šiuo pasauliu bendravimo jokio! Kančia visada, pagalbos niekada! Būsena be ateities! Ir amžinai, amžinai...

Mūsų pasaulis

     Nuo mūsų sukūrimo akimirkos jame mes praeiname pirmą, labai trumpą,savo egzistencijos atkarpą. Po jos laikas sustoja visam laikui. Pasiektas dvasingumo lygis fiksuojasi visai amžinybei. Mūsų dabar kuria amžinai. Kasdien praeiname pasirinkimų kryžkeles. Ir statome, ir griauname. Duok, Dieve, kad pirmo būtų daugiau, o antro mažiau.

     Mokame bendrauti su tikslą pasiekusiaisiais ir su tais, kurie dar pakelyje. O su Dievu kaip? Tiesa, su antgamtiniais pasauliais mes bendraujame per Dievą. Tos pačios anksčiau minėtos priemonės tinka ir bendravimui su Dievu. Tačiau Išganytojas paliko mums ypatingą, išskirtinį ne tik bendravimo, bet ir jungimosi su juo būdą: “Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną — gyvens per amžius” (Jn 6,51). Šį bendravimą Kristus sulygina net su savo buvimo pagrindu ir priežastimi: “Kaip aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6,57). Vertai maitindamiesi šia Duona, mes užsitikriname dangų. Ką reiškia vertai? Jei gyvename, neardydami Dievo ir Bažnyčios nustatytos tvarkos, jei suardę tuojau viską atitaisome susitaikinimo sakramentu.

Maironis su vyskupu Paltaroku 1927 m. Poeto bute Kaune.

     Dievas trokšta, kad dangų mes pradėtume gyventi žemėje. Visos laimės pagrindas ir priežastis danguje yra Dievas. Todėl jis noriai ateina, kad, perkeičiančiai veikdamas žmogaus būtį, suartintų žemę su dangumi.

     Taip mes dalyvaujame naujosios Jeruzalės kūrime. Komunikuodamiesi statome Dievo buveinę savyje ir pasaulyje. Kuo daugiau tokių Dievo būstų, tuo plačiau išsiskleidžia Dievo karalystė žemėje. Tuo pačiu stiprėja poveikis į kitus žmones, kad ir jie taptų Dievo tautos nariais. Mes visi esame kviečiami siekti, kad greičiau į mūsų pasaulį ateitų Dievo meilės, šventumo, teisingumo ir tiesos karalystė. Tam efektingai mums padeda Gyvybės Duona ir bendravimas su anapusiniais Dievo pasauliais.