Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė Gediminas Vakaris

SAUSIO 13-TOJI VILNIUJE

     Diena pradėta šv. Mišiomis prie Parlamento rūmų ir Televizijos bokšto. Pašventintos laisvės gynėjų žuvimo vietos, padėtos gėlės. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis pasakė kalbą. 12 val. Vilniaus arkikatedroje buvo laikomos šv. Mišios už Lietuvos laisvės gynėjus. Šv. Mišias koncelebravo Lietuvos vyskupai. Pamokslą pasakė Jo Eksc. vyskupas Sigitas Tamkevičius. Jis kalbėjo: “Susirinkome mes į šią šventovę tarsi Didįjį Penktadienį paminėti Lietuvos Golgotą — kalimo prie kryžiaus metines. Turime pamąstyti apie svarbiausius tautos ir savo būties klausimus.

     Iš tikrųjų tarp Jėzaus Kristaus Golgotos ir sausio 13 žudynių labai ryški paralelė. Ir ten, ir čia budeliai. Ir ten, ir čia auka ir mirtis, kad kiti būtų laisvi ir laimingi. Ir prieš 2000 metų buvo prisikėlimas. Prisikėlėme ir mes. Visas pasaulis pripažino mūsų nepriklausomybę. Anuomet dieviška galia prisikėlė Kristus. O kas gi prikėlė Lietuvą? Dievas. Argi mes tikėjomės šiandien būti laisvi ir nepriklausomi? Gal ir tikėjomės po 5 ar 10 metų, bet ne po pusmečio.

     Sakydamas, kad Dievas prikėlė Lietuvą, neperdedu. Kas gi įkvėpė mums laisvės troškimą, kurio nepajėgė išplėšti ne 50 okupacijos metų? Kas atvedė žmones budėti prie Televizijos bokšto, Aukščiausios Tarybos rūmų? Dievas. Aš mačiau sausio 13-ąją pro Aukščiausiosios Tarybos rūmų langą tūkstantinę minią, kuri kalbėjo ‘Tėve mūsų' ir ‘Sveika, Marija'. Meldėsi ne pavieniai žmonės.

     Šiandien mes su pagarba, meile ir dėkingumu lenkiamės tiems, kurie tragiškai sausio 13-osios naktį daugiausia paaukojo už mūsų visų ir Tėvynės ateitį. Jų gyvybės aukos mus įpareigoja.

     Meilė Dievui ir Tėvynei pokario metais daugelį mūsų brolių išvedė į miškus. Labiausiai nepalaužta dvasia išliko bažnyčioje, nes tikėjimas yra uola, į kurią gali atsiremti auka ir meilė.

     Pasaulis pripažino mūsų nepriklausomybę, bet dar nesame laisvi. Mūsų širdyse dar žvanga nelaisvės grandinės. Mums reikia naujai atgimti, nusikratyti vergiško palikimo. Ar pajėgsime tai padaryti be tikėjimo. Nemanau. Kaltinsime vieni kitus, skaldysimės ir liksime tokie, kokie buvome per 50 metų ...

     Meilė ir dėkingumas žuvusiems mus atvedė čia nulenkti galvas, tačiau žuvusiųjų kraujas mus ir įpareigoja ...

     Gyvybę atidavusieji už mūsų laisvę liepia mums mylėti, atleisti prisikeliantiems, bet kartu įpareigoja būti veikliems ir padėti prisikelti Lietuvai”.

     Visą dieną gausiai lankytos kapinės, kuriose ilsisi tautos didvyriai. “Vilniaus” kino teatre buvo rodomi filmai apie tragiškus sausio 13 dienos įvykius. (XXI amžius)

LIETUVOJE YRA TŪKSTANČIAI KATALIKŲ JAUNUOLIŲ, IEŠKANČIŲ SAVO KELIO

     Katalikiškojo renginio metu buvo pasiūlyta išeiti į priekį tiems jaunuoliams, kurie jaučia vidinį pašaukimą tarnauti Dievui parapijose, mokslo įstaigose ar darbovietėse ir kitur. Besimeldžiant, kad Dievas padėtų jiems apsispręsti, maždaug pusė iš kelių šimtų dalyvių vienas paskui kitą išėjo į priekį. (Ten pat)

"GROK JURGELI" KONKURSO NUGALĖTOJAI DZŪKAI

     Daugiau kaip 700 muzikantų, dainininkų ir šokėjų iš visos Lietuvos dalyvavo tradicinėje “Grok, Jurgeli” pabaigtuvių šventėje. Tris dienas Kauno sporto halėje vykusius vakarėlius aplankė keliolika tūkstančių kauniečių ir miesto svečių. Šventės teisėjų komisija griežtai reikalavusi etninio autentiškumo, pirmosios premijos neskyrė. Antrąją premiją laimėjo Dzūkija. Įvertinta, kad daug širdies ir išradingumo ruošdamiesi konkursui įdėjo Alytaus, Druskininkų, Lazdijų ir Varėnos lietuviškosios muzikos puoselėtojai.

     Muzikantų muzikanto vardą pelnė armonikierius iš Molėtų pedagogas Algimantas Mieliauskas. (Tiesa)

ATIDARYTA IR PAŠVENTINTA GREITOSIOS PAGALBOS LIGONINĖ VILNIUJE

     Ši ligoninė — tai moderniausia Lietuvoje gydymo įstaiga. Ji aprūpinta vien importine medicinos aparatūra ir baldais. Užbaigus įrengti visus ligoninės skyrius, vienu metu galės būti gydoma 870 ligonių. (Ten pat)

AMBASADORIUS STASYS LOZORAITIS LIETUVOJE

     Vasario 6 d. į Vilnių “Swissair” lėktuvu atskrido Lietuvos nepaprastas ir įgaliotas ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis.

     S. Lozoraitis jau nuo 1944 metų dirba diplomatinį darbą Lietuvos atstovybėse prie Šventojo sosto Vatikane ir Vašingtone. 1991 m. rugsėjo 6 d. jis paskiriamas Lietuvos ambasadoriumi JAV ir prie Šventojo Sosto. Šių metų spalio 2 d. jam suteiktas nepaprasto ir įgalioto ambasadoriaus laipsnis.

     Pagal protokolą, S. Lozoraitis kartu su kitais oficialiais asmenimis susitiko JAV viceprezidentą D. Quayle. Sekmadienį, vasario 9 d. Kauno Vytauto Didžiojo universitete jam buvo suteiktas garbės daktaro vardas. (Lietuvos aidas)

LIETUVOS KARIAI

     Metų pabaigoje, Lietuvos vyriausybės premjero potvarkiu, dideliam skaičiui Lietuvos kariuomenės karininkų buvo suteikti kariniai laipsniai. Lietuvos kariuomenė įsigijo statusą, kokį turi ir kitų valstybių kariuomenės. Įsigaliojo statutai. Skiriamieji ženklai tokie patys kaip ir prieškarinės Lietuvos kariuomenės. Aukštesniųjų karininkų (majoro, pulkininko leitenanto, pulkininko) šešiakampė žvaigždutė žiede, jaunesniųjų — šešiakampė žvaigždutė be žiedo.

     Laipsniai buvo suteikiami vadovaujantis Krašto apsaugos prievolės įstatymu. Atsižvelgta į einamas pareigas, kaip kariškis jas atlieka, į jo indėlį atkuriant kariuomenę. Pirmiausia laipsniai suteikti tiems, kurie pirmieji atėjo dirbti į Krašto apsaugos departamentą, kurie gynė Lietuvos nepriklausomybę per sausio įvykius ir pučo metu. Turėjo reikšmės ir išsilavinimas.

     Generolų laipsnių dar nėra suteikta. Dar per anksti turėti generolus, nes kariuomenė pradeda tik kurtis. Sudaromi būriai, kuopos, batalionai. Divizijų dar neturima.

     Pirmieji jaunuoliai, pašaukti atlikti būtinąją tarnybą, saugo Lietuvos valstybės sienas, tarnauja Sniečkaus mokymo centre. Lauko kariuomenės batalionas apgyvendintas Vilniuje. Kol kas sukurti tik padaliniai. Pulkų dar nėra. Jų numatoma turėti nedaug, bet gerai parengtų.

     Nors laipsniai suteikti, bet mieste nedaug vaikščiojančių su uniformomis. Uniformas turi visi kariškiai, bet ne visos pareigos yra karinės. Aptarnaujantis personalas — civiliniai žmonės.

     Kariai kol kas nešioja tik lauko uniformą, t.y. skirtą pratyboms. Ji tokia ir išliks, nes patogi nešioti, atitinka senų laikų Lietuvos kariuomenės uniformos spalvą. Medžiaga impregnuota. Bus taip pat ir paradinė uniforma. (Ten pat)

PREMJERA PO AŠTUONERIŲ METŲ

     Spalio 26 ir 27 dienomis Vilniaus akademiniame dramos teatre įvyko pirmieji operos “Dievo avinėlis” spektakliai. Kompozitoriaus F. Bajoro operą (libreto autorius R. Šavelis) pastatė režisierius J. Vaitkus. Aštuonerius metus opera laukė savo valandos. 1983 metais Operos ir baleto teatro meno taryba kūrinį sumalė į miltus ir jis buvo atmestas dėl idėjinių-meninių motyvų.

     J. Vaitkus operą turėjo statyti Operos ir baleto teatre. Dabar režisierius nusprendė žengti gana rizikingą žingsnį: statyti operą su dramos aktoriais. Tiesa, opera ne tradicinė — dainavimas čia rečitatyvinis. Nėra ilgų atskirų vokalinių numerių — ir vis dėlto teatrui, neturinčiam net miuziklo tradicijų, ko gero, sunkesnį uždavinį sunku įsivaizduoti.

     Visas spektaklis — viena didžiulė metafora apie lietuvių tautos likimą. Konkretus veiksmo laikas — pokario metu Lietuvos kaimas, herojai — kaimo žmonės, kurių dalią žiauriai sutrempė raudonasis maras.

     Spektaklio herojai kuria kolektyvinį portretą, tautos tragedijos alegoriją, todėl ne taip svarbu veiksmo vieta ir laikas. Svarbiausia kita: į ramų gyvenimą įsiveržė baisi griaunati jėga, viską išniekino, sutrempė, išžudė, kiekvienam teko savo kryžius kelyje į Golgotą.

     Ekspresyvi F. Bajoro muzika kontrastingai pabrėžia plastinio piešinio statiką, momentalumą, ir tai suteikia spektakliui jaudinančios poezijos.

     Muzika spektaklyje skamba iš fonogramos. Ji kartais tokia garsi, jog nustelbia aktorių balsus. Geriausiai su orkestru “galynėjasi” stipraus balso aktorius A. Smailys, vaidinantis Tigrudį, vyriausiąjį stribą, {domi efektinga aktorė I. Dapkūnaitė — lyrinė herojė Gabija. Puikus charakteringas V. Martinaitis, vaidinantis kaimo muzikantą.

     Šis spektaklis įdomus, nedogmatiškas eksperimentas. Šiandien reikia nemaža drąsos kurti spektaklį be erotinių užuominų, be drastiško politizavimo, nukirstų galvų ir nuogų kūnų. (Lietuvos rytas)

ŠIAULIŲ GIMNAZIJOS SUKAKTIS

     Spalio 26-ąją ši mokykla pažymėjo 140 metų sukaktį. Per tą laiką ją baigė 5000 mokinių. Išleista į gyvenimą 140 abiturientų laidų.

     Iškilmių metu Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvo atšventinta gimnazijos vėliava. Šv. Mišias aukojo prieškarinės gimnazijos kapelionas, JAV gyvenantis kun. dr. Valdemaras Cukuras. Jis bažnyčioje pasakė ir pamokslą. (Ten pat)

ŪKININKO FABRIKAS

     Marijampolės rajono Gaisrių kaimo ūkininkas Justinas Vaičiūnas vienas pirmųjų gavo 32 hektarus žemės ir ilgai nedvejojęs nusprendė kurti specializuotą ūkį. Prisiminė, kaip jo tėvai penėjo kiaules, parduodavo bekonus. Kiaulienos ir šiandien Lietuvoje labiausiai trūksta. Daug jos reikės ir ateityje, ypač bekonų. Praplėtė tvartus, pakankamai prikūlė grūdų; daugiau kai 50 tonų miežių ir kviečių. 1991 m. nupenėjo apie 100 kiaulių.

     Ūkininkas apskaičiavo, kad pelningiau ne kiaules vežti į mėsos kombinatą, o pačiam jas skersti ir parduoti rūkytus mėsos gaminius. Vakar papjovė 4 kiaules, tad šiandien ir rytoj pats darbymetis. Ant plačių stalų skerdienos gabalai. Vikriai juda moterų rankos, nupjausto raumenis, atskiria kaulus, ir tuojau pat pamatai, kaip suformuojamos lašinių paltys. Akyse auga kalnas mėsos gabalų — tai būsimos dešros ir suktiniai.

     Nors Vaičiūnų šeimą sudaro trys stiprūs ir darbštūs žmonės, bet tiek kiaulių paskersti ir išmėsinti nepajėgtų. Pasikvietė į talką kaimynus Katilius. Katiliai turi tik 10 hektarų žemės ir užaugina kiaulių daug mažiau, bet Gražina Katilienė žinoma kaip gera šeimininkė. Ji nepakeičiama Vaičiūnų skerdyklos technologė, kumpių, skilandžių, dešrų ir suktinių gamintoja, šaltienos virėja, paštetų ragautoja. Rudenį šie Sūdavos ūkininkai Vilniuje, žemdirbių šventėje, rodė savo gaminius. Sako, pats V. Landsbergis ir krašto apsaugos ministras A. Butkevičius paragavo suktinuko ir pagyrė. (Lietuvos rytas)

■    Kauno kunigų seminarijoje veikia ateitininkų kuopa. Jos nariai talkina stovyklose, kaip būrelių vadovai, paskaitininkai.

■    Visuomenininko premiją Pasaulio lietuvių katalikų bendrija šiemet paskyrė inž. Juozui Polikaičiui, Ateitininkų federacijos vadui, didelio pasišventimo visuomeninkui. Premijos mecenatas — prel. J. Prunskis.