VYSK. SIGITAS TAMKEVIČIUS, SJ
Daugelis bando analizuoti dabarties įvykius ir surasti svarbiausias priežastis, pasitarnavusias komunizmo žlugimui ir nepriklausomybės atgavimui Lietuvoje.
Aš norėčiau ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui pasakyti: Lietuva todėl yra laisva, nes buvo šimtai tūkstančių kankinių už Tėvynę, tikėjimą, už aukščiausias žmogiškąsias vertybes. Visa Lietuva yra pasipuošusi kryžiais, stovinčiais ant krauju ir ašaromis aplaistytos žemės, kryžiais, po kuriais guli kankinių kaulai.
Algirdas Kurauskas
Kančios pradžia
Lietuvos kančių keliai prasidėjo po gėdingo Ribentropo-Molotovo pakto, kai mes buvome pasaulio galingųjų parduoti ir nupirkti. Vos okupacinė kariuomenė įžengė į Lietuvą, ir Tėvynės žemė nusidažė kankinių krauju. Buvo žudomi žmonės ne už nusikaltimus, bet už tai, kad praeityje jie buvo geri Tėvynės sūnūs ir dukros. Rainių miškelis buvo liudininkas niekuo nepateisinamos, šiurpios tragedijos, po kurios visi suprato, kad Lietuvos laukia sunki Golgota.
1940 m. vasarą kun. Lipniūnas, sakydamas atlaidų pamokslą Pumpėnuose, pranašiškai pasakė, kad Dievas išsirinko tris Pabaltijo šalis, kaip auką, kad subyrėtų komunizmas. Su kiekviena diena aukų skaičius vis didėjo; buvo kankinami ir žudomi net kunigai, pvz., Skaruliuose, Budavonėje ir kt.
Tremtiniai
Lietuvos genocido vykdytojų planai buvo dideli: turėjo likti tik Lietuvos žemė, o lietuviams buvo skirtas Sibiras. 1941 m. birželio 15-oji įėjo į Lietuvos istoriją, kaip skausmo ir gedulo diena, - buvo pradėtas vykdyti baisus planas - ištremti į tolimąjį Sibirą pačius tauriausius lietuvius. Užkalti gyvuliniuose vagonuose, jie važiavo į Sibirą, į mirtį. Badas, troškulys ir žiaurūs kareiviai lydėjo jų kelionę, o Sibire laukė katorgiškas darbas, badas ir dažna mirtis. Šiandien skaitome ilgai draustus tremtinių memuarus: ‘Leiskit į Tėvynę’, ‘Ešalonų broliai’ ect., ir stingsta kraujas, kai prieš akis iškyla tragiški likimai ir nežmoniškai sunkūs išbandymai. Kartu negali atsistebėti kankinių dvasios tvirtybe ir ištverme. Šitų kankinių buvo šimtai tūkstančių; daugelio kančia ir auka liks užrašyta tik pas Viešpatį. Aš savo akimis mačiau ir savo būtimi patyriau tik mažą dalelę Sibiro vargų, todėl bent galiu suprasti ir pergyventi kančią tų, kuriems buvo dešimteriopai sunkiau.
Partizanai
Dievas į kiekvieno žmogaus prigimtį įdiegė begalinį laisvės troškimą, todėl ne ‘Amerikos balsas’, kaip bando kai kurie teigti, išvarė lietuvius į miškus, bet troškimas apginti savo, artimųjų ir visos Lietuvos laisvę. Tūkstančiai mūsų jaunų vyrų su ginklu rankose išėjo ginti tėvų žemę. Iš vaikystės dienų iškyla skaudūs prisiminimai: kasdien girdimi susišaudymai, išniekinti partizanų kūnai gatvėse ir kasdien su baime laukiamas čekistų pasirodymas, kurį lydėdavo kratos arba trėmimai. Dešimtys tūkstančių vyrų pasirinko mirtį, bet ne vergovę. Ir lenkiame prieš juos galvas, ir negalime suprasti tų, kurie pabijojo mirti, nuėjo lengviausiu kolaboravimo keliu ir šiandien net nemato reikalo daryti Dievo ir žuvusiųjų kankinių akivaizdoje atgailą. Šiandien bandome surinkti kankinių kaulus ir bent kryžių pastatyti, kurio jie laukė ir nesulaukė užkasti miškuose, šiukšlynuose ir įmesti į pamazgų duobes.
Raudonoji inkvizicija
Po Nepriklausomybės atgavimo dabartinė lietuvių karta turėjo galimybę nors per televiziją pamatyti KGB požemių kameras, kuriose atsidūrę tauriausi mūsų tautos sūnūs ir dukros pasijusdavo tarsi Dantės pragare, prie kurio durų reikia palikti bet kokią viltį. Naktiniai tardymai, kankinimai, laukimas mirties nuosprendžio, ilgi mėnesiai, kartais metai be vilties, girdint tik keiksmus ir metalinių durų žvangėjimą, - nesutelpa galvoje, kokį baisų išmėginimą teko patirti mūsų broliams ir seserims čia, Saugumo kazematuose. Šiose saugumo kamerose manęs nemušė, nevarstė adatų po nagais, tačiau po trijų mėnesių tardymo netikėtai aplankydavo mintis, kad geriau būtų mirti, negu toliau čia gyventi.
Atgimimo aukos
Kankinių kraujas pasiekė net mūsų dienas. Visą pasaulį sukrėtė sausio 13 dienos aukos Vilniuje ir žiaurios žudynės Medininkuose. Po žudynių prie televizijos bokšto, atrodo, visi turėjo išsibėgioti, kai prie Parlamento susirinkusiai miniai buvo paskelbta, jog atvažiuoja tankai. Sausio 13 ankstų rytą aš mačiau tą nežmoniškai sunkų laukimą, tačiau niekas nepabėgo. Mačiau apsaugos vyrų rankose suspaustas lazdas, metalinius strypus ir milžinišką minią, kuri pakaitomis arba meldėsi, arba skandavo ‘Lietuva, Lietuva, Lietuva...’ Žmonės meldėsi kaip galbūt gyvenime niekada nebuvo meldęsi. Tada supratau, kad Lietuva tikrai bus laisva, nes kankinių kraujas sudaigino šventą sėklą - žmones pasiryžusius mirti, bet nepasitraukti nuo savo tikslo.
LKB Kronikos metraštis
Išskirtinai noriu paminėti ilgą ir sunkų mūsų tautos laikotarpį nuo 1972 metų, kadangi apie jį ypatingai daug žinau. Vienuolika metų, ligi savo arešto 1983 metais, drauge su pasiaukojusiais bendradarbiais aš redagavau Lietuvos Bažnyčios Kroniką. Per mano rankas praėjo visa informacija apie Dievo tautos kančias, apie dorų lietuvių persekiojimą tik už tai, kad jie mylėjo Dievą ir norėjo gyventi pagal savo sąžinę. Informacija buvo gaunama iš patikimiausių, o dažnai ir iš pirmųjų šaltinių. Perverskime vieną po kito Kronikos numerius ir sustokime bent prie kai kurių faktų:
Vyskupų J. Stepanavičiaus ir V. Sladkevičiaus tremtis už pareigų atlikimą;
Kunigo Juozo Zdebskio areštas ir teismas už vaikų katekizaciją;
klierikų ir kunigų verbavimas dirbti KGB agentais;
Nijolės Sadūnaitės suėmimas ir skaudi bausmė už pogrindžio spaudą;
Kryžių kalno naikinimas, kad būtų užmirštos Lietuvių šventovės;
P. Plumpos, P. Petronio, V. Jaugelio ir kt. teismas ir katorga lageriuose;
moksleivių persekiojimas už tikėjimą ir prievartinis bedievinimas;
Algimato Šalčio heroiška laikysena teisme ir Sibire;
Angelės Ramanauskaitės teismas už vaikų tikybos mokymą;
Tragiška kunigų Br. Laurinavičiaus ir J. Zdebskio mirtis;
Kunigo Jono Matulionio persekiojimas ir įkalinimas...
Galėtume vardinti ir vardinti šias istorijas; daugelis jų yra užfiksuotos lakoniškai - vienu kitu sakiniu. Už šių Kronikos sakinių dažnai slepiasi ne vieno žmogaus kančia, nes kentėjo ne tik persekiojamieji, bet ir jų šeimos, artimieji, parapijiečiai, visi geros valios žmonės. Daugelį persekiojimo įvykių niekas neaprašė ir galbūt niekas nepapasakos, - jie liks žinomi tik kentėjusiems ir Dievui. Šitokią Lietuvą mačiau aš, tokią ją matė mano bendradarbiai, kurie toliau rinko ir leido Tautos ir Bažnyčios Kroniką.
Mes nebuvome vieni
Patys sunkiausi kančių metai buvo tada, kai lietuvis jautėsi paliktas vienas nuožmaus priešo rankose. Taip buvo su mūsų tremtiniais ir partizanais. Bet ir tada su kenčiančiais buvo visa tauta ir Bažnyčia. Ypatingai šią dvasinę paramą jutome, kai mūsų vargai pasidarė plačiai žinomi pasaulyje. Žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie mūsų kančios akivaizdoje paliudijo gražiausią krikščionišką meilę - meldėsi ir masinės komunikacijos priemonėmis platino žinias apie persekiojimą Lietuvoje. Didelę pagarbą noriu pareikšti Religinei Šalpai, jos vadovams ir rėmėjams. Jie savo laiku atliko Lietuvai neįkainojamą paslaugą, be kurios Kronikos balsas būtų buvęs labai tylus.
Kančios akivaizdoje
Per visą okupacijos laikotarpį buvo manančių, kad reikia vengti viso to, už ką gali būti baudžiamas, reikia bręsti ir laukti laikų, kai bus galima laisvai dirbti. Kai 1967 m. žiemą atvykau į Kudirkos Naumiestį ir pradėjau vaikus mokyti katekizmo, net geri parapijiečiai ragino šito nedaryti, nes visai neseniai jų vikaras buvo už vaikų mokymą nuteistas. Buvo manančių, kad jaunimą reikia saugoti nuo aktyvios veiklos, - tegu jie saugumo nevarginami ruošiasi gyvenimui... Tai buvo didelė klaida. Jaunimas, dalyvaudamas pogrindžio rekolekcijose, žygiuose į Šiluvą, stovėdamas drauge su kitais prie teismo durų, kur buvo teisiami sąžinės kaliniai, slapta skaitydami Kroniką, atvirai praktikuodami tikėjimą, perėjo tokią pilietinę ir religinę mokyklą, kurios laisvieji vakarai ir ateinančios kartos Lietuvoje galės tik pavydėti. Jaunimas, atvirai susidurdamas su persekiotojų niekšingumu ir persekiojamųjų heroizmu, suprato, kad tikėjimas yra vertybė, jei žmonės dėl jo rizikuoja, yra tardomi, teisiami bet jo neišsižada.
Ačiū, Viešpatie, už kančia
Šiandien mes dėkojame Dievui už tai, kad dauguma mūsų tautiečių persekiojimą priėmė giliai krikščioniška dvasia. Važiuodami j Sibirą, kalėjimų kamerose, partizanų bunkeriuose jie meldėsi, giedojo, ‘Marija, Marija’... Jie savo kančią jungė su Kristaus kančia. Persekiojamųjų dvasia ir auka gaivino Lietuvą, brandino ją naujam užgimimui. 1988 m. komunistų partija pagimdė Lietuvoje Sąjūdį, kurio svarbiausias tikslas -sustiprinti kompartiją ir imperiją. Į besikuriantį Sąjūdį veržėsi saugumiečiai ir komunistai, bet Lietuvoje jau buvo tiek subrendusi laisvės dvasia, išaugusi iš tremtinių, partizanų, sąžinės kalinių ir visų persekiojamųjų kančios, kad Sąjūdis ne tik kad nesustiprino imperijos, bet ją sugriovė kartu su kompartija. Sąjūdis nušlovė visus stabus, kuriuos milijonai žmonių dešimtmečiais buvo verčiami garbinti.
Mes esame laisvi
Prieš dvejus metus galėjome pasidžiaugti, kad kuriasi katalikiškos organizacijos, byra grandinės, dešimtmečiais kausčiusios Kunigų Seminariją, kad jau turime keletą katalikiškų leidinių, kad jau galime šiek tiek praverti mokyklos duris, o šiandien džiaugiamės visiškai atgauta laisve. Kokie mes išlikome po 50 okupacijos metų? Kai kuo galime pasidžiaugti. Drąsiai galiu tvirtinti, kad persekiojimo metai buvo Dievo dovana tiems, kurie nors ir kentėjo, bet pajėgė išlaikyti ištikimybę Dievui ir Tėvynei. Kančia jų meilę ir ištikimybę dar labiau užgrūdino. Kai stebėdavome atgimstančioje Lietuvoje mitingus, Parlamento rūmų gynimą tragiškomis sausio dienomis, visur matėme tremtinius, politinius ir sąžinės kalinius, pogrindžio darbuotojus; matėme jų vaikus. Deja, beveik nesimatė tų, kurie okupacijos metais nuėjo lengviausiu prisitaikymo keliu. Katalikiškas ir tautiškas organizacijas kūrė ir į jas jungėsi visų prima tie, kurie buvo gavę kančios krikštą.
Mūsų žaizdos
Okupacija paliko ir labai skaudžias žaizdas. Sunki ekonominė padėtis, - esame tūkstančiais siūlų surišti su buvusia sovietine imperija. Šį skaudulį didina tai, kad mūsų žmonės per okupaciją atprato rimtai dirbti ir įsigijo visuotinai išplitusias nesąžiningumo bei neteisingumo ydas. Šiuo metu yra pavojus, kad net gaunama Vakarų parama gali nepasiekti adresatų, o pakliūti į vertelgų rankas.
Per sovietinį laikotarpį Lietuvoje masiškai išplito alkoholizmas, o pastaruoju metu plinta ir narkomanija. Tačiau yra vilties, kad žmonės, pajutę laisvės skonį, atsigaus, ir alkoholizmo pavojus sumažės. Nerimą kelia spekuliantai - degtindariai, perpardavinėtojai, kurie Lietuvai daro didelę žalą.
Sužeisti, bet gyvi
Tikėjimo srityje nors esame sužeisti, bet išlikome gyvastingi. Tiesa, daugelio tikėjimas yra daugiau tradicinis, apeiginis, dažnai trūksta gelmės. Okupacijos metais Bažnyčia atliko milžinišką darbą, išsaugodama ne tik krikščionybę, bet ir lietuvišką dvasią. Prievartinė masinė ateizacija žmonių sielose paliko ne tiek bedievybę, kiek dvasinę tuštumą, kuri šiuo metu yra labai pavojinga. Lietuvos Katalikų Bažnyčia po ilgų persekiojimo metų yra nusilpusi: trūksta kunigų, pasauliečiai neišmokę būti atsakingi už Bažnyčios ateitį, daug kur reiškiasi konservatyvios nuotaikos, kurios gali tapti kliūtimi Bažnyčios augimui.
Sektos
Yra pavojus, jei nebus laiku susiorientuota, daugelį pozicijų gali užimti ne Katalikų Bažnyčia, o naujos religijos ir sektos. Sunku tikėti, kad Lietuvoje plačiai paplistų protestantizmas ar pravoslavija, tačiau jau dabar aiškiai matoma sektų ekspansija. Mūsų jaunimui buvo įkaltas negatyvus Katalikų Bažnyčios įvaizdis, o sektos ateina kaip kažkas naujo ir modernaus; juo labiau, kad jos sukuria bendruomenę, į kurią jaunas žmogus gali atsiremti ir nejausti vienišumo. Sektos energingai yra remiamos iš vakarų. Jeigu su mūsų tautiečių pagalba atsikūrė Vytauto Didžiojo Universitetas, tai dar nereiškia, kad jame vyraus krikščioniška dvasia. Sektantai yra pasiruošę kurti Lietuvoje savo misijas. Iliustracija galėtų būti menonitų pastangos Panevėžyje įkurti savo koledžą. Be to, vakarai sektas aprūpina modernia audio - video aparatūra, kurią sėkmingai naudoja apaštalavimui. Taigi, kai po ilgametės kovos Katalikų Bažnyčia daug ko stokoja, milijonierių remiamos sektos gali lengvai vykdyti ekspansiją ir keisti Lietuvos veidą. Nuostabą kelia, kad sąvoka ‘pliuralizmas’ daugelio sąmonėje nustelbia ne mažiau reikšmingą sąvoką, ‘teisingumas’, kuris reikalauja ypatingai padėti toms institucijoms, kurios okupacijos metais stovėjo ant barikadų.
Bažnyčios nedraugai
Katalikų Bažnyčia yra įsigijusi labai didelį autoritetą, todėl nenuostabu, kad jos atstovai visur yra kviečiami. Dėl šito Bažnyčios autoriteto kai kurie vakarykščiai komunistai, užuot darę atgailą, vaidina Bažnyčios draugus ir net bando vakaruose atstovauti Lietuvos Bažnyčiai. Jiems Bažnyčia yra tik priemonė gauti asmeninę ar partinę naudą. Tiesa, Bažnyčia nė vieno neatstumia ir yra pasiryžusi sutikti visus, kaip tėvas sutinka ilgai klaidžiojusį vaiką: ‘Puotaukime, linksminkimės. Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado’ (Lk 15). Tačiau Bažnyčia smerkia veidmainiškumą, kuris neišvengiamai atsiranda, jei nedaroma atgaila. Bažnyčia turi nemažai viešų ir slaptų nedraugų. Aš tuo akivaizdžiai įsitikinau Parlamente, kai šiais metais buvo svarstomas Švietimo įstatymo 15 straipsnis. Visos kairiosios frakcijos balsavo už tikybos pamokoms nepalankų statusą. Kol kas Lietuvoje sunkiai įgyvendinamas Bažnyčios restitucijos aktas, nes visose valdžios instancijose pilna žmonių, kurie slapta kamšioja pagalius į Bažnyčios ratus; kiti atvirai šaukia apie klerikalizmo pavojų, nors jo visiškai nėra, nes Bažnyčia nesiruošia užsiimti politine veikla. Nejaugi Bažnyčios noras tikinčių tėvų vaikus mokyti religijos yra klerikalizmas! Man atrodo, kad šiandieninę Lietuvos Katalikų Bažnyčią labiau galima kaltinti per mažu užsiangažavimu, sprendžiant visuomeninius ir socialinius klausimus.
Priešas Nr. 1
Mums Lietuvoje ypatingą nerimą kelia vakarų masinė kultūra, persunkta žiaurumu, seksu ir pataikavimu žemiesiems instinktams, kuri užlieja okupacijos nualintą Lietuvą. Omonininkai nužudė tik kelias dešimtis žmonių, o masinė kultūra - šis ‘dvasinis omonizmas’ žudo visą tautą ir kol kas niekur nesulaukia jokio pasipriešinimo. Apskritai, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant oficialiomis valdžios instancijomis, labai maža dėmesio skiriama dvasiniam - doroviniam tautos prisikėlimui. Net Kultūros ir Švietimo Ministerijos sferose dorovinis auklėjimas sprendžiamas sovietinių metų metodais, t.y. rodo tik formalų dėmesį.
Vakarų pagalba
Mus labai džiugina, kad mūsų tautiečiai ir kitataučiai Lietuvos draugai vakaruose dvasiškai ir medžiagiškai remia atsikuriančią Lietuvą. Per Religinę šalpą gauname daug siuntų su drabužiais, medikamentais, knygomis, medicine aparatūra; panašiai mus remia ir kitos organizacijos, pvz., Maltos ordinas. Tiesa, su šia pagalba mes kartais turime problemų, tačiau pasitaikantieji šešėliai negali užstelbti didelės pagalbos Lietuvai, kurią mes gauname iš savo brolių. Tai kartu ir pamoka mums, kad mokytumėmės ne tik saugoti savo tradicijas, bet ir didžiadvasiškai padėti vieni kitiems.
Reikalinga talka
Dabar labiau mus džiugina, kad mūsų tautiečiai atvyksta talkinti Lietuvai. Nuo pat atgimimo pradžios labai sėkmingai Lietuvos jaunimo tarpe darbuojasi prof. dr. Arvydas Žygas. Tai tiesiog Dievo dovana Lietuvai. Kauno Seminarijoje ir kt. mokslo įstaigose gražiai talkina dr. Vytautas Kazlauskas. Mes labai dėkingi tautiečiams už paramą Vytauto Didžiojo Universitetui. Visi labai gerbia prof. Liuciją Baškauskaitę už jos pagalbą masinėse komunikacijos priemonėse tragiškiausiomis Lietuvai dienomis. Šių ir kitų gerųjų Lietuvos draugų pavyzdys mus jaudina, drąsina ir teikia vilties, kad, kurdami naują Lietuvą, mes greičiau peržengsime tuos barjerus, kurie atsirado okupacijos metais.
Nenorime liberalizmo
Mums kelia nerimą, kad kai kurie, atvykstantieji talkininkauti Lietuvai, nori staiga viską pakeisti pagal vakarietišką modelį. Jiems Lietuva atrodo, kaip močiutės pasoginė skrynia, atsiduodanti naftalinu ir primenanti tik idilišką praeitį. Jie norėtų į tą skrynią prikrauti vakarietiškų vertybių: džinsų, kramtomos gumos ir pan. Prisipažinsiu, kad kartais stebina nesugebėjimas ar nenoras įsigilinti į dabartinę Lietuvą ir lengvapėdiškas štampavimas: Bažnyčia konservatyvi, niekas nežino Vatikano II nutarimų etc. Yra realus pavojus, kad šios rūšies talkininkai gali atlikti Lietuvai meškos pasitarnavimą; kuri, norėdama užmušti musę, užmušė šeimininką. Kai kurie talkininkai, kaip didžiausią vertybę, mums nori atnešti vakarietiškąjį liberalizmą, kurį mes laikome šiandieninei Lietuvai ypač pragaištinga dovana.
Kas naujo Bažnyčioje? Tikybos dėstymas
Šiais metais buvo priimtas naujas Švietimo įstatymas, kuris sudaro gana normalias sąlygas religijos mokymui bendrojo lavinimo mokyklose. Tikybos pamokos yra įjungtos į pamokų tvarkaraštį ir jas lanko tikinčiųjų tėvų vaikai, o kitiems privalomos alternatyvinės pamokos; ateityje šia alternatyva turėtų būti etikos pamokos. Kur mokyklos vadovybė ir pedagogai rodo geranoriškumą, tikybos pamokos vyksta normaliai, tačiau dar daugeliui mokytojų šio geranoriškumo trūksta, nes ne visi mokytojai sugeba žengti su laiko dvasia ir į religiją dar žiūri pro marksistinius akinius.
Tikybos mokytojų klausimą sprendžiame, organizuodami trumpesnius ar ilgesnius kursus norintiems pasirinkti šią profesiją. Kandidatų ieškome visų pirma tarp dirbančiųjų pedagogų. Po trumpesnių kursų mokytojai gauna teisę dėstyti tikybą pradinėse klasėse ir toliau lanko ketverių metų teologijos kursus, organizuojamus prie Teologijos fakulteto Kauno Kunigų Seminarijoje.
Tikybos pamokomis rūpinasi Tarpdiecezinė Katechetinė komisija, kuri kiekvienoje vyskupijoje turi savo skyrius su metodiniais kabinetais. Dar šiais metais tikimės gauti vertingos paramos iš JAV vyskupų konferencijos.
Parapijinės tarybos
Sovietiniais metais Lietuvos parapijose veikė pagal Religijų reikalų tarybos schemą sukurti parapijų komitetai, į kuriuos negalėjo įeiti nei klebonas, nei bažnyčios darbininkai. Šiuo metu Lietuvos vyskupų konferencija jau paruošė reformos projektą: bus panaikinti ligi šiolei egzistavę komitetai ir pagal bažnytinės teisės reikalavimus įkurtos parapijinės tarybos. Jos turėtų tapti geromis talkininkėmis, kad parapija iš tikrųjų taptų organizuota šeima, kurioje visiems būtų miela gyventi.
Algirdas Kurauskas
Caritas
Prieš porą metu Lietuvoje įsikūręs katalikių moterų Caritas šiais metais persiformavo į Lietuvos Caritas federaciją ir buvo priimtas į Caritas Internationalis. Šiuo metu Caritas veikia visose vyskupijose ir apima daugumą parapijų. Caritas neveikia tik lenkiškose parapijose. Charakteringa, kad okupacijos metais lenkiškos parapijos irgi rodė didelį pasyvumą. Pavyzdžiui, veltui LKB Kronikoje ieškotume informacijos apie tikinčiųjų persekiojimą minėtose parapijose. Lietuvos Caritas sunkiai susidoroja su gaunamomis vakarų siuntomis ir dažnai vietoje padėkos iš žmonių susilaukia tik nepagrįstų priekaištų. Atsiranda ir tokių, kurie atvirai šmeižia Caritas darbuotojus, kad jie gaunamas gėrybes naudoją asmeninei naudai. Nepaisant sunkumų, Caritas auga ir tikrai gražiai tarnauja Lietuvai.
Leidyba
Viena iš didžiausių problemų - tai didelės sunkenybės leisti katalikiškus laikraščius, žurnalus ir knygas. Per dvejus metus įsitikinome, kol neturėsime savo katalikiškos spaustuvės, tol reikalai nepajudės iš mirties taško. ‘Kirche in Not’ yra pažadėjusi padovanoti spaustuvę, kai tik turėsine tinkamas patalpas. Pusantrų metų bergždžiai dėjome pastangas gauti patalpas, kadangi visose valdžios instancijose yra daug vadinamųjų nomenklatūrininkų, kurie meistriškai moka vilkinti Bažnyčios restitucijos akto įgyvendinimą. Šiuo metu esame gavę žemės sklypą ir, paruošę projektą, pradėsime statybą, kuri gali kainuoti apie 200.000 dolerių.
Kunigų Seminarijos
Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi Kunigų seminarijos ir kasmet priima didelį kandidatų būrį. Šiais metais į Kauno Seminariją įstojo 48, o į Telšių - 26. Rugpjūčio 19 d. išlydėjome studijoms į Romą 14 klierikų ir tris kunigus; tikimės netolimoje ateityje turėti daug brandžių teologų. Ateinančiais metais žadame atsiimti pagrindinius Kauno Kunigų Seminarijos rūmus, nes dabartiniuose jau nesutilpsime.
Mūsų ateitis
Ateityje mes daug kuo supanašėsine su kitomis vakarų šalimis, tačiau esu giliai įsitikinęs, kad mes liksime dvasinės atgaivos židiniu, spinduliuojančiu tą dvasinę patirtį, kurią gavome per sunkius persekiojimo metus.