Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

NEŽIŪRĖKITE TO, KAS PRAĖJO

K.J. AMBRASAS, SJ

     Štai kokie padrąsinantys ir kartu pamokantys žodžiai įrašyti Izaijo knygose (Iz 43,16-21): “Daugiau negalvokite apie tai, kas buvo, nežiūrėkite to, kas praėjo! Štai aš kuriu nauja; tai jau dygsta, negi nematote? Juk aš tiesiu kelią per stepę, vedu takus per tyrus”.

     Dažnai kartojamas posakis: iš praeities, iš patirties mokomės. Juk ir mūsų himne įrašyta: “iš praeities tavo sūnūs te stiprybė semia”. Tai teisinga. Praeitis mus moko nedaryti klaidų, daugiau jų nekartoti, kad šiandiena būtų protingesnė už vakarykščią dieną. Gal sunku mums, lietuviams, daugeliui iškentėjusiems šitiek nuoskaudų, išliejusiems tiek kraujo, taip greitai užmiršti tai, kas buvo, negalvoti apie tai ir nekalbėti. Tačiau jei vis iš naujo, be galo ir be krašto vis tūpčiosime vietoje, plėšysime senas žaizdas, jei kapstysimės ne tik po savo bet ir po kitų sąžines, kažin ar ne daugiau nusikaltimų padarysime negu tie, kurie iš tiesų baisiai nusikalto.

     Jeigu jūs pamatytumėte įkaitusius Filipinų ar Indijos kalnus, lomas, pakalnes ir įkalnes, turbūt susiimtumėte už galvos: baisus reginys! Liepsnoja gyvi medžiai, traška perdegusios, perkaitusios šaknys, kaip degtukas purškia sausutėlė žolė. O nakčia tasai reginys verčia aiktelėti. Ne tik žemę, bet ir dangų laižo kruvina pašvaistė, žemai rydama mažus vabalėlius, gąsdindama žvėrelius, naikindama bet kokią gyvybę. Tarsi pikta ranka, kruvina pabaisa laižo ir taip kaitrų, neišpasakytai didelių sausrų iškankintą ir perdžiūvusią žemę. O šalia sėdįs šio krašto misionierius ramiai taria: “Šios žolės mirtis, tų lapų ir šakų žūtis atneš kitą gyvybę — čia netrukus bus pasėti kukurūzai, bus išpurenta dirva ryžiams, sodinami bananai...”

     Ir mūsų tautoje, ir mūsų lietuviškoje dirvoje buvo ir yra tas pat. Žuvo, kentėjo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių ir gal net milijonai. Vysk. S. Tamkevičius rašo: “Šiandien mes dėkojame Dievui už tai, kad dauguma mūsų tautiečių persekiojimą priėmė giliai krikščioniška dvasia. Važiuodami į Sibirą, kalėjimų kamerose, partizanų bunkeriuose jie meldėsi, giedojo ‘Marija, Marija'... Jie savo kančią jungė su Kristaus kančia. Persekiojamųjų dvasia ir auka gaivino Lietuvą, brandino ją naujam užgimimui” (Laiškai lietuviams, 1992 sausis). Ir štai tame almančios žaizdos viduryje, tų begalinių skausmų jūroje — mes laisvi! Laisva Lietuva. Argi neišsipildo tie teisingi Izaijo lūpomis pasakyti žodžiai: aš kuriu nauja, tai jau dygsta, negi nematote? Kuriasi naujos organizacijos, draugijos, sąjūdžiai, kuopos. Kur anksčiau tribūnoje stovėjo ateistinę paskaitą porinąs lektorius, šiandien tikybos mokytojas pasakoja mokiniams apie Kristaus gyvenimą, apie 10 Dievo įsakymų. Argi ne per stepę nutiesti keliai, argi ne per ateizmo, materializmo tyrus jau minami takai?

     Kai Filipinų kardinolo Sin, kuris 1987 m. per Lietuvos 600 m. krikšto jubiliejų lankėsi Lietuvoje, buvo paklausta, ką jis šiandien manąs apie Filipinų tautos ir Bažnyčios ateitį, atsakė: “Esu optimistas. Mūsų bažnyčios ir seminarijos pilnos. Žmonės pamaldūs, tikintys. Jais tikiu, bet labiausiai tikiu tąja, kuri mus visad globoja ir už mus meldžiasi — Švč. M. Marija... “ Būkime ir mes optimistai, ne tušti svajotojai, ne sudėję rankas belaukią išmaldos prašytojai, bet darbštūs, kantrūs ir vilties kupini. Savo atkaklumu, darbštumu nugalėsime kliūtis, sunkumus.

     Viena iš Kauno paprasta moteris, kuri nei ypatingų talentų, nei didelių mokslo laipsnių neturi, savo laiške rašo: “Aš į darbą neinu jau 10 metų, ir nenoriu eiti, nes turiu darbo iki kaklo namuose. Pas mus žmonės dejuoja, kad viskas brangu, nežinia, kaip gyventi. Girtuokliui, tinginiui visada bus sunku. Reikia dirbti, daugiau melstis, tai ir Dievas padės... ” Trumpa, aišku ir teisinga. įsidėmėtini ir kiti Viešpaties žodžiai: “Iš visos širdies į mane atsiverskite, nes aš maloningas ir gailestingas” (Jn, 2, 12-13). Atsivertimas — svarbiausias ir būtiniausias visų, ypač mūsų laikų uždavinys. Tatai kiekvieno mūsų, ypač dvasiniam gyvenimui pasišventusių, ABC. Tenebūna pamiršta, kad į šią sąvoką įeina ne tik auka, atgaila už savo ir kitų nusikaltimus, bet ir dažna išpažintis, nuoširdesnis ir gilesnis pamaldumas, nuolankumas ir nusižeminimas, dažna Komunija ir šv. Mišios, pasninkas ir santūrumas. Štai kaip gražiai pranciškonas brolis Linas apibūdina ir išplečia šią sąvoką: “Žmogus atsivers, pasikeis tik tada, kai savo “akmeninę” širdį pakeis nauja, “kūniška” širdimi — gailestinga, mylinčia, atlaidžia širdimi pagal Dievo pavyzdį. Šv. Raštas visas reformas ragina pradėti nuo žmogaus širdies. Ir čia svarbu ne tiek emocinis gailesčio jausmas, kiek tvirtas pasiryžimas pakeisti gyvenimo kryptį, atsisakyti miesčioniškos mąstysenos, persunktos baime ir egoizmu. Pranašas Jeremijas ragina apipjaustyti savo širdis, kad jos būtų atviros ir dėkingos, apvalytos nuo savimeilės apnašų...” (“Krivūlė”, 1991, Nr. 2). Tegul auga mūsų sodybų darželiuose, pakelėse, bažnytkaimiuose kryžiai. Tesipuošia mūsų kaimai rūpintojėliais, tegražėja bažnyčios naujais paveikslais ir skambiais vargonais, tegarsėja darniais chorais, bet svarbiausia — “te atgal grįžta suklydę ir atgyja jų” ir visų mūsų dvasia: įstaigoje, mokykloje, gamykloje, gatvėje ir kiekvienoje pirkioje, kiekviename suėjime, valstybės ir Bažnyčios gyvenime.

     Kai Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant, ir pastatė ją žmonių akivaizdoje, Jėzus liepė į ją mesti akmenį tam, kas be nuodėmės. Visi pasitraukė. Jėzus paklausė: “Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė. Eik ir daugiau nenusidėk” (Jn 8, 1-11). Kas čia susiduria... nusikaltimas, atlaidumas ir įspėjimas. Tie visi — fariziejai ir Rašto aiškintojai — netgi vyresnieji — vienas po kito atsitraukė nuo Kristaus ir nusidėjusios moters. Mat kiekvienas iš jų buvo kuo nors, gal ir daugel kartų nusikaltęs. Todėl ir mes nė vienas negalime kito smerkti, teisti ne tik žodžiu, ne tik žvilgsniu, bet net ir savo širdyje. Juk kiekvienas iš mūsų nėra be nuodėmės. Tai kokią mes turime teisę, kokie esame pernelyg drąsūs, kad galėtume kitą pasmerkti! Teisti — Kristaus teisė ir pareiga per paskutinį teismą. Mes visi būsime teisiamieji. Psichologinių, pasaulėžiūros lūžių akistatoje, kokią išgyvena mūsų šalis ir daugelis kitų kraštų, šiandien tatai yra nepaprastai svarbu. Tačiau atleisti, dovanoti, pasigailėti — nereiškia, kad atsisakau savo pažiūrų, nusilenkiu neteisybei, pritariu daromai nuodėmei ir pats į ją brendu. Ne! Griežtai pasakykime sau ir nebijokime tarti nusikalstančiam: taip nedaryk! Juk ir Kristus pasakė: nepasmerkiu, bet eik ir daugiau nenusidėk! Eikime visi prie knygos, prie arklo, prie staklių, bet tegyvena mūsų širdyse begalinė ištikimybė Kristui, Marijai, kuri ne tik Filipinuose, Venesueloje pasirodydama sakyte sako: atsinaujinti tikėjime, atsiversti, melstis, apaštalauti, naudotis sakramentais, ypač dažnai eiti išpažinties ir priimti Jėzų Eucharistijoje. Švč. Marija prašo melstis už kunigiją, pašaukimus, nusidėjėlių atsivertimą, už pasaulio taiką, nurodydama žmonijai gresiančius pavojus, jei nebus atsisakyta nusikaltimų ir nedorybių, kurių dar taip daug pasitaiko ir mūsų gimtojoje šalyje. Atsigręžę į ateitį, užmiršę praeities skaudulius, kuo daugiau ir atidžiau pažvelgę į save, pradėkime naują revoliuciją: nuo savo minčių, žvilgsnio, žodžio, darbo ir ketinimo. Tebūna visa tai tyra, skaistu ir gera Dievo bei Marijos akistatoje.