Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė Gediminas Vakaris

PARODA SUNAIKINTOMS KALVARIJŲ KOPLYČIOMS ATMINTI

     Keramikės Jolantos Kvašytės ir jos brolio grafiko Vaidoto Kvašio atidaryta bendra paroda “Vartų” galerijoje. Parodos darbai paskirti Vilniaus Kalvarijų koplyčių atminimui. Ši idėja grafikui Vaidotui Kvašiui kilo dirbant restauratoriumi Verkių dvare, netoli nuo buvusių koplyčių. Eidamas po darbo namo, jis dažnai aptikdavo susprogdintų koplyčių vietoje iš kankorėžių, šakučių, akmenukų ir plytų nuolaužų sudėstytus kryžius. Jie ilgai nepabūdavo. Komunistai juos išsprogdindavo, ištrypdavo, bet neilgam. Po kelių dienų kryžiai kalvelėse vėl atsirasdavo. Sumanymą atkurti koplyčias subrandino tragiški sausio įvykiai. Skausmas dėl pralieto nekaltų žmonių kraujo ir rūpestis dėl Lietuvos likimo paaštrino istorines paraleles, atsirado bendra Lietuvos kančių tema. Kristaus kančios apmąstymas įkvėpdavo viduramžių menininkams sukurti nemirtingus šedevrus. Mūsų laikais Lietuvoje bandančių taip įprastinti savo kūrybą yra nedaug.

     Vilniaus Kalvarijų Kristaus kančios stotys buvo įrengtos XVII amžiaus antroje pusėje Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro rūpesčiu. Taip buvo norima padėkoti Dievui už atgautą po rusų okupacijos 1655-1661 m. Vilnių ir įsigalėjusią krašte taiką. Per okupaciją kraštas buvo labai nusiaubtas, sugriauta daug bažnyčių (Nemenčinės, Maišiogalos, Šalčininkų, Medininkų, Merkinės ir kt.). Visiškai sugriauta katedra. Krašte siautė maras. Reikėjo milžiniškų pastangų grąžinti gyvenimą į normalias vėžes. Iš griuvėsių ėmė kilti pastatai, į Vilnių sugrįžo išblaškyta vyskupo kapitula. Buvo sugrąžinti išvežti šv. Kazimiero palaikai.

     Kalvarijų Kristaus kančios stotims įrengti buvo paskirta septyni valakai žemės. Atstumai tarp stočių tiksliai išlaikyti tokie pat, kaip ir Kristaus kančios kelyje Jeruzalėje. Vyskupo Jurgio Belazaro ir jo įpėdinio Aleksandro Sapiegos pastangomis jau 1669 m. gražiame miške buvo pastatyta daug koplyčių, o ant aukščiausio Kalvarijos kalno iškilo Šv. Kryžiaus bažnyčia. 1772 m. vietoje medinės ten pastatyta dabartinė mūro bažnyčia. Iš viso buvo įrengtos 36 stotys. 19 iš jų mūrinės. Jos buvo išdėstytos tarp Neries ir Trinapolio, Baltupio ir Jeruzalės priemesčio šilų ties Verkiais apie 7 km nuo Vilniaus. Stotys prasidėjo ties Baltupiu ir baigėsi Šv. Kryžiaus bažnyčioje.

     Nuo pat Kalvarijų Kristaus kančios stočių atidarymo jas lankė daugybė maldininkų. Ypatingai per Sekmines gausiai rinkosi Vilnijos lietuviai. Norėdamas padėti naujai atvykusiems susipažinti su stotimis, kun. St. Kiškis 1940 m. išleido “Vadovėlį Vilniaus Kalvarijų kryžiaus keliui eiti”, kuriame buvo stočių planelis, kiekvienoje stotyje kalbamos maldos, ištraukos iš Šv. Rašto.

     Paroda sunaikintoms Kalvarijų koplyčioms atminti turėtų būti ypač įdomi seniesiems vilniečiams dar menantiems Vilniaus apylinkėse stovėjusias rokoko stiliaus koplytėles, papuoštas dailininko Benjamino Balzukevičiaus paveikslais, tiltelius, vartus. Sovietų armijai 1941 m. pavasarį įrengus prie Vilniaus priešlėktuvinę zoną, tikintiesiems įėjimas į koplyčias buvo uždarytas.

     Išstovėjusios 300 metų, koplyčios buvo išsprogdintos per du kartus — 1962 ir 1963 metais. (Lietuvos aidas)

MIRĖ ŽYMIAUSIOJI LIETUVOS ETNOMUZIKOLOGE, MENOTYROS DAKTARĖ, PROFESORĖ JADVYGA ČIURLIONYTĖ

Balandžio pirmąją dieną, eidama devyniasdešimt trečiuosius metus, mirė Jadvyga Čiurlionytė, jauniausioji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo, gimusi muzikalioje, tautiškai susipratusioje šeimoje, muzikologijos ir fortepijono mokslus išėjusi Maskvos, Leipcigo ir Berlyno aukštosiose mokyklose. Jadvyga Čiurlionytė visą savo gyvenimą paskyrė lietuvių liaudies muzikai. Užrašinėdama liaudies dainas, išvaikščiojo visą Lietuvą. Surinko daugybę archaiškiausių dainuojamosios tautosakos pavyzdžių. 1937 m. pradėjo dirbti Lietuvių tautosakos archyve, o jau 1938 m. išėjo iš spaudos pirmas stambus jos folklorinis darbas “Lietuvių liaudies melodijos”, kurį sudarė 350 dainų bei instrumentinės muzikos pavyzdžių. 1955 m. išleistas kitas stambus mokslinis darbas — 295 dainų rinktinė “Lietuvių liaudies dainos”. Iš šių rinkinių įkvėpimo originaliai kūrybai semiasi jau kelios Lietuvos kompozitorių kartos. Liaudies muzikos tyrinėjimų išvadas Jadvyga Čiurlionytė skelbė minėtuose leidiniuose, tautosakos studijų rinkiniuose, Simono Stanevičiaus, Antano Juškos užrašytų liaudies dainų rinktinėse, enciklopedijose, mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Didžiausias jos etnomuzikologijos darbas yra “Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai” (1966 m.), kuriame išsamiai apžvelgta lietuvių liaudies muzikos tyrinėjimų istorija. Pirmą kartą taip kruopščiai ir sistematiškai išnagrinėtos esminės mūsų dainų savybės.

     1944—1947 metais Jadvyga Čiurlionytė skaitė liaudies muzikos kūrybos kursą Vilniaus universiteto studentams filologams. Nuo 1945 m. iki gilios senatvės, kol leido jėgos, dirbo Lietuvos konservatorijoje, dėstė liaudies muzikos kūrybą ir visuotinę muzikos istoriją. 1948 m. konservatorijoje įsteigė Liaudies muzikos kabinetą, kuris tapo svarbiu folkloro studijų židiniu. Ji sukūrė lietuvių etnomuzikologijos mokyklą. Visi lietuvių etnomuzikologai yra jos bei jos mokinių mokiniai. Jos pedagoginės intencijos buvo labai plačios. Rūpindamasi vaikų tautiniu muzikiniu lavinimu, jiems sukūrė originalių, harmonizavo liaudies dainų, jomis pagrindė jau daugiau kaip 50 metų pedagogikoje naudojamą pjesių rinkinį “Mažasis pianistas”. Labai dideli profesorės nuopelnai grąžinant į lietuvių kultūrą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą. 1955 m. ji viena pirmųjų spaudoje pakėlė balsą prieš niekinantį, iškreiptą M. K. Čiurlionio meno oficialų vertinimą. Po dvejų metų parengė spaudai didelį brolio fortepijono kūrinių rinkinį. Vėliau dar tris jo kūrybos rinktines. Jau du kartus išleisti jos “Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį”.

     Gražus kelias vingiuoja iš Vilniaus į dainingąją Dzūkiją, į Druskininkus, Čiurlionių miestą. Daug kartų juo keliavo ir Jadvyga Čiurlionytė, mėgdama stabtelti jos brolio vardu pavadintoje kelio atkarpoje, pasėdėti ant pasiuntinių suolelio. Balandžio 3 d. ji keliaus šiuo keliu paskutinį kartą į gimtinę, į amžinojo poilsio vietą. Tokia buvo jos valia — atgulti Dzūkijos žemelėn. (Lietuvos aidas)

PRIEŠKARINĖS LIETUVOS LAIKRAŠČIAI

     “Lietuvos aide” Vytautas Labūnaitis rašo, kad skųsdamiesi sunkiais laikais, ištuštėjusiomis parduotuvių lentynomis, pajuokaujame, kad ko ne ko, o laikraščių turime užtektinai. Gal net per daug. Ir ne vienas nustembame išgirdę, kad prieš šešiasdešimt metų laikinoje sostinėje Kaune “Provincijos spaudos” parodoje buvo eksponuota 216 leidinių.

     Provincijos spaudos pradininkas buvęs knygnešio Jurgio Bielinio “Baltasis erelis”. Atgavus spaudą, atsirado keli provincjos spaudos centrai. Vienas jų buvo Šiauliuose. Šio miesto periodikos pirmtakas buvo “Sietynas”, pradėjęs eiti 1921 m. iki 1932 m. Šiaulių vardą garsino septyniasdešimt vienas laikraštis.

     Dešimčia metų anksčiau Marijampolėje pradėtas leisti “Žiburys”. Čia gimė “Beraštis”, vėliau tapęs mokytojų profesinės sąjungos žurnalu “Mokykla ir gyvenimas”. Didžiausias ir įtakingiausias marijampoliečių laikraštis “Suvalkietis”. Iš viso šiame mieste iki 1932 m. leista 35 laikraščiai.

     Telšiečiai šauliai 1923—iaisiais pradėjo leisti “Telšių žinias”. Tai vienas iš šešiolikos šiame mieste ėjusių laikraščių. Varniai, matyt, nenorėdami atsilikti nuo apskrities centro, 1930 m. leido “Atvangą”.

     Panevėžys — dvylikos periodinių leidinių gimtinė. Čia darbo federacijos organo “Darbininkas” ištakos.

     Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Seinai buvo lietuviškos spaudos centras. 1905 m. čia atsirado “Šaltinis”. Kunigams buvo leidžiamas “Vadovas”, pirmeiviams “Pirmeivio žiedai”.

     Laikraščių leidėjų sąraše yra ir Dzūkijos miestelis Kapčiamiestis, nors “Bakūžės” teišėjo tik vienas numeris.

     Raseiniečiai laikraščių leidyba susirūpino 1919-aisiais. Save ir kitus jie linksmino satyriniu laikraščiu “Raseinių Magdė”. Be “Magdės” čia leisti dar aštuoni įvairioms nuomonėms atstovaujantys laikraščiai. Parodos stende pastebima, kad dabar raseiniečiai skaito tik kitų leidžiamus laikraščius. Patys leidyba neužsiima.

     Biržuose ir Alytuje leista po 8, Tauragėje -6, Ukmergėje, Jurbarke po 5, Zarasuose — 4, Palangoje, Kėdainiuose, Mažeikiuose, Žagarėje po 3, Vilkaviškyje, Pasvalyje, Kupiškyje, Žemaičių Naumiestyje po 2. Dar 8 miestuose ir miesteliuose po vieną laikraštį. Leidėjų neatsirado Utenoje, Rokiškyje ir kai kuriuose kituose miestuose.

■    Lietuvos katalikiškų mokyklų konferencija įvyko sausio viduryje Kauno kunigų seminarijoje. Pagrindinė tema — “Katalikiškos mokyklos idėja atgimstančioj Lietuvoj”. Susirinko mokytojai iš Kauno, Telšių, Marijampolės, Panevėžio, Rietavo ir kitų vietų. Konferencija prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo vysk. S. Tamkevičius. Pamoksle išryškino katalikiškos mokyklos pobūdį ir tikslus. Konferenciją pasveikino Toronto šeštadieninės mokyklos direktorė G. Paulionienė. Kauno kultūros ir švietimo skyriaus inspektorius P. Plumpa kalbėjo apie jaunimo kelią į tikėjimo pažinimą, apie dabarties mokytojo uždavinius. Vyt Didžiojo universiteto prof. A. Žygas analizavo katalikiškos bendruomenės svarbą mokykloje. Kauno jėzuitų mokyklos mokytoja N. Čiučiulkienė išryškino katalikiškos mokyklos misiją šiuolaikiniame pasaulyje. Antrą dieną vyko mokytojų diskusijos pasidalinus grupėmis. Parinktai grupei patikėtas katalikiškų mokyklų statuto parengimas.

■    Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčioje Lietuvių Katalikų mokslo akademija pagerbė savo ilgametį pirmininką išeivijoje kun. prof. Antaną Liuimą jo auksinio kunigystės jubiliejaus proga. Šv. Mišias kartu su lietuviais jėzuitais aukojo arkiv. A. Bačkis. Bažnyčios salėje istorikė Aldona Vasiliauskienė perskaitė pranešimą apie kun. dr. A. Liuimos nuopelnus katalikų akademijai. Jubiliatas susilaukė gausių sveikinimų. Jis filosofiją yra studijavęs Olandijoje, lituanistiką Vyt. Didžiojo universitete. Kunigu įšventintas 1942 m., jau būdamas jėzuitų ordino narys. Studijas gilino Tulūzos universitete. Nuo 1951 m. pradėjo dėstyti Gregorianiškame universitete Romoje. Jis yra atgaivinęs katalikų akademiją išeivijoje ir išleidęs daug jos veikalų bei sėkmingai rengęs suvažiavimus.

■    Anglijoje leidžiamo “Šaltinio” Velykų numeryje kun. V. Šauklys, MIC, rašo, kad jis prof. J. Balčikonio bute aukojo šv. Mišias, ligoninėje išklausęs jo išpažintį ir suteikęs šv. Komuniją prieš jo mirtį. Taipgi skelbia, kad klinikoje prieš mirtį kun. A. Nezabitauskas išklausė išpažintį ir aprūpino šv. sakramentais Joną Basanavičių, mūsų tautos atgimimo tėvą, kuris mirė 1927 m. vasario 16 d.