Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MIRTI NEBAISU, BAISU IŠDUOTI

 (Konkurso suaugusiųjų grupėje II vietą laimėjęs straipsnis)

ALDONA KAČERAUSKIENĖ

     Prieš mane — mažytė, smulkaus kūno sudėjimo moteris, rodos, tikras trapumo įsikūnijimas. Tai medicinos sesuo Marija Žiliūtė — gyvoji rezistencijos laikų legenda. Aštuoniasdešimt ketveri gyvenimo metai mažiausiai palietė veidą. Išliko senatvės ir sunkių išbandymų nesudarkyti dailūs bruožai, gerumą ir meilę skleidžianti šypsena, daug skausmo ir nelaimių mačiusios reto vaiskumo mėlynos akys. Patys kukliausi kambarėlio daiktai — metalinė lova, spinta, nedidukas stalelis — regis, taip pat pilni šeimininkės dvasios. Paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą, ji iškart įspėja: “Aš gi nieko ypatingo neatlikau. Dariau tai, ką daugumas žmonių tuomet darė”. Tačiau toliau įkalbinėt nereikia. Sakiniai rišlūs, logiški ir vaizdingi. Taip kalba apsiskaitę, intelektualūs žmonės. Beje, ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, ji nenustoja domėtis Lietuvos likimu, nuo pirmo iki paskutinio puslapio perskaito “Atgimimą”, laikraščius, intensyviai klauso radijo.

     Marija Žiliūtė gimė 1906 metais Jurbarke. Šeimoje dar buvo brolis Vitas, būsimasis kompozitorius. Tėvas, vienas šviesiausių miestelio žmonių, turėjo knygyną. Nuo pat vaikystės ją supo nuostabus Dievo pasaulis: nuoširdūs artimųjų santykiai, daugybė knygų, reto grožio gamta. Ką reiškė Jurbarko vaikams Nemunas, tik jie vieni gali pasakyti, todėl nesistebėjau, kai mums kalbantis Marija apgailestavo: “Kaip gaila, kad jūs augote ne mūsų apylinkėse”.

     Gyvenimo pradžia nežadėjo jokių kataklizmų. Sėkmingai baigusi mokyklą, norėdama kuo daugiau padėti žmonėms, Marija į užsienį išvyko studijuoti mediciną. Grįžusi nesunkiai gavo darbą. Pasirinko Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę.

     Vokiečių okupacijos metais pasiligojus tėvams, o broliui įsikūrus Kaune, Marija grįžo į gimtuosius namus, įsidarbino Jurbarko tuberkuliozinėje ligoninėje ir iš karto įsijungė į rezistencinį judėjimą, kurį organizavo gimnazijos mokytojas Petras Paulaitis. Viskas buvo parengta pirmajam pogrindžio laikraščiui, kuris turėjo padėti žmonėms susiorientuoti neįprastoje situacijoje: telktis į pasipriešinimo kovą, netikėti okupantų pažadais, vengti tarnybos vokiečių kariuomenėje ir t.t. Tačiau nespėta. Petras Paulaitis buvo suimtas. Laimei, padedant drąsiems žmonėms, Kaltinėnuose jam pavyko pabėgti ir laimingai išsislapstyti iki karo pabaigos.

     Antrieji okupantai pasirodė besą įtaresni, labiau ištreniruoti sekti žmones bei šnipinėti, ir legalus gyvenimas buvo neįmanomas. Petras Paulaitis pasitraukė į mišką, o kartu su juo ir kone visi vyresniųjų klasių gimnazistai. Mariją per ryšininkus dažnai pasiekdavo prašymai: “Vaistų, tvarsčių”. Tuomet ji, atidirbusi pirmą pamainą ligoninėje, popiečio valandomis triūsdavo vaistinėje. Anais laikais vaistinėse trūko medikamentų. Tačiau partizanams padėjo visi, kas tik kuo galėjo. Kartą atėjo žinia: skubiai reikalingas prontozolis, bene vienintelis Lietuvoje antibakterinis vaistas. Bet kur jo gauti? Tuomet Marija, apsvarsčiusi visus galimus būdus, vieną sekmadienį ryžosi keliauti į Šakių apskrityje esantį Kaimelio bažnytkaimį, kur žinojo esant geraširdį kunigą Juodviršį, kuris jaunystėje baigė farmacijos mokslus. Nustebo klebonijoje radusi tikrą ambulatoriją: eilės ligonių, o klebonas juos priiminėja kaip gydytojas. Marija palaukė, kol išeis paskutinis pacientas ir išpasakojo savo rūpestį. Kunigas atidžiai išklausė ir pažadėjo pagelbėti. Tuomet žmonės buvo vieningi, kas kaip galėjo, taip priešinosi okupantams. Atrodė, kad visiems susitelkus bus galima išvengti daugybės pavojų, tykančių lietuvių tautos. Po savaitės sunkiai gautas prontozolis per ryšininkus pateko sunkiai sergantiems partizanams.

     Netrukus iš miško atėjo dar viena žinia: skubiai reikalingos moterys sužeistiesiems slaugyti. O tai reiškė pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir visiškai atsiduoti pasipriešinimo kovai, kas valandėlę balansuojant tarp gyvybės ir mirties, gresiant pavojui būti suimtai. Ir pats svarbiausias klausimas: ar pajėgsiu suėmimo atveju išlaikyti kankinimus, ar pavyks neišduoti bendražygių? Keletą dienų Marija kankinosi, spręsdama sunkiai išnarpliojamą galvosūkį. Pasiryžti padėjo giliai sukrėtęs vaizdas. Eidama iš ligoninės, ant grindinio pamatė nutėkštus trijų vyrų kūnus. Vėjas taršė jų plaukus, iš dangaus krito snaigės tarsi norėdamos balta marška pridengti niekšiškus žmonių darbus, o aplink sustoję skrebai spardė, spjaudėsi ir keikėsi.

     Suteikti pirmąją medicininę pagalbą, perrišti žaizdas, parinkti tinkamiausius vaistus iš turimų atsargų, dieną ir naktį atsiliepti į aimanas šiltų akių žvilgsniu, vilties žodžiu, rankos paspaudimu ar paglostymu, sukalbėti maldą prie mirštančiojo, jam užspausti akis, padėti palaidoti — tokie tapo Marijos šiokiadieniai. Sėdėdama šalia, jaučiu iš visos jos esybės sklindantį taurumą, matau švelnias rankas ir suvokiu, kokia laimė broliams buvo ją turėti šalia savęs negandos valandą.

     Daug įsirėžė į jos atmintį vaizdų, įvykių ir veidų.

     ...Mūšis vyko Verbų sekmadienį. Į bunkerį atnešė peršautais plaučiais jauną vyrą. Ji prilaužė eglišakių, sausų paparčių — tik tokį įsigalėjo pakloti patalą ligoniui. Žinojo: reikalinga skubi operacija, bet tam nebuvo jokių sąlygų — miškas apsuptas iš visų pusių. Kaip įmanydama bandė stabdyti gausų kraujavimą. “Sesutėle, pasakyk, ar aš pagysiu? Turiu dvejų metukų sūnelį. Kas jį užaugins?” — iki ašarų graudino ligonio klausimai. Teko ieškoti diplomatiško atsakymo į juos. Trečią dieną mirė. Palaidotas ten pat, miške.

     ... Pasigirdo žinių, jog supamas bunkeris, o ten buvo stipriai karščiuojantis jaunas partizanas. “Jaučiu pareigą nuo jo neatsitraukti. Išėjome paskutiniai. Pasipylė kulkų lietus. Zvimbė pro ausis ir krito tiesiog po kojomis į sniegą. Staiga pamačiau, jog mano globojamasis išbalo, bandžiau sugriebti. Susmuko mano glėbyje. O aš išlikau. Per mažai dar buvo iškentėta” — pasakoja Marija.

     ... Tą dieną, kai puolė štabą, ji atsitiktinai buvo išėjusi pas ūkininkus. Greitai pasklido žinia: visi nušauti. Ji meldėsi už žuvusiųjų vėles, o labiausiai ir ilgiausiai už Adoliuko. Po daugelio metų pamatė Adoliuką sveiką ir gyvą. Pasirodo, jis irgi iki pat to susitikimo meldėsi už jos vėlę.

     ... Būdama pas ūkininkus, ji gavo žinią, reikia slaugyti ligonį po mikroinsulto. Pagal pateiktą anamnezę susirinko reikiamus vaistus ir išskubėjo į mišką. Gydė, slaugė, kiek leido jėgos, žinios ir sugebėjimai (davė injekcijas, masažavo rankas ir kojas). Ligonis taisėsi. Vieną kartą išlipęs iš labai įslaptinio bunkerio pasivaikščioti, apsidžiaugė: “Jau pėdsakų nepalieku. Buvo nuspręsta, jog sekančią dieną ji grįš į kaimą, o jie persikels į kitą vietą. Tačiau įvykiai klostėsi kitaip. Trys bunkeryje esantys žmonės (žinoma, ne be išdaviko pagalbos) buvo apnuodyti dujomis ir paimti gyvi.

     Marija sąmonę pradėjo atgauti saugumo vienutėje. Pykino, skaudėjo galvą ir visą kūną. Pirmą kartą tardymui ją išvedė į labai gražią patalpą. Prabilo malonus vyriškis, kuris kalbėjo ryškia kapsų tarme.

     Matydamas dar galutinai neatsipeikėjusią merginą, jis atsiprašė (nežinojo, kad bunkeryje yra moterų, būtų galėję mažesnę nuodų dozę naudoti), paskui pradėjo suokti, gausiai cituodamas Šventąjį Raštą. Esą, juk ji niekam nenusikaltusi; atvirkščiai, galinti daug gero Lietuvai padaryti. Užtenka tik būti nuoširdžiai, atsakinėti į jiems rūpimus klausimus ir pasirašyti ateityje bendradarbiauti. Supratusi, kur sukama, Marija kaip kirviu nukirto: “Dariau viską taip, kaip sąžinė liepė. Toliau taip pat elgsiuosi”. Ir neiškentusi nusistebėjo”: Bet kas gi tamstą į šį purvą įklampino?”

     Sekantys tardymai vyko kitoje patalpoje. Tardytojas — Lietuvos rusas. Mušti nemušė; gal todėl, kad jau buvo miręs Stalinas. Šešias savaites dieną naktį (iškviesdavo rytą ir kamuodavo iki pietų, paskui — prieš saulėlydį iki paryčių) vyko psichologinė ataka. Svarbiausia, reikalavo pasakyti, kas ateidavo į bunkerį pas Joną Žemaitį (tokia buvo partizanų vado, kurį ji slaugė, pavardė). Gąsdinimus (“sušau-dysim, bet pirma gyvai nudirsim odą, nulupinėsime nagus”) keitė tikra demagogija (“tavo generolas jau viską prisipažino, vaikšto laisvas, tik tu, kvailutė, spyriojiesi”) o šiuos — vėl gąsdinimai (“kai sušaudysim, niekam nepranešim, niekas net tavo kapo nežinos”). Į vienutę atsiųsdavo gydytoją patikrinti, ar ji dar neišprotėjo.

     Kartą Mariją įstūmė į sunkvežimį. Ant suolo sėdėjo sargybiniai, mėtėsi du kastuvai. Sudaryta iliuzija, kad veža į mirtį. Tačiau atvežė į Lukiškių kalėjimą, vėl įgrūdo į vienutę. Dešimt dienų netardė, leido atgauti jėgas, o paskui vėl...

     “Visą laiką meldžiausi, vienintelis prašymas buvo: ‘Dieve, padėk, kad per mane nenukentėtų nė vienas žmogus’. Malda buvo išklausyta. Nė vieno jų gąsdinimo nepabūgau. Kančių buvau prisižiūrėjusi beslaugydama. Mąsčiau: jeigu tiek galėjo ištverti mano broliai, nejaugi neištversiu aš? Apie mirtį galvojau kaip apie išsivadavimą. O kad mano kapo niekas nežinos — maža bėda. Ką galėjau, tą padariau”, — pasakoja Marija.

     Pagaliau prasidėjo teismas. Jis tęsėsi septynias dienas. Tada ji pamatė Joną Žemaitį. Iškankintą, bet nepalūžusį dvasia. Išklausė jo mirties nuosprendį (o jai atseikėjo dvidešimt penkerius metus), matė, kaip ant rankų uždėjo grandines. Virptelėjo širdis: “Ant tų pačių rankų, kurios buvo tiek daug kartų masažuotos, prikeltos gyvenimui”. Pasiūlyto malonės prašymo jis atsisakė. Tik pasinaudojo paskutinio žodžio teise. “Dabar atrodo, kad mes pralaimėjome. Bet ateis laikas, Lietuva taps laisva, žmonės kitaip vertins mūsų žygius, supras, kad mūsų kova buvo teisi”, — kalbėjo jis.

     Po nuosprendžio juos suvarė į atskirus, bet greta esančius boksus. Marija girdėjo, kaip dar kartą jam pasiūlė malonės prašymą. Dar kartą atsisakė, tik paklausė, kada įvyks bausmė, pageidavo prieš mirtį pamatyti sūnų (žmona buvo mirus). Kaip vėliau paaiškėjo, parodė tik sūnaus nuotrauką pionieriaus uniforma ir pasakė, kad vaikas tėvo išsižadėjo (žinoma, tai buvo netiesa). Bokse mėgdavęs kalbinti sargybinius. Marija perprato: norėjęs, kad apie jo odisėjas daugiau sužinotų likę gyvieji. Iš tų pokalbių ji įsiminė: tardymui lėktuvu buvo nuvežtas į Maskvą, nieko neišdavė, netgi nepasirašė nė vieno protokolo. Paskui vėl grąžintas į Lietuvą, nežmoniškai kankintas, bet neįveiktas.

     Po teismo Marijos kelias ėjo per daugelį lagerių. Mordovija, Permė, Vakarų Sibiras (Javas), Taišetas. Tačiau naudos iš jos tebuvo maža — iš karto suteikė antros grupės invalidumą. Po septynerių metų leido grįžti į Lietuvą. Tačiau ir čia atsivijo tarybinis teisingumas. Be priregistravimo ir įsidarbinimo vargų, kuriuos patyrė kiekvienas, grįžęs į Tėvynę, jos vardu atėjo sąskaita apvaliai pinigų sumai, kurią ji turėjo sumokėti už išlaikymą lageryje. To nepadarius, prisistatė pareigūnai aprašyti turtą. Tačiau ji teturėjo tuštoką nediduką lagaminėlį, kurio nedrįso konfiskuoti. Tad tarybų valdžia ir čia “apturėjo” nuostolį.

     Aštuoniolika metų Marija triūsė Kraujo perpylimo stotyje rūbininke, užsidirbo minimalią pensiją ir gavo šaltą, be patogumų kambarį. Tačiau ji niekuo nesiskundžia, maloni šypsena nedingsta nuo veido: “Kad tik Lietuvai būtų gerai”.

     “Kaip vertinate savo gyvenimą dabar, daug kartų permąstytą, apsvarstytą nemigo naktimis?” — išdrįsau paklausti. Moteris atsako tais pat žodžiais, kuriuos ištarė prieš daugelį metų po teismo, kai jai buvo leista pasisakyti: “Mano kelias buvo teisingas. Ir juo eisiu iki galo. Mirti nebaisu. Baisu išduoti”.