Paruošė Gediminas Vakaris

KODĖL NEĮKŪRUS RŪPINTOJĖLIO MUZIEJAUS?

     “Lietuvos aide” kun. Robertas Pukenis rašo: “Rūpintojėli mūsų, mano Kristau, jau 600 su viršum metų rymai mūsų pakelėse ir sodybose, laimini mūsų tautą. Tavo veide atsispindi tėvynės bruožai. Kiek daug menininkų Tavyje įliejo savo skausmo ir širdies. Tu formavai lietuvišką charakterį ir esi mūsų gyvastis. Todėl Lietuvos priešai Tave daužė ir laužė - naikino kas šventa. Įkūrė velnių muziejų.

     Kokia gėda, kad ir šiandien dar ne visi suvokiame šios velniavos priežastį. O Rūpintojėli, išsklaidyk mūsų proto sutemas ir būk tautos karaliumi.

     Jeigu kiekvienas liaudies menininkas ar skulptorius savo gražiausią darbą skirtų šiam kampeliui, jis būtų tikrai įdomus ir prasmingas. Pradžia visuoment kukli. Pradėtume Panevėžyje, Marijonų gatvėje, buvusio vieuolyno pastate”.

NUO MŪSŲ VISŲ PRIKLAUSYS LIETUVOS ATEITIS

     “Lietuvos aide” Vidmantas Valiušaitis kalbasi su vysk. Sigitu Tamkevičium, SJ, sakydamas, kad šiandien mūsų valstybė vėl išgyvena sudėtingą, gal net dramatišką laikotarpį. Politinė įtampa pasiekė tokį laipsnį, kad kilusi nesantaika graso net ir pačiam mūsų valstybingumui. Gal ne visi žmonės suvokia, kas iš tikrųjų dedasi mūsų valstybėje, tačiau daugelis širdim jaučia, kad įvykiai krypsta pavojinga linkme. “Jūsų Ekscelencija, kaip matote besiklostančią padėtį savo ganytojišku žvilgsniu?” Vysk. S. Tamkevičius, SJ, atsako: “Man atrodo, kad daugelis per daug optimistiškai žiūrėjo į ateitį ir manė, kad, atgavus nepriklausomybę, ypač po to, kai jau Vakarai pradėjo mus pripažinti, viskas klosis gana gerai. Bet dabartinė padėtis iš tikrųjų yra labai sunki, nors ją galima suprasti.

     Per 50 metų buvo kuriamas naujas žmogus, žmogus be Dievo - materialistas, neabejingas tik turtui ir malonumams. Per tuos 50 metų mes visi nukentėjome, bet labiausiai nukentėjo jauni žmonės. Ir skaudžiausia, kad jie nukentėjo ne tik nuo praeities, bet jie kenčia ir nuo dabarties. Atgavus laisvę, atsivėrė durys į Vakarus, bet iš Vakarų kol kas imam ne pačias geriausias vertybes. Gal sunkiausia jaunimui kaip tik yra susiorientuoti.

     Mane be galo liūdnina dabartinis žmonių abejingumas. Dalies žmonių, kuriai priklauso ir mūsų jaunimas, abejingumas. Aš nesistebėčiau, jei jaunimo būtų buvę mažai tik praėjusiame referendume. Bet kai matau, kad jo nubūna nei per Vasario 16-osios minėjimus, nei kitomis svarbiomis progomis, tai be galo liūdna. Štai pavyzdžiui, dalyvavau įteikiant Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarų titulus Česlavui Milošui ir dr. Antanui Liuimai. Buvo be galo skaudu, kad matėsi tik pagyvenę žmonės, o studentai, jaunimas visai neatėjo.

     Kartu labai skaudina, kai matai atsakomybės trūkumą. Jos trūksta ne tik eiliniams žmonėms, bet kartais per darbus, per rūpesčius ir ne visur susiorentuoja, ne visur suspėja, kartais lengviau gali būti suklaidinti. Man atrodo, stinga atsakomybės ne vienam deputatui, kurie nesiskaito su rinkėjų valia. Aš žiūriu į tai kaip Lietuvos pilietis. Pavyzdžiui, aš rinkau deputatą, jis žadėjo viena, o šiuo metu tuos pažadus jis užmiršo, elgiasi kitaip - jis mane skaudina kaip pilietį, kaip žmogų, jaučiuosi apgautas, apviltas.

     Šios atsakomybės, man atrodo, trūksta net kai kuriems kunigams. Šiandien kiekvienas, kad ir kas jis būtų - valdžios žmogus, dvasininkas, pasaulietis - kiekvienas turi jausti labai didelę atsakomybę už Lietuvos ateitį.

     Pastaruoju metu man labai kelia nerimą kai kieno noras numarinti “Lietuvos aidą”. 50 metų skaitėm “Tiesą”, skaitėm “Komjaunimo tiesą”. Dabar turėjom galimybę pasirinkti - kas nori skaito “Tiesą”, kas nori skaito “Lietuvos aidą”. Ir jei jį numarins, Lietuvai bus padaryta be galo didelė skriauda.

     Labai skaudina žmonių tam tikras “kreivas” nusistatymas, kai asmeniniai ar grupiniai interesai, kartais antipatijos yra aukščiau tautos interesų. Man atrodo, kad šiandien vardan tautos ateities daug ko turim atsisakyti ir daug ką turim užmiršt. Turim atidėti į šalį visokius grupinius interesus, visokias simpatijas ir antipatijas. Man gali kažkas nepatikti, bet jeigu matau, kad tai tarnauja Lietuvai, turiu mokėti nugalėti save.

     Pirmiausia visi turim suvokti, kad nuo mūsų priklausys Lietuvos ateitis. Ir dėl mūsų pačių abejingumo galime dar ilgai nematyti šviesios ateities, dar tas kopimas iš bedugnės gali užtrukti. Man atrodo, jog čia visi - pradedant vyriausybe ir baigiant pačiu žemiausiu ešelonu -šiais paskutiniais metais per mažai rūpinomės žmonių morale, per mažai rūpinomės jaunimu.

     Turime suvokti, kad visi esame broliai. Ne visi vienodai mąstom, bet turim išmokti pakęsti truputį kitaip mąstantį. Svarbu, kad jis nori Lietuvai gero, tegu truputį ir kitoks, tegu jo praeityje yra kažkokių šešėlių. Reikalingas krikščioniškas atlaidumas, krikščioniškas žvilgsnis į kiekvieną, šalia mūsų esantį. Visi privalom suvokti, kad esam tokie, kokie esam. Nežinau, kas šiandien galėtų apie save pasakyti, kad tie 50 metų jame nieko nepaliko. Man atrodo, visi esame žaizdoti, alkani, pikti, pavargę ir visiems reikia kažkokios pagalbos. Be abejo, aš suvokiu, kad pati didžiausia pagalba yra tik Viešpatyje, tik Dievas gali iš šitos sunkios padėties išvesti. Tačiau Dievo nereikia gundyti. Mes kiekvienas -ir pasaulietis, ir kunigas, ir valdžios vyras, ir eilinis Lietuvos pilietis - turime mąstyti apie ateitį ir sąmoningai prisidėti, kad iš tikrųjų Lietuva turėtų ateitį. Todėl, mano nuomone, tikrai daro nusikaltimą kiekvienas, kuris lieka šiandien abejingas. Ar abejingas referendumui, ar abejingas, kai bus balsuojama už ką nors kita. Ar iškils šiaip aktualūs Lietuvai klausimai, kai lieka abejingas ir mąsto tik apie save, vien apie savo interesus? Šitas žmogus nusikalsta ir savo sąžinei, ir savo tautai. Norėčiau visiems tautiečiams palinkėti - niekada nebūkime abejingi. Bandykime dabartinėje maišatyje susiorentuoti, kur yra tiesa. Dėl tos tiesos, dėl bendro visų mūsų gėrio - viską paaukoti, visko atsisakyti, kad tik tas gėris būtų pasiektas”.

NORILSKO SUKILĖLIŲ PAREIŠKIMAS

     Norilsko “Garlago” politiniai kaliniai, 1992 metų gegužės 30 d. susirinkę iš visos Lietuvos į Kėdainius paminėti “Gorlago” sukilimo 9-ąsias metines, priėmė šį pareiškimą:

     “Matydami, kokį pavojų Lietuvos nepriklausomybei kelia neokomunistai ir juos remiantys tautos atskalūnai, vieningai pareiškiame -besąlygiškai palaikome patriotiškai nusiteikusius LR Aukščiausios Tarybos deputatus ir Vytautą Landsbergį, taip pat ministrą pirmininką Gediminą Vagnorių.

     Reikalaujame tuojau paskelbti priešlaikinius rinkimus į Lietuvos seimą.

     Įspėjame prokomunistinę Aukščiausios Tarybos dalį nemėginti sunaikinti vienintelį daugiatiražį patriotinės daugumos laikraštį “Lietuvos aidą”, taip pat okupuoti Lietuvos radiją ir televiziją.

     Atsiribojame nuo tų buvusių politinių kalinių, kurie savo veikla remia dabar Lietuvoje vykstantį prokomunistinį perversmą ir prisideda prie Lietuvos Nepriklausomybės žlugdymo. Šiuo atveju nedarome išimties nei Viktorui Petkui, nei Gediminui Ilgūnui.

     Įsakmiai įspėjame komunistuojančius AT deputatus nesikėsinti į AT komisiją KGB veiklai tirti ir jos pirmininką Balį Gajauską, nes bet koks mėginimas šią Komisiją pakeisti komunistais, kurie visi kartu su KGB vykdė genocidą, susilauks griežčiausio visų buvusių politinių kalinių atkirčio visomis galimomis priemonėmis”. (Liet. aidas)

DAUG DŽIAUGSMO BUS ŽUVINTE

     Gamtininkas Vytautas Nedzinskas “Lietuvos aide” rašo: “Vėluoja pavasaris. Žvarbūs vėjai, vėsūs orai neleido laiku medžiams sulapoti, želmenims pakilti... Tačiau gegužė pagaliau įsismagino ir tarė sau lemtingą žodį. Visa aplinka, tarsi burtininko lazdelei mostelėjus, pradėjo keistis, puoštis, gražėti. Pievos, paežerės, laukai nusidažė žaliai, lapuočių miškai jau nebepermatomi, sutankėjo, suvešėjo.

     Žuvinte prasidėjo pats triukšmingiausias laikotarpis. Ežeras ūžia, gaudžia, paukščiai skirstosi plotus, dalijasi butus. Nepaisydami vėsaus pavasario, kai kurie vandens paukščiai dar balandžio mėnesį susikrovė lizdus. Pradėjo perėti didžiosios antys, gulbės, pilkosios žąsys. Kad pavasaris šiemet nepalankus, matyti iš dėčių. Štai, pavyzdžiui, gulbių, lizduose randame 5-6 kiaušinius ir dar mažiau. Derlingais metais vidutiniškai būną 7-8 kiaušiniai.

     Negausias, kuklias dėtis sudėjo ir laukinės antelės, kragai, nendrių lingės, laukiai ir kiti artimoje vandenų kaimynystėje perintys paukščiai.

     Žuvintas dabar man primena didžiulį paukščių inkubatorių. Jo gausi ir įvairiarūšė augalija -priedanga nuo plėšrūnų, nuo permainingų orų. Kiekvienas švendrynėlis, salelė, kupstas - tai savotiškas padalinys, kuriame vystosi tam tikra gyvybės atmaina. Kiek stalčiukų, tiek gyvybės rūšių.

     Gaudesio apimtame inkubatoriuje didžiausią plotą užima rudagalvių kirų kolonijos. Rėksnys kiras Žuvinte, lyg tas lakmuso popierėlis, savotiškas indikatorius, pagal kurį galime orus nuspėti, ateitį numatyti.

     Pernai šie paukščiai parskrido žymiai vėliau negu šiemet, bet lizdus sutaisė greičiau. Pernai pirmieji kiriukai iškilo gegužės viduryje. Šiemet jų krikštynos gerokai vėlesnės.

     Palyginus su pernykščiais metais, šiemet Žuvinto paukščiai peri savaite - dviem vėliau. Kaltas tas nelemtas pavasario neryžtingumas, orų permainos, šalčio antpuoliai. Gegužės mėnesį apskaitome vandens paukščių lizdus. Tai sunkus, ilgas darbas.

     Tapo tradicija, kad gegužės pradžioje Žuvinte jauniklius išperti pilkosios žąsys. Taip atsitiko ir šiemet. Įdomu stebėti tokį vaizdą: pilkųjų žąsų šeimyna - suaugusios ir mažyliai -plaukia prie Bambenos atšakų, ir iš gretimų švendrynų kyla baltakakčių, želmeninių žąsų, šiaurės paukščių būriai. Mūsiškės, vietinės žąsys, jau išperėjo, o tolimos tundros gentainiai dar lūkuriuoja, dar neduotas startas jų biologiniam vystymuisi.

vYpač daug džiaugsmo paukščių ežere ir jo apylinkėse bus gegužės mėnesio pabaigoje. Dienos šviesą išvys gulbiukai, baubliukai, garniukai, gerviukai ir daugelis kitų mažylių”.

MES, KATALIKAI, KURSIME NAUJĄ, GYVENIMĄ

     “Lietuvos ryte” Liudas Dapkus kalbasi su prel. Alfonsu Svarinsku. Jis jo klausia, kokia Prelato nuomonė apie lietuvių tautos padėtį ir Bažnyčios vaidmenį okupacijos metais?

     Sovietiniai ir fašistiniai okupantai stengėsi išžudyti Lietuvos inteligentiją, dvasininkus, sunaikinti visą lietuvišką krikščionišką kultūrą. Po karo, kada sovietai pradėjo gaudyti, šaudyti ir mėtyti turgavietėse lavonus, lietuviai griebėsi ginklo ir prasidėjo partizaninis karas. Lietuvos katalikų Bažnyčia, būdama ištikima savo tautos vadovė ir mokytoja, pasipriešino ne tik tautos, bet ir Dievo priešui - komunistiniam okupantui. Ji nuo 1940-ųjų birželio ėmėsi vadovauti tautos kovai už laisvę ir nepriklausomybę.

     -    Ką manote apie šiandieninę Bažnyčios padėtį? Ar neatrodo, kad žmonių antplūdis į bažnyčias, masinis krikštas ir visuotinis tikybos dėstymas - tik malda?

     -    Ne, tai ne mada. Masinių krikštų nėra. Tai tik komunistinės propagandos burbulas. Kai kurie, pamatę skaudžią gyvenimo patirtį, sutvarkė savo sąžinės reikalus, ėmė lankytis bažnyčiose. Deja, ne visi. Bažnyčios padėtis nelengva... Ji gerėja, nes nyksta baimės sindromas, kurį komunistai, pasitelkę KGB, taip stropiai puoselėjo. Nuniokotų bažnyčių remontui reikės milijonų, o sovietai jų dar nedavė. Labai trūksta kunigų. Komunistų ir jų talkininkų pastangomis naujasis švietimo įstatymas nukreiptas pieš Bažnyčią, religijai paliktas tik fakultatyvo statusas. Šie įstatymo rengėjai nuskriaudė tikinčiuosius ir priminė, kad Lietuvoje vis dar nėra religinės laisvės. Bet tikri katalikai žino, kad ateis laikas, ir

     Lietuvos seimas priims naujus įstatymus, baigsis katalikų diskriminacija. Po poros metų pradėsime atsigauti ir pereiti į ofenzyvą.

     -    Kokia linkme, Jūsų nuomone, turėtų vystytis Lietuvos Bažnyčia? Ar liberalėti, artėdama prie Europos Bažnyčios, ar tvirtinti savo įtaką pasaulietinio gyvenimo sferose ir valdžios struktūrose?

     -    Lietuvos katalikų Bažnyčia eina II Vatikano susirinkimo nurodyta kryptimi. Mūsų įsitikinimu, sovietinis buldozeris ateizmas ir Vakarų liberalizmas yra pusbroliai. Jie Lietuvai yra svetimkūniai ir nepriimtini. Mano nuomone, Europos atgimimas ateis iš Vakarų Ukrainos ir Lietuvos, nes šių šalių katalikai kovojo prieš komunizmą, laimėjo ir šiandien atgimsta. Mes, katalikai, kursime naują gyvenimą ant Evangelijos pagrindų, vadovaudamiesi Bažnyčios socialiniu mokymu.

     -    Ar turi Bažnyčia dalyvauti valstybės valdyme?

     -    Jos tiesioginė paskirtis - vesti žmoniją į amžinąjį išganymą. Bažnyčiai rūpi tikėjimo ir doros dalykai. Ji negali pamiršti ir socialinio teisingumo, švietimo ir kitų medžiaginių reikalų. Manau, kad Lietuvoje laimės demokratija, o komunizmas bus galutinai palaidotas. Todėl galėsime visi - ir tikintieji, ir netikintieji - dalyvauti valstybės valdyme.

ŠOVINIŲ DĖŽĖJE — PARTIZANŲ ARCHYVAS

     Radviliškio rajone, Legėčiuose, lyginant buldozeriu miško aikštelę, buvo išversta kulkosvaidžio šovinių dėžė. Dėžėje - dalis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio archyvo, taip pat pirmojo Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, įvykusio 1949 vasario 2, medžiaga.

     Daugiausia joje partizanų leistos literatūros, sakė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Viktoras Šniuolis. Jis buvęs pulkininko, vyriausios vadovybės almanacho “Prie rymančio Rūpintojėlio” redaktoriaus, Juozo Šibailos-Merainio adjutantas, todėl su dideliu jauduliu ėmėsi į rankas netikėtą radinį.

     Be trejeto jau minėto almanacho numerių, rasti dienoraščiai su kautynių aprašymais ir Prisikėlimo apygardos istorija, partizanų eilėraščiai, dainos, maldaknygė ir kita medžiaga. Viename “Prie rymančio Rūpintojėlio” numeryje įdėtas planas su nuorodomis - galbūt tai kito archyvo koordinatės. Šalia šovinių dėžės rastas ir gerokai buldozerio sutraiškytas butelis, į kurį sukišti popieriai jau sunkai įskaitomi. V. Sniuolis savo kovos draugų archyvą išvežė į Kauną. Jį restauruos Politinių kalinių sąjungos specialistai. (Lietuvos aidas).