Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

YRA KUO DŽIAUGTIS

KUN. J. LAURIŪNAS, SJ

     Jau žengiame Naujų metų takeliu. Metų pradžia persipynusi Kalėdų šventės nuotaika. Kai šiandien savo žvilgsnį kreipiame į ateinančius metus, į rytdienos planus ir sumanymus, ir į rytdienos sunkumus, negandas ir baimes, mes esame įsitikinę, kad su mumis kartu ir Dievas bus. Visa, kas žmogiška, kas įvyksta mūsų būtyje, nėra tolima Dievui — apie tai kalba Kalėdos. Tad žingsniai Naujų metų taku turėtų būti tvirti, pasitikint Dievu, jaučiant jo artumą, širdyje viešpataujant ramybei.

     Tačiau metus žvilgsnį atgal, į pereitų metų laikraščius, radiją, TV, linksmumas nekyla. Visokių bėdų, negerovių, baimių pergyventa. Visokia kritika, skundai, kaltinimai. Atrodo, kad mūsų laikai nėra džiaugsmo laikai...

     Štai tokiais laikais šv. Mišiose girdime Apaštalo laiško skaitinį, kuriame kviečiama garbinti Dievą už tai, ką jis yra mums padaręs. Dėkojame Dievui už tai, kad laiško adresatas - Efezo tikintieji tiki Jėzų ir turi meilės žmonėms. Tik tada, trečioje vietoje, kreipiamasi į Dievą su prašymu. Ir ko prašoma? Kad šio laiško skaitytojai žinotų, kaip labai juos Dievas yra apdovanojęs.

     Besiklausant šio laiško, gali ateiti mintis, kad ir Apaštalui, ir Efezo krikščionims tada nebuvo jokių rūpesčių, jokios graužaties. Laiške nekalbama apie ekonominius sunkumus, gamtos nelaimes, politinį netikrumą, ligas ir skausmus, niekšybes ir nusikaltimus. Atrodo, tuomet turėjo būti rojus!

     Ar tikrai tada taip buvo? Mažosios Azijos krikščionys, gyvenantys Efeze, kuriems buvo skirtas šis laiškas, buvo saujelė pagoniškame pasaulyje, prieš gamtos jėgas jie buvo daug silpnesni negu mes šiandien, nemokėjo taip gintis nuo ligų, kaip mes šiandien, nebuvo tada socialinio draudimo, pensijų. Tai tik vienas kitas faktas, rodąs, kad šių krikščionių gyvenimas nebuvo rojus.

     O gal Apaštalas nematė tų laikų tikrovės rūstumo, buvo užsimerkęs? Nepanašu, nes tada Efezo krikščionys nebūtų išsaugoję šio laiško ir mes jo neturėtume šiandien Naujajame Testamente. Nors jų situacija nebuvo rožėmis klota, bet jie turėjo kuo džiaugtis ir už ką dėkoti. Jei mūsų laikai šiandien mums atrodo tokie tamsūs, tai ar ne todėl, kad mes neturime teisingo požiūrio į gyvenimą, nematome, kuo turėtume džiaugtis ir už ką dėkoti Viešpačiui? Ar Efezo krikščionys negalėtų mus kai ko pamokyti?

     Yra visiems gerai žinomas faktas, kad vienas moka gėlyte pasidžiaugti, o kitas, jos nepastebėjęs, praeina pro šalį; vienas, išgirdęs strazdo giesmelę, suklūsta, o kitas visai nepastebi paukščio. Jei mes norime džiaugtis, tai labai daug pareina nuo mūsų vidinio nusiteikimo. Pareina nuo to, ar mes mokame atsimerkti ir pamatyti pasaulyje grožį.

     Gali būti, kad apie mus yra daug daugiau džiaugsmo, negu mes matome ir suprantame. Iš tiesų mes esame per mažai pastabūs, mes per mažai matome. Mums reikia mokytis pamatyti grožį ir juo džiaugtis! Turime garbinti Dievą ir dėkoti jam už grožį bei gerumą, tada linksmumo daugiau patirsime, mūsų džiaugsmas bus didesnis!

     Pasižiūrėkime, kuo džiaugiasi ir už ką dėkoja Efezo krikščionys. Pagrindinis punktas: Dievas, juos pašaukęs bendrijon su Kristumi Jėzumi, labai gausiai apdovanojo.

     Ši mintis mums gal yra svetima... Mes, turbūt neįpratę dėkoti už tikėjimą, nemokame džiaugtis tikėjimu? Beje, mes gal nemažai kalbame apie religiją, ginčijamės tikėjimo klausimais, kritikuojame Bažnyčią ir dvasininkiją, bet mes išleidžiame iš akių svarbiausią dalyką: tai, ką Dievas mums padarė; mes užmirštame tai, ką Dievas mums teikia amžinajam gyvenime; mes užmirštame, ką gauname per tikėjimą.

     Kalėdos primena mums, kad Dievo sūnus ėjo mūsų keliais, atėjo į mūsų vargą. Jis tapo žmogumi, kuris turėjo augti, bręsti, mokytis, kuris buvo gundomas, patyrė šviesių ir tamsių valandų, turėjo sėkmių ir nesėkmių, pažino džiaugsmą ir skausmą. Tai reiškia, kad mūsų pačių menkybė ir vargai, mūsų nesėkmės, mūsų nesubrendimas ir nesugebėjimai, vienu žodžiu - visa, ko mes nenorėtume ir dėl ko mes aimanuojame, nėra pagrindas abejoti, ar Dievas yra arti mūsų, ar mes esame jam brangūs. Mūsų gyvenimas, dažnai toks pilkas, vienodas, net įsigrisęs mums, turi vertę Dievo akyse. Ar tai nėra pagrindas džiaugtis?

     Faktas, kad Dievo Sūnus tapo vienas iš mūsų, yra mums didelė viltis. Kadangi jis priklauso mums, mes priklausome jam ir dėl jo mus priima dangaus Tėvas. Per Jėzų mes turime ryšį su Dievu, priėjimą prie jo. Aš manau, kad linkėjimas, išreikštas skaitinyje, galėtų būti ir mums naudingas: “kad Dievas apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo garbingo paveldėjimo turtas šventųjų tarpe”. “Šventaisiais” čia suprantama krikščionys - taip anais laikais krikščionys vadindavo vieni kitus. Jei šis Apaštalo likėjimas taptų mūsų širdies nuosavybe, tikrai mes eitume per gyvenimą linksmesni, dėkingesni, ramesni, ne tokie nervingi ir susigraužę.

     Tenepagalvoja kai kas, kad čia tik graži pasaka, netinkanti suaugusiems ir vargo prislėgtiems žmonėms. Pasiklausykite eilėraščio, kurį parašė žmogus, kadaise profesoriavęs Kauno universitete ir karo audrų toli nublokštas nuo Lietuvos, kur liko jo šeima - trys maži vaikai. Šiame eilėraštyje jis prilygina save iškritusiam iš lizdo paukšteliui, kurį randa sodo sargas - Panaktinis - Dievas.

     Tu, rūpestingasis Panaktini,
     Tu, mano sodų sarge!
     Vėjingą naktį, naktį dargią,
     kai ilsisi visi išvargę,
     Tu nešies prie krūtinės mane besparnį,
     Tu, senas, ištikimas mano Tarne.

           (A. Jasmantas)

     Nemanykime, kad šiam žmogui buvo lengva dalis svetimoje šalyje, atskirtam nuo savo krašto, nuo savo tautos ir šeimos, bet jo sieloje švietė saulė, tikėjimo saulė, ir ten neįsiveržė nevilties debesys.

     Paklausykime, ką rašo iš kalėjimo vokiečių dvasininkas Dietrich Bonhoeffer, mėnesį prieš karo pabaigą pakartas (1945.IV.9). Panašaus likimo susilaukė jo brolis - teisininkas, du svainiai, vienas - profesorius, kitas - tarnautojas, ir pusbrolis - aukštas darbuotojas valdžios aparate. Visi penki iš vienos šeimos žuvo Hitlerio teismo sprendimu. Štai Dietricho, belaukiančio mirties nuosprendžio įvykdymo, žodžiai: “Džiaugsmas yra Dieve, ir jis ateina tik iš ten ir apima dvasią, sielą ir kūną (...) Yra džiaugsmas, kuris nežino skausmo, negandos nė širdies baimių: toks džiaugsmas nepatvarus, jis tik valandėlę užliūliuoja. Dievo džiaugsmas pereina per prakartėlės vargą ir kryžiaus kančią, todėl jis yra nenugalimas. Toks džiaugmas neužsimerkia prieš vargą, jo neslepia, bet iškyla iš jo, tikriau - iš Dievo. Jis neginčija, kad nėra nuodėmės, bet randa atleidimą, jis žiūri mirčiai stačiai į akis, bet joje randa gyvenimą. Aš kalbu apie tokį džiaugsmą, kuris nugali visa. Jis tik vienas yra vertas dėmesio, nes tik šis džiaugsmas gydo ir gelbsti”.

     Pasilikime prie Apaštalo žodžių. Mes patys neseniai šių Naujųjų metų proga sveikinome vieni kitus, linkėjome sėkmės, kalbėjome apie planus, išreiškėme viltis. Tai, ką mes vieni kitiems linkime, palyginkime su tais linkėjimais, kuriuos Apaštalas išreiškia... Tai religiniai linkėjimai. Bet jie yra labai svarbūs.

Mes linkime vieni kitiems sveikatos, laimės, sėkmės, kartais dar ir “Dievo palaimos”. Bet turbūt šiuos linkėjimus reikėtų papildyti: turėtume palinkėti vieni kitiems, kad augtume tikėjimu, viltimi, meile, kad daugiau turėtume ramybės ir džiaugsmo, kuris kyla iš tikėjimo. Pirmo amžiaus krikščionis, kurs rašė šį laišką, taip ir darė. Jo tokie linkėjimai. Ir aš norėčiau jums palinkėti brandos tikėjime, tvirtumo viltyje ir pažangos meilėje, meilėje Dievui ir žmonėms!