Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

BESIMELDŽIANČIOS RANKOS

J. LAURIŪNAS, S J

     Šiame amžiuje didelę įtaką yra padaręs Europos visuomenės dvasiniam gyvenimui vokiečių filosofas Friedrich Nietzsche (1844-1900). Jis buvo labai išprusęs žmogus, turėjo lakią vaizduotę ir aštrų protą ir mokėjo gražiai, vaizdingai išsireikšti, todėl jo raštai yra plačiai skaitomi. Juose galima rasti įdomių pasisakymų. Vieną jų panagrinėsime. Jame jis dėsto, ko žmogus turi atsižadėti, jei atsisako Dievo. Ir toliau: visą savo didybę žmogus pasiekiąs tik tada, kai yra pasirengęs gyventi be Dievo.

     “Tu niekad nesimelsi, niekad negarbinsi, tu niekad nepatirsi, ką reiškia pasitikėti be galo ir be krašto. Tu atsisakai bendrauti su giliausia Išmintimi, didžiausiu Gerumu, tvirčiausia Jėga, kuri tave išlaisvintų iš sunkių tavo minčių. Tu neturėsi nuolatinio Sargo ir Draugo septyniose savo vienatvėse. Tu gyvensi nematydamas kalnų, kurių viršūnes dengia sniegas, o viduje plevena karštis. Nebus kas įvertintų tave, kas paremtų ir pataisytų tave: pasaulio tėkmėje tu nematysi Proto ir neturėsi, kas mylėtų tave, tiesų ar klumpantį, ir tavo širdyje nebus daugiau ramybės — tu jos nerasi ir nežinosi, kur ieškoti. Tu bėgai nuo galutinio ramumo, tu nori, kad amžinai mainytus karas ir taika. Žmogau, kuris atsižadi, ar žinai, ko atsižadi? Kas duos tau jėgų pakelti visa tai? Niekas neturėjo tokios jėgos!” — “Upelis, tekėjęs iš ežero, kartą užsikimšo, sunešęs iš sąnašų pylimą. Ežeras pradėjo kilti. Galbūt anas atsižadėjimas suteikia mums jėgų pernešti šį atsižadėjimą; galbūt žmogus ims vis aukščiau kilti, kai daugiau jau nebetikės į Dievą” (Die froeliche Wissenschaft).

     Šis ežeras, kuris vieną dieną atsisakė tekėti į okeaną, o sunešęs pylimą, plačiai išsiliejo ir pakilo, vadinasi Nietzsche. Nuo to laiko, kai jo gyvenimas ir dvasia nustojo tekėti į Dievo okeaną, vis aukščiau kilo ežeras, kaip jis pavadino save, kol galiausiai jį apgaubė juoda naktis. Savo knygoje “Ecce homo” Nietzsche rašė: “Šventuoju aš nenoriu būti, geriau juokdariu ir kvaileliu”. Tragiškiausia jo gyvenime buvo tai, kad šis mąstytojas antroje savo gyvenimo pusėje buvo nutolęs nuo Dievo ir 10 metų bastėsi — iš mokytojo pareigų buvo atleistas. Užteko mažutės bacilos, kad palūžtų jo dvasinės jėgos. Jį priglaudė nervų ligoninė, kur studentai juokdavosi iš jo. Šaipėsi ir ligoninės sargas. Gydytojai jo ligą vadino paranoja. Čia verta prisiminti Dostojevskio žodžius iš jo romano “Kipšai”: “Žmogui būdinga yra tai, kad jis visada gali lenktis prieš kažką didžio... Neišmatuojamybė ir begalybė žmogui taip yra būtina, kaip ši planeta, ant kurios jis gyvena... Net ir kvailiausiam žmogui reikia kažko didžio”. Kaip labai tad reikėjo tokiam kaip Nietzsche, kuris buvo nepaprastai gabus, talentingas! Kai Nietzsche atitolo nuo Dievo, kad savo gyvenimą perimtų į savo paties rankas, pasitvirtino senas liaudies posakis: “Blogiau negali būti, kaip patekti į savo paties rankas”. Ką kažkada Dovydas pasakė Gadui, tas ir dabar tinka, kai žmogus patenka į situaciją, kur susiduria su kitų žmonių pikta valia: “Esu labai prislėgtas, bet geriau man patekti į Viešpaties rankas, nes jo gailestingumas yra didis, negu į žmonių rankas” (2 Sam 24,14).

     Tačiau Nietzsche’s gyvenime buvo laikas, kada, jo paties žodžiais tariant, jis pažino “laiminančią Dievo ranką”. 14 metų jaunuolis, pravėręs gimnazijos duris, su giliu kūdikišku pasitikėjimu rašė: “Dangaus Tėvas ir čia ves mane savo ranka”. Žvelgdamas į dangų, jis suvokė žodžiais neišreiškiamą šio Tėvo didybę: “Aš dažnai mąstau apie neišmatuojamą visatą. Kokia nuostabi ir graži yra žemė ir kokia didelė, nes joks žmogus negali jos gerai pažinti. Bet kas atsitiktų man, jei aš galėčiau savo žvilgsniu aprėpti žvaigždes, saulę, ir kas užtikrins man, kad šis milžiniškas dangaus skliautas su visais žvaigždynais nėra tik maža visatos dalis ir ar pasakys kas, kur jis baigiasi? Ir mes, apgailėtini žmogeliai, norime suprasti Kūrėją, kai Jo darbų negalime apžvelgti ir permatyti!”

     Jei nebūtų turėjęs tikėjimo, Nietzsche nebūtų galėjęs taip vykusiai nusakyti, ko žmogus turi išsižadėti, jei jis nusprendžia vieną dieną išstumti Dievą iš savo gyvenimo. Šios eilutės yra jo jaunystės gilaus religingumo aidas. Tai buvo tas laikas, kai malda ir garbinimas buvo jo kasdienio gyvenimo neatskiriama dalis ir kai jis, pilnas pasitikėjimo, jautėsi ramus Dievo rankose, jis stovėjo prieš dievišką Išmintį, galutinę Jėgą ir aukščiausią Gerumą, ir jo žmogiškos ir per daug žmogiškos mintys buvo klusnios jo dvasiai. Tada Dievas buvo jam gilios ramybės vieta, kur jo siela atsigaudavo; Dievas buvo jam ištikimas Tarnas ir Draugas jo gilioje vienatvėje. Į šį Draugą jis ir žvelgdavo tarsi į aukštą kalną, kurio viršūnę dengia sniegas, o viduje pulsuoja karštis. Kaip labai šis tikėjimas gaivino jo sielą, matyti iš jo žodžių: “Į kokią bedugnę bekristume, vis tiek į Dievo rankas pateksime!”

     Palikime dabar Nietzsche’s asmenį ir įsiklausykime į jo žodžių skambesį, kuris gali pažerti mūsų gyvenimui šviesos. Tai padarys mus viduje laisvus ir tvirtus, pašalins baimę, kuri nusileidžia it ledinis vėjas iš kasdienybės kalnų, ir duos vilties, kurios neprarasime nė paskutinę valandą.

     Vienoje gyvenvietėje įvyko tai, kas gali praplėsti Nietzsche’s mintį. 5 aukštų name naktį kilo gaisras. Tėvai ir dvi dukros spėjo išbėgti. Mažiausias, 5 metų berniukas, nesuskubo. Žemai prie durų liepsnos banga užtvėrė kelią. Vaikas laiptais užbėgo į viršų. Atsidarė langą ir šaukia savo tėvui: “Tėveli, pasiimk mane!” Tėvas, išgirdęs jį, sako: “Šok per langą!” Vaikas, pilnas baimės, nedrįso. Apačioje draikėsi tirštas dūmų debesis. Vaikas atsiliepė: “Tėve, aš nematau tavęs!” Tėvas šaukia: “Bet aš matau tave! Šok!” Vaikas galvojo, kiek delsė ir šoko: šoko į išskėstas savo tėvo rankas.

     Mes visi ilgimės tokių rankų, į kurias galėtume kristi su savo vargais ir baimėmis, su savo rūpesčiais ir silpnybėmis, su savo žaizdomis ir bejėgiškumu. Keista, kad mes, tikintys žmonės, žinome, jog yra tokios rankos, bet nedrįstame. Kodėl? Gal sakome: “Aš nematau jų!” Bet tada ir Dievas pasakys: “Aš nematau tavęs!” Ne tai svarbu, kad mes nematome Dievo; svarbiau yra Jo žodis — Jis juk pasakė, kad mato mus. Remdamiesi Jo žodžiu, galime drąsiai pulti į Jo glėbį, į Jo rankas. Tai ir yra krikščionių tikėjimas: Jis sako mums — Ateik ir šok! Dabar! Toks, koks esi!

     Šitaip besąlygiškai ir totališkai tikėti bei pasitikėti yra sunku. Tokį tikėjimą išsiugdysime savyje, jei stengsimės kasdieniniame gyvenime atrasti Dievą, Jį matyti, su Juo bendrauti. Šventasis Raštas tam kviečia mus. Pirmiausia jis mūsų žvilgsnį kreipia į nuostabiąją Dievo Kūriniją, į paslaptingą gamtos dėsningumą, į saulę dienos metu ir nesuskaitomų žvaigždžių jūrą naktį, į laukų gėles ir padangių sparnuočius. Ir sako jis: “Visa tai — Jo rankų darbas!” Dar iškalbingiau galėtų prabilti į mūsų sąmones, primindamas, kaip dažnai Viešpaties rankos mus saugojo, vedė, nešė, gydė ir išvadavo. Pranašo Izaijo (57,18) knygoje skaitome, kaip Dievas kalba: “Aš mačiau jo kelius ir gydau jį; aš vedu jį ir guodžiu”. Jis vedė, gydė, guodė — tai daugel kartų buvo mūsų gyvenime. Perveda per nelaimių bedugnes, ištraukė iš vargo klampynių. Kaip Dievas vedė, gydė, guodė? Yra mumyse balsas, kurs kalba, šaukia, sako: “Gerasis Tėve!” Toks kalbantis tikėjimas suteikia ypatingą išraišką mūsų rankoms — jos tampa besimeldžiančiomis rankomis.

     Pasižiūrėkime atidžiau. Yra besimeldžiančių rankų, kurios taip tvirtai susiglaudžia, kad jų pirštus labai sunku atplėšti. Šios judrios, niekada nenurimstančios, kasdienybės darbuose prasmegusios rankos dabar taip susijungia, kad tampa tartum viena. Besimeldžiant mūsų gyvenimas atsiremia į kūrybišką Pagrindą, kuriuo yra mumyse esantis Dievas. Mes vėl sugrįžtame į save. Mes, bėgantys ir skubantys, nurimstame, ir iš mūsų sklinda ramybė. Reikia ramybės, kad galėtume pasikalbėti su Dievu. Kas gi atsitinka šiuokart? Akmeniu pavirtusi mūsų širdis, kai mes jautėmės vieniši ir apleisti, vėl atsigauna it išdžiūvusi dirva po lietaus. Pamėgę tūkstančius neesmingų dalykų, dabar išsiblaivome. Pozicija, kurią taip užsispyrusiai gynėme, dabar staiga tampa nereikšminga. Mes praregime. Mums paaiškėja mūsų klystkeliai. Pamatome, kur reikia eiti. Šitokį ar panašų išgyvenimą būtų galima išsakyti psalmės žodžiais: “Tikrai pas tave gyvybės šaltinis, ir tavo šviesoje regėsime šviesybę” (Ps 36).

     Sudėtos ar į viršų iškeltos rankos reiškia pagarbą, garbinimą. Tai tarsi bažnyčia, iškilusi ant kalno. Kiekviena bažnyčia yra šventa erdvė, atskirta nuo triukšmingo gyvenimo gatvių. Bažnyčia surenka žmones į krūvą, sujungia. Ji guodžia, nuramina. Ji gydo ir nutildo. Bažnyčia yra namas, kuriame viešpatauja ramybė, jaukumas; tai tarsi tėviškė — gimtieji namai, kviečiantys užeit. Sudėtos, kaip bažnyčia, rankos seka šį kvietimą, kai žmogus sudeda savo likimą į Dievo rankas, panašiai kaip šventinamasis kunigas savo rankas sudeda į vyskupo rankas. Maldai sudėtos rankos — tai tarsi žodžiai, plaukią iš kenčiančios širdies: “Aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos, sakau: — Tu mano Dievas. Tik tavo rankose mano likimas” (Ps 31).

     Taip pat gali būti, kad žmogus suima visą savo gyvenimą tarsi į rieškučias ir perleidžia nesuprantamai Dievo valiai. Tada jis sudeda savo rankas kryžiumi ant krūtinės tarsi sakydamas: “Viešpatie, ne kaip aš noriu, bet kaip tu” (Mt 26,39).

     Šitaip elgėsi vyras, kuris daugel metų meldės sveikatos, kurios buvo netekęs. Ši malda keitė jį vis daugiau ir daugiau, nors jis pats to nepastebėjo. Jis vis daugiau ir daugiau atsidavė Dievui su viskuo, kas jis pats buvo ir ką turėjo. Atėjo kartą diena, kada jis jau nebeprašė sveikatos, kurios stygių taip skaudžiai jautė. Atsiduodamas Dievo valiai, jis rado kažką daugiau. Jis pamatė atsiveriant jam Dievo paslaptį ir atrado joje sau išganymą. Savo kūno sveikatos jis neatgavo, bet jo siela tapo sveika.

     Būna valandų, kada širdis išvysta Dievo didybę ir galybę. Tokiomis valandomis pakyla mūsų rankos su išskleistais delnais, pilnos dėkingumo ir džiaugsmo. Kai širdis ilgisi Dievo, tada ir rankos kyla aukštyn į šviesos erdves. Šitaip atsiveria visas žmogus. Širdis tampa tarsi didelė lėkštė, priimanti Dievo didybę ir garbę. Tokios maldos nuotaiką galima pajusti virpant 143 psalmės žodžiuose: “Tiesiu rankas į tave, Dieve, mano siela trokšta tavęs, tartum sukepusi žemė”. Šitokia malda lydėjo šv. Benedikto gyvenimą, to žmogaus, kuris, anot istorikų, su savo vienuoliais sukultūrino Europą. Jausdamas artėjančią mirtį, prašė sambrolių, kad jį nuneštų į bažnyčią. Ten, kad ir neturėdamas jėgų, dar vis mėgino pakilti iš patalo; vienuoliai jį palaikė. Tada jis pakėlė savo rankas į dangų ir melsdamasis mirė. Šitaip jo gyvenimo upė įsiliejo į Dievo okeaną.

     Ką mes besakytume melsdamiesi, visuomet atsitinka tas pats: mes sudedame savo gyvenimą į Dievo rankas. Kur tai įvyksta, tai patiriame tai, ką yra pasakęs garsusis pokario laikų politikas, pirmasis Suvienytų Tautų Organizacijos Generalinis Sekretorius Dag Hammarskjöld: “Tai negirdėta — būti Dievo rankose”.