Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

LIŪDESYS PAVIRS DŽIAUGSMU

KUN. K. J. AMBRASAS, S J

     Kieksyk išsipildė Kristaus pasakyti žodžiai savo mokiniams, kai jis rengėsi mirčiai ant kryžiaus: “Jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus...” (Jn 16, 20). Džiūgavo pasaulis, dar ir kaip džiūgavo! Piktdžiugiškai, kandžiai, pašaipiai ir negailestingai tuomet, kai daugelis tų, kurie kitaip mąstė, kitaip gyveno ar elgėsi negu buvo įprasta, negu buvo iš centrų ir rajkomų diktuojama, negu liepė sąžinė ir kataliko pareiga. Džiūgavo, kai buvo iš darbo mėtomi nuėję bažnyčion. Džiūgavo, kai ką nors sučiupdavo su religinėmis apeigomis susituokus ar kūdikį pakrikštijus, o paskui dėl to reikdavo kęsti priekaištus, panieką ir net palikti mėgstamą darbą ar net išsikelti kitur gyventi. Džiūgavo daugelis, kai buvo tardomi, bauginami tikintieji ir kunigai, sodinami kalėjiman ir vežami užkaltuose vagonuose, kai kentė šaltį ir badą Sibire, Baikalo ežere lediniame vandenyje gaudė žuvis ar Uralo kalnuose kirto medžius. Džiūgavo, kai galėjo išvežtųjų turtą dalintis ar sušaudytų žydų auksinius dantis lupti...

Kapitolijaus lubos, Washington, DC, 1987   A. Kezio nuotr.

    Pasaulis ir šiandien džiūgauja ir niekina tuos, kurie silpni, neturi įtakos, balso, kurie nori gyventi su ramia sąžine, nesusidėti su neteisybe, veidmainyste, nenori prisidėti prie neleistinų pelnų, gaunamų už nepadorią spaudą, narkotikus, už ardomąją veiklą prieš tikėjimą. Pasaulis neretai džiūgauja ten, kur nereikėtų džiūgauti. Gerai, kad ir nūnai skamba vilties kupini ir padrąsinantys Kristaus žodžiai: “Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu” (Jn 15, 20).

Pasaulis neretai džiūgauja ten, kur nereikėtų džiūgauti. Gerai, kad ir nūnai skamba vilties kupini ir padrąsinantys Kristaus žodžiai: “Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu” (Jn 15, 20).


     Didžiulė paguoda, kad turime tokius pažadus. Kad jie net čia, žemėje, mūsų tautai ir daugeliui iš mūsų jau išsipildė, nereikia laukti net Amžinybės. Ar audros siustų, ar perkūnai grūmotų, ar nuo rūstaus vėjo lelija linguotų, — šie žodžiai liks visiems laikams. Tik teneblėsta mūsų ryžtas. Tik tenemąžta mūsų tikėjimas. Jis toks galingas ir stiprus turi būti, kad įveiktų net laisvės siūlomus neleistinus, pernelyg laisvus ir netinkamus katalikiškos mąstysenos ir tikinčiojo žmogaus sąmonei nederamus džiaugsmus, netinkamą gyvenimo būdą, nusistovėjusias ar tebeatgyjančias mūsų tautos tradicijas darkančius įpročius. Lietuvis, savo drąsą ir lietuvišką savimonę išlaikęs geležinės priespaudos metais, pajėgęs atsispirti prievartai ir grasinimams, turi surasti jėgų ir sumanumo išlikti doru ir sąžiningu savo šeimai, tautos dvasiai ir Bažnyčios skiepijamam moraliniam pamatui, be kurio mes būsime tarsi žvarbaus šiaurio rudenį švaistomi nuplėšti nuo medžio šakų lapai, būsime tarsi vėjo nešiojamos dulkės. Mus sutryps negailestingas pragmatizmas, mūsų nuošir-dumą kaipmat pavadins atsilikimu, senoviškumu, mūsų tradicijas, kaip jau ne kartą atsitiko su -izmų teorijomis, vadins atgyvenomis. Kiek kartų galima klysti? Kieksyk galima iš vieno pražūtingo glėbio pasiraitojus rankoves pulti į kitą, dar pavojingesnį, dar tvirtesnėmis replėmis surakinantį valią, drąsą, ryžtą ir nusistatymą, lietuvišką supratimą, lyg visokie marksizmo—leninizmo ir diktatūros varžtai. Juk palaidumas, pasikinkęs prabangą, juk perdėtai ar neteisingai suprasta demokratija, pasižabojusi tvirtais brizgilais šitiek varžytą lietuvio veiklumą ir iniciatyvą, juk liberalizmas, platinamas per netekusią padorumo komunikacijos priemonių sistemą, gali šimteriopai padaryti daugiau žalos, dvasinio skurdo pripumpuoti, nei plika ir buka socialistinė propaganda, lėkšta ir unifikuota jos peršama ideologija...

 

Kristau, leidęs mūsą tautai liūdesį pavirsti džiaugsmu, nenustok laikęs gailestingos savo rankos ant mūsų ateities, kiekvieno mūsų tautiečio žingsnio ir sumanymo, užmojo ir veiklos baro!...