Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Viskas Dievo garbei

 (Moksleivių grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)

Jūratė Jovaišaitė

    Norėčiau papasakoti apie Želvos parapijos kleboną. Mano manymu, tai vienas iš nedaugelio žmonių, iš kurių mes galime imti pavyzdį.

    Mano močiutė gyvena kaime. Todėl visas atostogas (ir vasaros, ir žiemos) mes su broliu praleidžiame pas ją. Senelis miręs, todėl turime visur močiutei padėti. Prieš keletą metų šioje parapijoje mirė kunigas, senas, labai geras žmogus. Vėliau į jo vietą atkėlė naują kunigėlį. Jauną, dabar visų mūsų vadinamą klebonu Petru. Seni žmonės dar nežinojo, kaip sutars su jais jaunas kunigas. O jis labai greitai surado kalbą su parapijos žmonėmis — ir jaunais, ir senesnio amžiaus.

    Klebonas iš karto buvo pamiltas vaikų. Tuojau prie jo atsirado daugybė mažų patarnautojų. Kiekvienų šv. Mišių metu vaikai nuplauna kunigui rankas, skambina varpeliais, uždengia ir nudengia Dievo stalą. Pora vyresnių vaikų paskaito Šv. Rašto skaitinius, atsako žodžiais į kunigo maldas. Savo brolį aš taip pat vadinu mažuoju patarnautoju, nes jis stengiasi nepraleisti nei vienų šv. Mišių nepatarnaudamas. Brolis sako, kad kunigas jiems labai geras, myli visus vaikučius. Kaip gražu, kai prieš altorių klūpo šventiškai apsirengęs kunigas, o aplink jį, tarsi nusileidę iš dangaus angeliukai, baltais rūbeliais apsitaisę vaikeliai. Gaila, kad taip nebuvo prie senojo kunigo.

    Kad artimiau susipažintų su parapijos kaimų žmonėmis, kunigėlis prisiminė seną tradiciją — kalėdojimą. Po šv. Kalėdų klebonas aplankė kiekvienus namus, pasidalino su žmonėmis rūpesčiais ir džiaugsmais, apdalino visus šv. paveikslėliais, kurie ir dabar puošia mūsų maldaknyges. Nuo to laiko kunigas kiekvienais metais labai laukiamas visose sodybose, ir mes stengiamės kuo gražiau jį sutikti.

    Apvažiavęs kaimą, klebonas pamatė, kad ne visi žmonės stiprūs, kad yra sunkiai gyvenančių, o ypač kurie gyvena po vieną. Tiems žmonėms nelengva pasiekti miestelį, sunku nueiti į bažnyčią, parduotuvę. Todėl kunigas nutarė įrengti Želvoje senelių prieglaudos namus. Žmonės, kiek galėdami, padeda jiems savo aukomis. Pastatas pamažu kyla, ten dirba daug statybininkų. Kartais ir patarnautojai, norėdami prisidėti, padeda krauti plytas iš vežimų.

    Netoli nuo mūsų kaimo, už poros kilometrų nuo Želvos, stovėjo apleista mūrinė koplyčia. Tai buvo šv. Antano koplytėlė. Iš jos buvo pavogtas paveikslas ir vargonai, viduje beveik nieko nelikę. Tačiau mūsų rūpestingos kunigo širdies dėka, žmonės prisiminė koplyčią. Kunigas kvietė meistrus; ir kelių mėnesių laikotarpyje koplyčia buvo surestauruota, altoriuje įtaisytas naujas šv. Antano paveikslas, įrengtos klausyklos ir vargonėliai. Kaip gera dabar kiekvienais metais švęsti šv. Antano atlaidus Skuolių koplyčioje! Bet mes ten ne tik į atlaidus vykstame. Kiekvieną mėnesio antradienį žmonės eina klausytis šv. Mišių į Antano koplytėlę ir prašyti šv. Antano lietaus ar šilumos, gero derliaus ar dar ko nors.

    Po ilgo laiko žmonės vėl prisiminė, kur seniau stovėjo išgriauti kryžiai. Ir, kunigui padedant, pakelėse vėl galima sutikti vieną kitą kryžių, nulenkti prieš jį galvą ir prašyti Dievo atleidimo. Neseniai prie Želvos žmonės pastatė naują medinį šv. Jono koplystulpį ir aplink jį prisodino gėlių.

    Neliko nesutvarkytos ir kapinės. Kartu su vaikais kunigėlis sutvarkė apleistus ir pamirštus kapus, pasodino gėlių. O suaugusiems padedant, buvo išrauti ir išvežti sudžiūvę medžiai, nes visai nupuvę jie galėjo griūti ir pridaryti daug žalos žmonėms: išdaužyti antkapius, užversti gėlytes. Kartu buvo išvežtos ir šiukšlės, kurias žmonės pylė netoli kapų. Tolėliau nuo bažnyčios įrengtos naujos kapinės, taip pat tvarkomos ir prižiūrimos.

    Vasarą Želvos bažnyčioje labai didelė šventė — šv. Ignaco Lojolos atlaidai. Ir kiekvienais metais per juos būna daugybė katalikų bei kaimyninių parapijų kunigų. Šiemet, norėdamas žmonėms gero privažiavimo, klebonas pasirūpino, kad būtų išasfaltuota aikštelė netoli bažnyčios. Kaip niekad, paskutiniais metais eina didelės procesijos aplink bažnyčią, daug vėliavų, kurių kaspinus neša moterys, tautiniais ar baltais rūbeliais apsivilkę merginos ir visai mažos mergaitės. Taip pat ir mūsų kunigas su žmonėmis dažnai pakviečiamas į kitų parapijų atlaidus.

    Paskutiniais metais daugelyje mokyklų pradėtos vesti tikybos pamokos. Tokias pat pamokėles ir Želvoje veda mūsų kunigas. Vasaros metu pamokėlių vyresniems nėra, o norintieji eiti prie Pirmos šv. Komunijos, lanko pamokėles ir vasarą. Pirmus metus lanko tie, kurie eis prie Pirmos šv. Komunijos, o antrus tie, kuriuos rašys į Rožančių. Mano brolis taip pat lankė pamokėles dvejus metus, o su juo kartu (brolį palydėti, kartu ir paklausyti) nueidavau ir aš. Kiek įvairiausių dalykų mums papasakodavo kunigas! Jis supažindina vaikus su bažnyčios daiktais, kunigų rūbais, Šv. Raštu ir žino atsakymus į įvairiausiaus vaikus dominančius klausimus. Kiek aš visko sužinojau, kartu su broliu vaikščiodama į pamokėles. Galbūt visko ir neatsiminsiu, tačiau tikrai žinau, kad nei iš senelių, nei iš kitų kunigų aš to nesužinojau ir nesužinosiu. Dabar jau mes nebelankome, tačiau ir kiti prie Pirmos šv. Komunijos eisią vaikai sužinos daug naujo. Jei klebonas klausinėja vieną vaikutį, kitiems, kad ne-nobuodžiautų, paskirta linksmesnis uždavinys. Pavyzdžiui, suskaičiuoti, kiek bažnyčioje kryžių. Vaikai dairosi, skaičiuoja, o galų gale kiekvienas gauna kitokį atsakymą.

    Šiais metais kunigėlis pasiūlė vaikams prisirinkti šiaudų prieš nukuliant rugius tuo tikslu, kad Naujametinę eglutę bažnyčioje galėtų papuošti tik šiaudiniais ar karpytais iš popieriaus žaisliukais, taip kaip anksčiau puošdavo. Jis sakė, kad bus pamokėlės mokykloje, per kurias vaikai iš savo surinktų šiaudų galės išmokti nupinti žaisliuką. Aš tikiu, kad vaikai neatsisakys šio pasiūlymo, nes ir aš pati šiaudų žaisliukams jau prisirinkau.

    Vyresnius žmones kunigas supažindina su leidiniais tikėjimo tema. Jis žmones ir paskatino užsisakyti “Katalikų pasaulį”, kurį dabar noriai skaito ne tik močiutės ir seneliai, bet ir jų vaikai, anūkai.

    Neseniai įsteigta bažnytinė sąjunga “Caritas”, kurioje yra ir pats klebonas. Kunigas nori, kad žmonės būtų dori ir sąžiningi, kad mylėtų Dievą, artimą ir Tėvynę Lietuvą. Bažnyčioje pradėtos įgyvendinti įvairios naujovės, jau ir šv. Mišios pradedamos laikyti atsisukus veidu į žmones. Prie altorių niekados nevysta gražiausios gėlės, o virš galvų ištiesti ąžuolų vainikai ar plačios šilkinės vėliavos.

    Prieš pradedant šiam kunigui kunigauti, buvo sugedę vargonai, tačiau atėjęs klebonas tuoj pasirūpino juos sutaisyti. Sudarytas naujas solidaus amžiaus žmonių choras, kuris labai skambiai gieda. Taip pat yra mergaičių choras, kurį jos labai noriai lanko. Per iškilminguosius atlaidus abu chorai gieda kartu ir malonu jų klausytis bei jiems pritarti.

    Aš esu labai dėkinga kunigui už tokį visam laikui atmintiną įvykį. Kadangi kaime ir miestelyje yra vienišų žmonių, tai klebonas pakvietė juos kartu bažnyčioje sutikti Naujuosius Metus. Ir ne tik vienišus žmones — visus katalikus kvietė kartu sutikti Naujuosius Metus ir vienytis su Dievu. Su visa šeima mes nuskubėjome į bažnyčią prieš gerą pusvalandį iki dvylikos. Kunigas atlaikė šv. Mišias, žmonės priėmė Švč. Sakramentą. Kunigo palaiminti ir pasveikinti, lygiai dvyliktą, aidint bažnyčios varpams, mes sveikinome vieni kitus sulaukus kitų metų. Klebonas sakė, kad bažnyčioje su Dievu sutikti Naujieji Metai bus visiems geresni; ir tie metai iš tikrųjų (o gal tik taip pasirodė) mums buvo laimingesni. Ir kitus metus stengsimės sutikti bažnyčioje.

    Šią vasarą kunigas į parapijos kaimų sodybas pakvietė Marijos — “Stebuklingosios Rožės” statulėlę. Kiekvieną vakarą prie jos melstis ateidavo didelis būrys katalikų, o ją pernešant iš vienų namų į kitus, ilga procesija eidavo kaimo keliais. Vaikų taip pat visuomet susirinkdavo, jie gražiai išsirikiavę nešdavo gėles. Mes su broliu nė vieno vakaro nepraleidome nenuėję. Vėliau kunigas atlaikė šv. Mišias už kaimą ir jo meldžiančiuosius.

    Dar daug galima būtų pasakyti apie šį žmogų — visų mylimą ir gerbiamą kleboną. Tačiau ir iš to žmonės supras apie jo darbus, rūpesčius, nenuilstančią, jautrią ir gerą širdį.

    Tepadeda ir teatlygina jam Dievas!