Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

AŠ JUMS PALIEKU RAMYBĘ

 (Jn 14, 27-31)

 K. J. AMBRASAS. S J

     Dažnai kartojami šv. Mišiose žodžiai “Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę” yra pasakyti Kristaus tada, kai jis kalbėjo savo mokiniams prieš atsisveikindamas — prieš savo mirtį ant Kalvarijos kalno. Kristaus ramybė. Be priekaištų, be nerimo, be skundų ir kivirčų. Ramybė, kurią jis skleidė aplink save tada, kai vaikščiojo žydų žemės keliais ir takais. Ramybė, kurios jis mokė vargšus, nelaimingus. Ramybė, kurios taip visada ieško ir negali rasti žmogus, nes jis per daug nori, pernelyg daug trokšta ir blaškosi. Jis pasimeta, susipainioja savo svajonėse ir realybėje, savo sugebėjimuose ir troškimuose.

     Ramybės palinkima ir tuomet, kai žmogus atsisveikina su šiuo pasauliu. Ypač ji pabrėžiama maldoje “Amžiną atilsį”... “teil-sisi ramybėje...”

Marijos statula Šiluvos koplyčioje    K. Daugėlos nuotr.

     Keista, kad mes šioje žemėje dažnai linkę bristi į spūstį, į triukšmą, į erzelį, į nesibaigiantį nerimą. Stengiamės visokiais būdais nuslopinti savo mintį, savo sąžinės balsą, kad tik neišgirstume tyloje to balso, kuris mus taip atsargiai ir kukliai, taip bičiuliškai ir tėviškai moko, ragina ir siūlo: “duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis” (Jn 14, 27). Pasaulio, mūsų aplinkos ramybė - sekinanti, varginanti, neduodanti progos susikaupti, pagalvoti, o tik apgaulingas miražas, kuris žadėte daug žada, bet palieka sieloje sausrą, dažnai neviltį, skausmą, tuštumą ir net vargą. Tai alinanti ramybė. Tai ne ramybė, o iščiulpianti paskutinius gerus troškimus alinimo mašina. Kodėl po miesto triukšmo ir posėdžių, mitingų ir susirinkimų daugelis ieško pamiškėse trobelių, paežerėse klėtelių, paupiuose namelių? Kodėl žmogui reikia atsikvėpti, palūkėti, atitrūkti? Kodėl reikia pabūti su savim? Kodėl vienuoliai, kunigai ir kiekvienas protingas katalikas bent kelias dienas per metus susiranda laiko atlikti dvasinius susikaupimus, vadinamus rekolekcijomis? Kodėl daugelyje pasaulio šalių yra specialūs namai su puošniomis ir paprastomis koplyčiomis, specialiomis bibliotekomis ir kitais patogumais, kur gali bet kuriuo metu ir bet kokios specialybės, amžiaus žmonės suvažiuoti ir su vadovu, su pasirengusiu tam darbui dvasios tėvu ar net pasauliečiu atlikti trijų, penkių, aštuonių ar net viso mėnesio — trisdešimties dienų -dvasinį susitelkimą: gali žmogus atitrūkti nuo savo reikalų, rūpesčių, įprastos ir kartais įkyrios aplinkos, pabūti su Kristumi, pabūti gamtoje, paklausyti, ką šneka vėjas, ką pasakoja savo giesmėmis paukščiai, ką byloja tas niekados neišsemiantis ir niekados nepasenstantis savo gilumu ir išmintimi Šv. Rašto — Gerosios Naujienos - puslaptis...

     Koks gražus pasisveikinimas, kai žmogus įžengia į kieno nors namus: “Ramybė šiems namams” arba: “Taika ir ramybė šių namų gyventojams”. Ar su ramybe vaikštau į namus? Einu į darbą, į mokslą, į kelionę, į poilsį? Ką nešioju savo širdyje ir ką daliju žmonėms? Šeimos ar bendruomenės nariams? Ar ramiu savo žvilgsniu, ramiu žodžiu ir ramumo kupina tyla pakenčiu kitus, kurie triukšmauja, kivirčijasi, be reikalo ir be atvangos tauškia, kas reikia ir nereikia? Kas mano širdyje gyvena? Ar mano mintis pakyla bent kiek nuo to amžino triukšmo, kurio apimti žmonės dažnai verčiasi per galvą, kad tik daugiau uždirbti, kad tik daugiau turėti, kad tik kitus pralenkti, kad tik nepasiduoti?

     Jei mano širdyje gyvena ramybė, tai kokį džiaugsmą turi kelti kiti Kristaus žodžiai: “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13). Ar mano ryžtas, mano puoselėta ramybė gali žengti tokį žingsnį? Ar apie tai pagalvoju?..