Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MAIRONIS

ALDONA RUSECKAITĖ

     “Kaip nepastovi žemiškoji garbė ir kaip greit mainosi žmonių nusistatymai ir nuomonės! O mes tiek kartų tai aklai miniai pataikaujame, kad jai patikus, kad iš jos išmeldus žiupsnelį tuščio pagyrimo!”— tai žodžiai iš J. Mačiulio-Maironio pamokslo apie Kryžiaus kelią, pasakyto Kauno bazilikoje 1927 metų balandžio 3 dieną. Nepastovią žemiškąją garbę Maironis pajuto kaip niekas kitas. Iš pradžių pripažintas, įvertintas, garbintas, vėliau, į gyvenimo pabaigą, jau gerokai viskuo nusivylęs ir įskaudintas. Jeigu Kauno kunigų seminarijoje per 1920-jų metų klierikų rekolekcijas savo “Konferencijoje” rektorius Maironis moko busimuosius kunigus “stovėti priešaky viso dvasiško krikščionių gyvenimo, ne tik dvasių. Turi vadovauti kitiems, žodžiu ir pavyzdžiu mokėti šviesti, jis turi ir abelnoje mokslo pažangoje nepasilikti uodegoje, jisai turi visuomenės veikime mokėti dalyvauti, būti visur dvasios patarėju, žodžiu sakant, žmogumi arba vadovu universaliu, turi neva to viso išmokinti seminarija, kad iš vaiko, kursai stodamas čia vos moka skaityti, rašyti ir kelius lotyniškus žodžius, padaryti visuomenės veikėju”. Tai visai kitokia Maironio nuomonė išleidžiant seminarijos auklėtinius į gyvenimą 1930-asiais metais. Čia jis pataria “nesileisti į politiką”, paklusti valdžiai, toliau skaityti, mokytis ir svarbiausia — neapsileisti dvasiškai.


Maironis — Peterburgo dvasinės akademijos profesorius.

     Požiūris į Maironio kūrybą ir asmenį nebuvo vientisas ir po Poeto mirties. Vykdant jo testamentinę valią, 1936-jų metų birželyje įkurtas Maironio muziejus. Per tuos muziejaus veiklos dešimtmečius visko būta. Sovietinė valdžia nejautė ypatingos meilės Maironiui — prelatui, seminarijos rektoriui. Todėl dėmesys ir pagarba buvo reiškiama gana rezervuotai. Kai 1977 m. muziejaus darbuotojai paruošė atidarymui penkis Poeto kambarius, atvykę į peržvalgas orios komisijos užmetė “visareginčią” akį ir griežtai nusprendė — per didelis dėmesys Maironiui. Du kambarius — didžiąją svetainę ir sesers Marcelės kambarėlį — teko dešimtmečiui uždaryti.

     Bet manykime, kad tie tamsūs ir niūrūs Lietuvos laikai jau praeityje. Lietuvių tauta visada mylėjo ir vertino Maironį, giedojo jo “Lietuva brangi” kaip himną ir “Marija, Marija” kaip vieną gražiausių giesmių.

     Ir štai 1992-ji metai yra Maironio metai. Birželio 28-ąją sukako 60 metų, kai Poetas mirė, o lapkričio 2-ąją (senu stiliumi spalio 21 d.) švęsime 130-ąjį Gimtadienį.

     Mes, dabartiniai muziejininkai, manome, kad galų gale išmušė Maironio valanda, ir privalome padaryti viską, kad žemiškojo Poeto garbė būtų pastovesnė.

     Jau atidaryta nauja didelė paroda, kurioje eksponuojama ta Maironio archyvo dalis, kurią saugome fonduose ir lankytojai retai tegali pamatyti.

     Eksponuojami stori, dekoratyvūs, oda aptraukti albumai su žalvario sagtimis, iš kurių į mus tarytum dvelkteli Maironio laikų dvasia. Čia daug veidų — mums pažįstamų ir neatpažintų: bendramokslių, draugų, giminių, išmintingų vyrų ir žavių moterų. Yra juose ir spalvingų atvirukų, kuriuos atsiųsdavo pažįstami kaip laiškelius arba parsiveždavo pats Poetas iš kelionių. O šalia liūdnos fotografijos — paties Maironio laidotuvių akimirkos.

     Parodoje yra knygų su Maironio taisymais ir dedikacijomis, rankraščių, žymių asmenų vizitinių kortelių ir pakvietimų. Visai netikėti “muziejiniai eksponatai” — akmenys iš Poeto kolekcijos, kuriuos jis rinkdavo — mažus ir didesnius — Palangos pajūryje.

     Atidarėme ir naują pastovią ilgametę ekspoziciją, skirtą Maironio kūrybos ir veiklos apžvalgai.

     Gyvendamas savo dideliuose namuose (1909-1932), Maironis su seserimi Marcele buvo užėmęs aštuonis kambarius. Tačiau po Poeto mirties tebuvo atidaryti trys memorialiniai kambariai, 1987 m. dar vienas, o biblioteka, miegamasis ir šeimyninis valgomasis bei sesers Marcelės kambarys taip savo eilės ir nesulaukė. Ir štai jau viskas paruošta, restauruota, muziejaus pasieniuose išrikuoti Maironio baldai, stovėję šiuose kambariuose. Tereikia juose “apsigyventi”... Būsime atidavę Maironiui visą jo butą. Tai buvo tarytum skola ar tylus sąžinės priekaištas, nors kalta dėl to ne dabartinių muziejininkų karta.

     Neaprašinėsiu Maironio buto. Jį reikia aplankyti patiems. Geriau dar pasklaidykime tą dalį rašytojo fondo, kurios nėra nei parodose, nei ekspozicijose, nei šįmet baigtame leisti “Raštų” keturtomyje. Jeigu šiose keturiose knygose Maironis tarytum apibendrinamas kaip poetas, dramaturgas, istorijos bei literatūros mokslininkas, profesorius, tai mažai atspindimas kaip teologas. O šio pobūdžio medžiagos irgi yra išlikę. Moralinės teologijos paskaitos, pamokslai lotynų, lenkų, lietuvių kalbomis, šventinimo kalbos, “Konferencijos” iš klierikų rekolekcijų, kalbos juos išleidžiant atostogų ar baigiant mokslus.

     Vienas gražiausių išlikusių pamokslų yra jau minėtasis apie Kryžiaus kelią. Cituoju čia jo fragmentą:

     “Bet kryželiai ir vargą našta ne tik išganymui ir amžinam gyvenimui, bet ir šiam žemiškajam gyvenimui naudingi ir daug pamoko: žmogus, daug vargo matęs, daug prityręs, paskui moka geriau ir kitus užjausti, yra lipšnesnis kaip nutekintas akmuo, turi daugiau ištvermės, užsigrūdinęs sunkioje gyvenimo mokykloje. Atvirkščiai, žmogus vargo nepažinęs, kaip dažniausiai jaunystėje esti, kitus niekina, savimi per daug pasitikėdamas, yra išdidus, šiurkštus, kurį tačiau mažiausias nepasisekimas išstumia iš lygsvaros į nusiminimą. (...) Taip, kryželiai nėra tai malonūs dalykai. Kryžiai nėra gyvenime tokie, kaip ant gražių prancūziškų paveiksliukų, kur piešiama aplinkui burkuoją balandėliai, apipinti neužmaršuolių gėlėmis. Tokių kryžių gyvenime tikrai nėra; kryžiai skaudūs, sunkūs, dažnai kruvinomis ašaromis aplaistyti; bet vis dėlto reikalingi kaip karčios gydyklos ligoniui. Antra vertus, iš kur jie bebūtų, kur nors mus sutiktų, iš kieno rankų mūsų nepasiektų, jie nėra be Dievo valios, jie Dievo Apvaizdos mums nužiūrėti”.

     Nedrąsu pasauliečiui praverti Kauno kunigų seminarijos paslaptinguosius vartus. Tačiau muziejaus fonduose yra išlikę daug Maironio kalbų rankraščių, sakytų klierikams. Gražiausi, prasmingiausi tekstai yra Maironio “Konferencijos”. Čia cituojamas Šv. Raštas, kai kada įjungiami ir pasauliečiai filosofai, o šalia šių minčių jauti ir patį Maironį — lyriką, romantiką, nors seminaristai sakydavę, kad jis ir rūstus, ir uždaras, ir mažai besišypsąs. Argi nepraskrenda Maironio baltas poezijos paukštis, kai jis klierikams kalba tokius žodžius:

     “Dievas tyloje ir girdžiamas tik tuomet, kai ausyse nesigirdžia kito triukšmo. (...) Ar nesame kartais, ar nejaučiame atsiskyrėliais, vienuoliais net skaitlingiausioje ir linksmoje minioje, kuomet niekas mūsų neriša su ja, kuomet mūsų siela kito ūpo pagauta veržiasi kur kitur, jaučiasi svetima toms aplink stovinčioms minioms, kuomet ją aplanko kažkoks liūdesio angelas, kuomet jaučiamės vienut vieni... (Iš 1922 m. spalio 15 d. “Konferencijos”).

     Maironis rūstesnis, griežtesnis ir tėviškai pamokantis tada, kai leidžia savo auklėtinius šv. Kalėdų ar vasaros atostogų. Primena, kaip jaunuoliams elgtis namuose, svečiuose, su “kitos lyties ypatomis”. Ir pagąsdina, jei sužinosiąs, kas gėrė degtinę, iš seminarijos pašalinsiąs.

     Dar kitoks Maironis atsiveria kalbose, pasakytose per šventimus. Garbųjį prelatą kviesdavo šventinu įvairių pastatų, paminklų, muziejų, bažnyčių. Skaitant išlikusių kalbų rankraščius, matyti, kiek daug pagarbos ir atidumo rodo Maironis šventinamam objektui ar momentui, kiek grožio ir prasmės jo žodžiuose. Štai 1921 m. vasario 16-ąją šventino Karo muziejų:

     “O visgi žmonija kaip kaskart daugiau atsisako nuo visokių vendetų, dvikovų ir kitų laukinio žmogaus liekanų, taip lygiai turi atsisakyti su laiku ir nuo tarptautinių karių, muziejuose padėjus kardą ir kitus kruvinos kovos įrankius”.

          O šventinant Čiurlionio galeriją (1925 m. gruodžio 11 d.) kalboje sklando kita nuotaika:

     “Taip norėtųsi, kad nuvargusi žemiškoje kovoje žmogaus siela bent čia rastų užsimiršimą, ramumą, atilsį, gautų čia užburtus sparnus skristi į idealų ir grožio sritį, kad suprastų ir pajustų esanti virš to pilko gyvenimo, pajustų esanti liuosa, ne nuo tiesos ar grožio pradų, nes ir menas turi savo grožio dogmas, tik pajustų esanti liuosa nuo dienos sielvartų, nuo žemės dulkių”.

     Maironis yra toks didelis, tiek visko daug buvojo gyvenime, kad kiekvieną kartą, skaitydamas kūrybą, tyrinėdamas archyvą ar klausydamas prisiminimų, atrandi vis naujų ir naujų spalvų jo gražaus ir didingo paveikslo mozaikai. Ir vis mokaisi, įsiklausai, įsigilini ir džiaugiesi, kad kasdienybėje yra į ką atsiremti, kad Lietuva turi nemažai šviesių, kilnių, garbingų žmonių.