Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ATSIVERTIMAS - ATGIMIMAS IŠ ŠV. DVASIOS

TOMAS WEINANDY, OFM Cap.

     Atsivertimas yra įžanga į naują Dievo Karalystės realybę. Mes tampame naujais kūriniais, atgimę naujam gyvenimui, į kurį turime teisę jau nuo pasaulio sukūrimo. Mes esame apvalomi Kristaus krauju, jo garbingo kryžiaus išganomąja jėga. Atsivertimas, ar atgimimas, mums leidžia patirti ir dalyvauti naujuose santykiuose su Dievu Tėvu, kuris atneša radikalų pasikeitimą mūsų gyvenime. Šis naujas su Dievu santykis yra Šv. Dvasios darbas. Šv. Jono evangelijoje Jėzus sako Nikodemui: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas neatgims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia” (Jn 3, 5-6). Nė vienas negimė krikščioniu — visi pradeda žmogišką gyvenimą atskirti nuo Dievo. Todėl kiekvienas asmuo įjungiamas į gyvenimą su Dievu per atsivertimą — atgailą.

     Šv. Paulius skelbia, kad “Tikėjimu Dievo meilė yra išlieta į mūsų širdis Šv. Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5,5). Kai mes gauname Šv. Dvasią, ji mus įgalina pažinti Dievą, kaip “Aba! — Tėve!” (Rom 8,15). Šis naujas Dievo meilės patyrimas, šie nauji su juo santykiai, kaip su intymiu savo Tėvu, krikščioniui yra begalinė Dievo dovana. Tik tie, kurie dalyvauja Jėzaus Kristaus išganyme ir dalinasi Šv. Dvasios gyvenimu, yra inkorporuoti į tokios meilės santykius.

Vasario 16-oji Kaune    J. Polio nuotr.

     Gyvenimas dvasioje pakeičia mus į naujus kūrinius. Per atgailą mes atsisakome savo seno gyvenimo būdo ir įgauname šviežią dvasinio mintijimo kelią. Pagal šv. Paulių (Ef 4,22-24), mes “apsivelkame nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir šventume”. Kaip krikščionys, mes daugiau nebevergaujame egoizmui, arogancijai bei aistrai. Žmogaus protas atsinaujina Evangelijos tiesomis ir Šv. Dvasios veikimu. Mes pradedame galvoti ir veikti iš paklusnumo Dievui ir iš artimo meilės. Kai Šv. Dvasia, gyvenanti mumyse, transformuoja mūsų protus, mes daromės vis panašesni į Kristų. Dvasios vaisiai yra: “Meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, švelnumas ir savęs kontrolė” (Gal 5,22). Turėti Šv. Dvasios vaisius reiškia gyventi savo pašaukimo gyvenimu kaip Dievo sūnūs ir dukterys (žiūr. Ef. 4,1).

     Naujas gyvenimas Dievo karalystėje mums užtikrina prisikėlimą. Jėzaus prisikėlimu mirtis buvo nugalėta. Jo Dvasia, gyvenanti mumyse, garantuoja šią tiesą. “Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš mirties, tai jis, prikėlęs iš numirusių Jėzų Kristų, atgaivins ir jūsų mirusius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse” (Rom 8,11).

     Dievo išganymo plane atsivertimo tikslas — kad visi pasiektų jo Sūnaus garbę (žiūr. Ef 1,10). “Jėzus, visos istorijos garbingasis Viešpats, laiko pilnatvėje vėl ateis”. Jis prikels amžinam gyvenimui ir garbei visus tuos, kurie buvo jam ištikimi. “Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas... kad Dievas būtų viskas ir visur...” (1 Kor 15,24-28).

     Šitoks yra atsivertimo tikslas — grįžti pas Dievą, kad gyventume ir būtume viena su juo, ką Dievas pačioje pradžioje buvo planavęs. Dabar, kad grįžtume pas Dievą, turime nusigręžti nuo nuodėmės, nuo Adomo puolusios prigimties ir tikėjimu išpažinti Jėzų, kuriame turime išganymą ir nuodėmių atleidimą (žiūr. Ef 1,7-10). Atgaila ir tikėjimas yra sąlygos, kurių iš mūsų Dievas reikalauja. Dievas Tėvas padarė Jėzų mūsų išganymu, kad sugrąžintų mus sau. Tik Jėzuje mes turime gyvenimo pilnatvę (žiūr. Ef 2,4-10).

     Jėzaus Kristaus Evangelijoje didžiosios tiesos ir realybė:

     1.    Dievas Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia neapčiuopiamai egzistuoja nuo amžinybės.

     2.    Dievas iš meilės sutvėrė pasaulį ir žmogų, kad žmonija dalintųsi jo gyvenimu Kristuje.

     3.    Tačiau žmogus pasirinko gyventi nepriklausomai nuo Dievo, atsiskirdamas nuo jo meilės ir dieviško gyvenimo. Žmogus pasiliko nuodėmės vergu.

     4.    Per atgailą ir tikėjimą į Jėzų Šv. Dvasia vėl ateina į mūsų gyvenimą, suteikdama mums garbę ir privilegiją būti Dievo vaikais. Ji yra amžino gyvenimo garantija.

     5.    Norint dalyvauti šioje dieviškoje prigimtyje ir dalintis Šv. Trejybės gyvenimu, kiekvienas turime atpažinti savo atsiskyrimą nuo Dievo ir pripažinti Jėzų Kristų savo asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu.

     Jei norime augti tikėjime ir šventume, turime studijuoti ir su malda širdyje apmąstyti šias pagrindines tiesas. Daugelis mūsų praleidžiame daug metų, siekdami įvairių profesijų, norėdami gauti užtenkamai žinių ir patyrimo. Kuo daugiau mes išmokstame, tuo lengviau prisipažįstame, kad daug mes dar nežinome. Atrodytų keista, kad mes neskiriame daug laiko ir jėgų savo tikėjimui, o juk atlyginimo vertė yra beribė. Mes pasiskaitome Evangelijas ir klaidingai galvojame, kad jau viską suprantame, kas yra žinotina. Šv. Dvasia nori mus daug daugiau mokyti apie mūsų tikėjimą. Ji nori, kad mes patirtume Dievo meilės gelmes, nuodėmių atleidimą ir naują gyvenimą Kristuje. Šv. Dvasia nori, kad Evangelija taptų gyva mūsų gyvenime. Jei beskaitant šias eilutes jūsų širdys pradės degti Jėzaus meile ir pradžiugsite išgirdę gerąją naujieną, žinokite, kad Šv. Dvasia jau dabar veikia jūsų gyvenime.

     Atsivertimo pradžia ir pabaiga yra Šv. Dvasia. Ji yra mūsų gyvenimo žadintoja, kuri veda žmogų į atgailą — atsivertimą ir jį užantspauduoja. Atsivertimo rezultatas — Šv. Dvasios išsiliejimas žmogaus širdyje per tikėjimą į Jėzų Kristų, kuris įgalina žmogų pažinti Dievą, kaip savo mylimą Tėvą.

     Popiežius Paulius VI 1975 m. “Modernaus pasaulio evangelizacijoje” taip pat pripažino Šv. Dvasios veikimą žmogaus atsivertime. Jis sako: “Tai yra Šv. Dvasia, kuri tikintiesiems paaiškina gilią Jėzaus mokymo prasmę ir paslaptį. Ji pažadina klausytojo sielą būti atvirai ir imliai Gerosios Naujienos skelbimui. Šv. Dvasia yra principinis evangelizacijos veiksnys. Ji yra evangelizacijos tikslas: ji viena išjudina naują kūrybą, naują prigimtį”.

     Anglų vienuolis Pelagijus teigė, kad mes galime pasirinkti Kristų ir jo Evangeliją be Šv. Dvasios įsikišimo, be jos įtakos. Žmogaus laisvė nereikalaujanti jokios vidinės dvasinės pagalbos priimti Evangeliją. Prašant Šv. Dvasios pagalbos tikėjime, jis įžiūrėjo žmogaus laisvės paneigimą. Šv.Augustinas buvo visiškai priešingas Pelagijui. Jam atrodė, kad Pelagijus yra Evangelijos širdies priešas. Jam išganymas yra Dievo duota laisva dovana, kur aiškiai pasireiškia Šv. Dvasios veikimas nuo pradžios iki galo. Dėl mūsų puolusios prigimties tikėjimo ir išganymo darbe Šv. Dvasia veikia mūsų širdyse ir protuose. Pelagijus niekuomet neatpažino žmogaus puolimo rimtumo. Jis tikėjo, kad lygiai mes galime rinktis gėrį kaip ir blogį, nesuprasdamas, kad kartą puolus, žmogaus širdis yra pavergta nuodėmės.

     Augustinas teigė, kad Šv. Dvasios veikla nepaneigia žmogaus laisvės. Šv. Dvasia sutrauko nuodėmės pančius, įgalindama mus laisvai pasirinkti Jėzų Kristų mūsų asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu.

     Daugelis mūsų nesupranta, kaip atsivertimas (atsigręžimas į Dievą) ir mūsų gyvenimas tikėjimu yra iš esmės supinti Šv. Dvasios veikimo, kaip dažnai mes vadovaujamės Pelagijaus mokslu, kad praktiškai Dievą tikime tik savo protu ir valia. Mes taip galvojame, nes matome visus “normalius” įvykius grynai kaip žmogiškų būtybių veiksmus. Mūsų kultūroje Dievas yra paliktas nuošaliai, ir bet koks jo veiksmas ar įsikišimas į pasaulio reikalus yra vertinamas kritiškai. Dėl tokio nusiteikimo mes negalime atpažinti Šv. Dvasios veikimo mumyse, skatinant laisvai tikėti Jėzų Kristų.

     Tikėjimas pirmiausia priklauso nuo Dievo. Per Šv. Dvasią Dievas Tėvas atveria savo Sūnų ir jo atperkamąją malonę, kuri per jį teka į mus. Kristuje Tėvo meilė yra pilama į mūsų širdis. Šv. Dvasia apšviečia mūsų protus, kad atpažintume Dievo veikimą. Kai tai priimame, Šv. Dvasia veikia mūsų valią, kad sutiktume su apreikšta tiesa.

     Tačiau tikėti apreikšta tiesa turi būti mūsų laisvas veiksmas. Mes laisvai atpažįstame apreikštą tiesą, laisvai pasirenkame tikėti ar ne. Lygiai taip, kaip turime galimybę laisvai nuo Dievo malonės nusisukti. Tikėjimo aktas visuomet siejasi su Dievo atsivėrimu mums, Šv. Dvasiai dalyvaujant mūsų širdyse ir protuose. Tikėjimas yra savarankus mūsų veiksmas, vidinis susitikimas su Dievu. Bet šis laisvas žmogaus veiksmas negali būti atliktas atskirai be Dievo apreiškimo.

     Tai parodo dvigubą tikėjimo aptarimą. Pirma, tikėjimas yra Dievo apreiškimo darbas, įaustas Šv. Dvasios į mūsų gyvenimus. Antra, tikėjimas yra visiškas širdies sutikimas su visa tuo, ką Dievas mums yra suteikęs Kristuje. Tikėjimas tampa mūsų kasdienio nuolatinio su Dievu bendravimo pagrindas. Per mūsų tikėjimą Šv. Dvasia nesustojamai veikia Dievo vardu, maitindama mūsų laisvą atsiliepimą savo dangiškajam Tėvui.

     Taigi matėme, kad kiekvienam žmogui reikia atsivertimo (atsinaujinimo). Žinome, kad atsinaujinimo tikslas yra įsijungimas į Tėvo gyvenimą per Jėzų Kristų ir kad tie santykiai su Dievu Tėvu visiškai priklauso nuo jo gailestingumo ir Šv. Dvasios išliejamos meilės mūsų širdyse. Tai patvirtina, kad žmogaus atsivertimas yra Šv. Trejybės darbas. Mes kooperuojame su Šv. Dvasia, atpažindami faktą, kad savo sugadinta prigimtimi esame Dievo priešai, verkiančiai reikalaujantys Tėvo išganymo, siūlomo mums Jėzuje Kristuje. Atsivertimas vainikuojamas tikėjimu, priimant teikiamas išganymo dovanas Jėzuje Kristuje. Išganymo priėmimas tikėjimu įskiepija mus į Šv. Trejybės gyvenimą.

     Tad atsivertimas nėra paslaptingas ar keistas ir negali toks būti. Dievas yra mums apreiškęs savo planą, kurį jis turėjo nuo amžių. Kiekvieną iš mūsų Dievas pasirinko Kristuje: “Mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje, iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais” (Ef 1,4-5). Tokia buvo Dievo maloninga mums valia. Tačiau daugybei iš mūsų Dievas yra labai toli ar net nežinomas dėl to, kad iš tikrųjų mes niekuomet neturėjome tikro atsivertimo patirties. Atsivertime mes Dievą atpažįstame asmeniškai, kartu su jo amžinuoju planu mūsų individualiame gyvenime.

     Kad tinkamai suprastume atsivertimą, čia pateikiami keturi jo elementai: girdėti Dievo žodį, pajusti savo nuodėmingumą, daryti atgailą ir tikėti. Atgimimui iš naujo šie elementai yra būtini, nes be jų nėra tikro atsivertimo. Mes turime išgirsti Evangelijos skelbimą, atpažinti savo nuodėmingumą, nuoširdžiai gailėtis pasiryžtant nusisukti nuo nuodėmės ir tikėti Jėzų, kaip savo vienintelį Išganytoją ir Viešpatį. Šios pagrindinės atsivertimo tiesos, jų iškėlimas į šviesą yra Šv. Dvasios veikimas mūsų gyvenime.

     Tikroji atgaila ir subrendęs tikėjimas yra reikalingas kiekvienam žmogui: krikštytam ar nekrikštytam, praktikuojančiam ar nepraktikuojančiam ir net aktyviam bažnyčios lankytojui.

Vertė P. Abromaitienė

Jeigu nešim savo kryžių aukštai iškėlę - Dievas pasigėrės, jeigu sunkai jį tempsime žeme be murmėjimomums Dievas padės.