Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAD NEIŠSLYSTŲ ŽEMĖ...

ALFREDAS GUŠČIUS

     Šiandien, kai valstybės įnirtingai pešasi dėl aukso luitų, dėl naftos barelių, dėl žemės lopinių, dėl įvairiausių įtakos sferų, tyliai pasidžiaugi, jog dar lieka vertybių, kurių žmonės niekada negalės pasiglemžti savo egoistiniams tikslams. Tai — saulė ir žvaigždės virš mūsų galvų, tai — visata, begalybė, tai — Dievas.

     Sėkmingai vystytis ir išlikti žmonija tegalės protingai taikydamasi prie gamtos dėsnių, o ne juos ciniškai laužydama. Jei nebus įsiklausyta į žemės gelmių ir dangaus šauksmą, ekologinė žūtis neišvengiama. Tačiau ekologinė disharmonija tėra rezultatas, o priežastis — žmonijos dvasinio ir moralinio vystymosi pusiausvyros praradimas. Biosocialinių reiškinių disbalansas atsirado todėl, kad pastaraisiais istoriniais laikais, ir ypač XX amžiuje, žmones apkvailino techniniai pasiekimai, ir jie didžiąją savo sumanumo, energijos dalį atidavė materialinės gerovės, bet ne dvasinio pasaulio tobulinimui. Paprasčiau kalbant — kūno, o ne dvasios reikmėms.

     Toksai netolygumas — grėsmingos ateities garantas. Nesinori prakeiksmo vilyčias laidyti vien naujiesiems laikams, kadangi nemaža vystymosi netolygumų būta jau senovėje. Žinoma, kad dėl moralinio išgverimo suirdavo net didžiulės imperijos. Dorovinį nuopolį elementarios technikos fone gamta iškentė nesunkiai. Visai kitokia jos lemtis siaubingos pramonizacijos ir atomizacijos akivaizdoje. Žūstanti žmonija bus pajėgi pražudyti ir visą gyvąją gamtą. “Homo sapiens” nenorės ... nusibaigti vienas — su savimi į bedugnę jis tempsis ir kitus žemės gyvius.

     Nelinksmos mintys?

     Sėkmingai vystytis ir išlikti žmonija tegalės protingai taikydamasi prie gamtos dėsnių, o ne juos ciniškai laužydama.

     Taip. Ar jos smarkiai persūdytos? Nemanyčiau. Vilties teikia nebent tai, jog nutrūktgalviškos technizacijos sraute dar ne visi teapsvaigo, kad ir mūsų mažoje Lietuvėlėje dar ne visai žmogiškąją laimę sutapatina su turtais, pinigais, su kūniškais malonumais, kad dar esama prisimenančių seną liaudišką išmintį: “į karstą visko nesusikrausi ir su savimi nenusineši”. Apie šituos dalykus šiandien rašyti į Lietuvos laikraščius, žurnalus ne itin populiaru. Gal dėl to daugėja leidinių, skiriamų pramogoms, pikantiškumams, sensacijoms.

     Bet dar ne viskas paleidžiama pigiai savivalei. Džiugina retkartėm surengiamos konferencijos, nagrinėjančios žmogaus pašaukimą, gyvenimo prasmę, religijos ir Dievo reikšmę tautos vystymesi. Viltingai nuteikia stiprėjantis ekumeninis judėjimas. Iš tiesų, tautos politinės ir dvasinės vienybės pasiektume žymiai greičiau, jeigu ir į save, ir į kaimynų būtį bei buitį pažvelgtume ne vien tik pro... investicinių čekių ar atgautų žemės hektarų, bet ir pro specie aeternitatis prizmę.

     Į pirmą planą statydamas turtą, naudą, išskaičiavimą ir ignoruodamas amžinuosius dvasios bei tikėjimo dalykus, žmogus palaipsniui tampa potencialiu kandidatu į kosmopolitą, į pragmatinį ateistą, į bedvasį “homo faber”. Kraštutinumai visada susieina, tad, sakykite, kuo šitoksai prakutęs, išsipustęs ir išmandrėjęs mano tautietis besiskirs nuo išgarsėjusio “homo sovieticus”, kuriam Tėvynė, kaip įsitikinome, yra ten, kur “ilgesnis” rublis, kur sotesnis duonos kąsnis? Argi ne kosmopolitinis trumparegiškumas ir saldesnis gyvenimo troškulys pakėlė sparnus kai kuriems lietuvaičiams ir lietuvaitėms, panorusiems išskristi į Vakarus, tarsi, čia, Lietuvoje, nebereiktų jų rankų?!

     Lengva peteliške pavirsta tasai, kursai nebemyli gimtojo slenksčio, pamiršta tėvų ir protėvių papročius, tradicijas, tikėjimą ... Suprantu — einame į rinką, ruošiamės konkurencijai, varžytinėms. Naujajame vystymosi kelyje reikia daug biznierių, komersantų. Taip, reikia. Tik liūdna, kai kartu su jais daugėja ir dvasinės-intelektualinės veiklos ignorantų. Ką toksai dauginimasis atneš, nesunku numatyti... Įsiminė konferencijoje “Ekumenizmas: ištakos ir dabartis”, pernai vykusioje Vilniaus universitete, girdėti jauno kunigo A. Valkausko žodžiai apie tai, kad daugėja tautiečių, nenorinčių savo kasdienybėje kelio grįsti krikščioniškomis vertybėmis, kad skurdi pasauliečių religinė patirtis, kad dažnėja merkantiliniai sandėriai su kunigu, su Dievu. Ir tai vyksta šiandien, kai niekas nieko nebepersekioja dėl bažnyčios lankymo, dėl tikėjimo išpažinimo, dėl vaikų krikštijimo, dėl jungtuvių bažnyčiose, kai laisvę atgavo religinė spauda, tikybos mokymas.

     Kam suversti dabar šią kaltę už mūsų sielų... eižėjimą? Praeičiai? Bet ar vien tik jai?

     Vilniuje vykusiame pirmajame Kultūros kongrese gražus mūsų tautietis ir uolus krikščionis A. Žygas taip apibūdino lietuvį: “Lietuvio istorinio charakterio bruožas — gerumas. Lietuvis išliks lietuviu tol, kol jis bus geras...” Į šią gerumo sąvoką prelegentas, matyt, įtraukė ir psichologinius, ir dorovinius, ir religinius komponentus.

     Tad visom išgalėm saugokim šį savo charakterio ir sielos brangakmenį — gerumą. Priešingu atveju žemė išslys iš po kojų...