Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė Gediminas Vakaris

SENASIS KATALIKŲ ŽIDINYS VILNIUJE

     “Lietuvos ryte” apie Šv. Jono bažnyčios istoriją ir ateitį Eltai pasakojo jos rektorius, Lietuvos jėzuitų provinciolas kun. Jonas Boruta. Jis pastebi, kad pačioje sostinės širdyje, pro senamiesčio stogus, galima matyti aukštai iškilusį didingą architektūros pastatą — Šv. Jono bažnyčią. Jinai pastatyta prieš šešis šimtmečius ir atvėrusi duris tikintiesiems tuojau po krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Jos statytojai buvo didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pradžioje buvo kaip parapijinė Vilniaus banžnyčia. XVl-tojo amžiaus viduryje buvo perduota į Lietuvą atvykusiems jėzuitams. Jie ją atnaujino ir prie jos įkūrė kolegiją, kuriai vėliau buvo suteiktos universiteto teisės.

     Tais laikais Vilniuje Šv. Jono bažnyčia buvo gražiausia. Ji taip pat buvo mokslo ir kultūros židinys, kurioje vykdavo naujųjų mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmės. Buvo rengiami religinio turinio vaidinimai ir ginčai. Joje lietuviškai pamokslus sakė dideliai mokyti vyrai jėzuitai — Konstantinas Sirvydas, Skarga, Liauksminas, Kojelavičius ir kt. Mūsų laikais, vokiečių okupacijos metais, joje pamokslus sakė kun. Alfonsas Lipniūnas. Juos dar ir šiandien atsimena Vilniaus gyventojai. Po karo savo ugningais pamokslais žmones žavėjo didysis kovotojas jėzuitas kun. Karolis Garuckas.

     1948 metais komunistai bažnyčią uždarė ir pavertė baldų, vėliau popieriaus sandėliu. Pro didžiąsias bažnyčios duris į vidų važinėdavo sunkvežimiai. Ruošiantis Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai paminėti, bažnyčia buvo restauruota ir įkurtas Mokslo muziejus.

     Šiandien Šv. Jono bažnyčia vėl grąžinta universiteto katalikams — studentams ir dėstytojams. Sugrįžo į Oginskių koplyčią didžioji bažnyčios šventenybė — rūpestingai išsaugotas medinis kryžius. XVI a. šį kryžių atvežė iš Vokietijos universiteto rektorius kun. Petras Skarga. Bažnyčioje, kaip ir senais laikais, vyks įvairios universiteto iškilmės. Bus rengiami bažnytinės muzikos koncertai.

PAUKŠČIAI SUGRĮŽTA Į LIETUVĄ

     Gamtininkas Vytautas Nedzinskas “Lietuvos aide” aprašo, kaip paukščiai pavasarį grįžta ir sveikina Žuvintą. Mums, esantiems toli nuo tėvynės, malonu prisiminti ir grožėtis ankstyvojo pavasario atgimstančia Lietuvos gamta ir jos giesmininkais paukščiais.

     Baigė savo kadenciją žiema nevykelė, žiema šmaikštuolė, žiema šiltuolė...

     Žymiai anksčiau negu įprasta sugrįžo pirmieji pavasario šaukliai. Miško giesmininkus kikilius Alytaus pušynėlyje pastebėjau jau vasario viduryje. Maždaug tuo pačiu laiku mačiau ir pilkąjį garnį — nulėkė jis keistai, kaip kokį trimitą suraitęs ilgą kaklą, kojas atgal ištiesęs, tolyn kažkur į šiaurę, retsykiais šaižiai parėkaudamas, žemei skelbdamas ankstyvą pavasarį.

     Vasario pabaigoje Žuvinte pragydo dirvinis vieversys. Kai papūtė šiltas ir gaivus pietvakarių vėjas, vieversiai virš ežero ir apylinkinių pievų surengė ištisą koncertą, savotiškas skambių giesmių varžytines. Paskui pasirodė ir daugiau paukščių, netgi tokių, kuriems paprastai pagal grafikus lemta tik kovo mėnesį parkeliauti. Nuščiuvo senasis Žuvintas, dar labiau prigludo nendrės, subangavo švendrių kaspinai, kai nuskambėjo nepaprastai graudi ir melodinga gulbių giesmininkių daina. Nuplasnojo tolyn baltosios giedorėlės, dovanodamos Lietuvai puikią padangių muziką.

     Skraido varnėnų eiklūs pulkeliai ir visus iš eilės sveikina pempės. Įspūdis nepakartojamas, neblėstantis. Štai prakalbino baltašonė pempė: “gyvi, gyvi”. Širdyje taip gera, lengva, kasdieninių rūpesčių, pilkumos kaip nebūtų. Jau girksi laukinės žąsys, jų kasdien vis daugiau ir daugiau. Viena pilkoji žąselė visą žiemą išgyveno Žuvinte netoli Bambenos, Veliuonio pelkutėje ir želmenyse.

     Pastaraisiais metais vis dažniau matome žiemojančius pietinius purplelius, smilginius strazdus, varnėnus, rudgalvius, paprastuosius kirus, laukines antis, nebyles gulbes ir dar daugelį įvairių paukščių. Tai vadinami sinantropiniai paukščiai, mokantys prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų, sugebantys susiieškoti maisto neįprastose vietose, mėgstantys artimą žmogaus kaimynystę. Tokie sparnuočiai sugeba išgyventi ir sunkiausiomis žiemos dienomis, nes yra išradingi, paslankūs, universalūs. Tačiau pempė, vieversys vasaryje — tai jau sensacija, staigmena ne tik ornitologui. Šiemet šie paukščiai taip anksti parlėkė todėl, kad vasaris buvo labai šiltas visoje Europoje, ypač Viduržemio, Adrijos pajūryje — mūsiškių paukščių žiemavietėse.

     Senovės dzūkų išmintis sako, kad blogas ženklas, kai vieversys ar pempė pirma laiko parskrenda. Kiekvienam paukščiui savas laikas, sava tvarka. Ją pažeidus, gali užsirūstinti dangus, gali net nubausti. Taip būdavę anksčiau, tačiau dabar kiti laikai, kita tvarka.

     Kovas — paukščių mėnuo. Kviečia jis vis naujas rūšis, džiugina naujienomis. Kasdien vis kitos sutiktuvės. Kaip iš gausybės rago pasipils sparnuočiai, kai tik nušvis saulė, kai padvelks pietys. Tačiau ilgametė praktika įspėja — kai pempė lizdą susuks, dar atšals, prisnigs. Labai dažnai pempėms perint užeina pūgos, gandrams parlėkus staigiai atšąla. Laimei tokie išbandymai būna trumpi. Ar ir šį pavasarį bus toks egzaminas — pamatysime.

     Bunda gamta, kelia mus visus naujam gyvenimui. Nėra nieko puikesnio ir gražesnio už pirmąją pavasarinę vyturio giesmę, pempės pasisveikinimą, už žibučių žydėjimą, švelnų bičių dūzgimą. Lietuvos gamta visada mums visiems dosni ir gera.

PERLAIDOTA SALOMĖJA NĖRIS

     Apie tai, kad Salomėjai Nėriai ne vieta Kauno karo muziejaus sodelio patvoryje, kalbėta jau seniai. Pernai rudenį Kauno miesto valdyba gavo poetės giminaitės, dabar gyvenančios Amerikoje, Laimos Bačinskaitės laišką, kuriame sakoma: “Mes, Salomėjos Nėries šeima ir artimieji, jaučiame, kad jos amžinojo poilsio vieta turėtų būti kapuose, galbūt kitų žymių lietuvių laidojimo vietoje Petrašiūnų kapinėse. Norėtume ten perkelti tetos palaikus. Vienas mūsų pageidavimas, kad palaikai būtų perkelti iškilmingai, su pamaldomis ir šv. Mišiomis”.

     Šiai idėjai pritarė ir poetės sūnus Saulius Bučas, kiti artimieji. Buvo sudaryta perlaidojimo komisija, vadovaujama Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko poeto Petro Palilionio.

     Kovo 9 d. 8 val. prasidėjo palaikų perlaidojimas. Nuo postamento buvo nukeltas poetės paminklas, pradėti žemės darbai. Karstą pavyko surasti tik kitą dieną, nušalinus gausybę gelžbetoninių konstrukcijų. Poetės palaikai perkelti į naują karstą. Lydint artimiesiems ir perlaidojimo komisijos nariams, karstas buvo pervežtas į Vytauto Didžiojo bažnyčią, kurioje kovo 11d. bažnyčios klebonas Ričardas Mikutavičius aukojo gedulingas šv. Mišias. Kovo 12 d. Salomėjos Bačinskaitės-Bučienės palaikai palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Vėliau prie poetės kapo buvo pastatytas iš Karo muziejaus sodelio perkeltas jos paminklas. Poetės gyvenimas, kaip ir jos kūryba, buvo kontroversiškas ir šiandien vertinamas įvairiai, tačiau Salomėja Nėris buvo neabejotinai iškili savo laikmečio asmenybė. (Lietuvos aidas)

1831 METŲ SUKILIMO DALYVĖS EMILIJOS PLIATERYTĖS MINTIES I6O-OSIOS METINĖS

     Emilija Pliaterytė — garsios Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos didikų palikuonė, grafaitė. Su giminaičiu Cezariu Pliateriu Dusetose surinkusi sukilėlių būrį, 1931 m. balandžio mėn. užėmė Zarasus. Vėliau dalyvavo mūšiuose Radviliškio rajone ties Maišiogala, gynė Kauną. Prisijungusi prie generolo D. Chlapovskio dalinio, buvo 25 pėstininkų pulko 1 kuopos garbės vadė — kapitonė.

     Sukilėlių kariuomenei traukiantis į Prūsiją, pusbrolį Cezarį lydėjo sėkmė. Jis sėkmingai emigravo į Prancūziją. Paryžiuje įkūrė Mokslo rėmimo draugiją, tapo emigrantų Literatūros draugijos pirmininku. Tuo tarpu Emilijai likimas pagailėjo sėkmės. Pakelyje į Lenkiją ji susirgo. Slapta apsistojo Justinavo dvare netoli Kapčiamiesčio. 1831 m. gruodžio 23 d. dvidešimt penkerių metų sukilėlė grafaitė mirė. Dvarininko Ablamovičiaus tarnas įkėlė į valtį karstą. Dvaro eigulys Petras Stankevičius ir aštuoniolikmetis Mykolas Margelis turėjo slapta nugabenti Emilijos Pliaterytės palaikus į Kapčiamiestį ir ten palaidoti.

     Gėlės puošia Emilijos Pliaterytės, 1831 m. sukilimo dalyvės, kapą senose Kapčiamiesčio kapinėse — Dzūkijoje, ant Baltosios Ančios upės kranto. Visais metų laikais ant jos kapo atneša gražių gėlių moksleiviai ir studentai. Apie didvyrę surinkta daug žmonių pasakojimų, nuotraukų. Visa tai saugojama Leipalingio vidurinės mokyklos kraštotyros muziejuje, turinčiam devynis kambarius.

     Sukilėlių vadės portretą sukūrė ir 150-ųjų jos mirties metinių proga muziejui padovanojo kaunietis Leonas Juozonis. Gražų narsuolės bareljefą iš balto marmuro padovanojo armėnas Ašotas Sarabianas. (Tiesa)

■    Vilniaus arkivyskupas A. Bačkis kovo 13 d. kalbėdamas per televiziją, dėkojo Šv. Tėvui, jog dabar Vilniaus arkivyskupiją taip sutvarkė, kad jos ribos sutampa su Lietuvos sienomis. Priminė, kad krikščionybė tapo tarsi lietuvių tautos siela.

■    Čekų ir Slovakų respublikose JAV katalikai talkina organizuojant sąjūdį prieš negimusių kūdikių žudymą. Statistika rodo, kad šiose respublikose aukštas abortų skaičius.

■    Albanijoje tikintieji ypatingai daug nukentėjo nuo komunistinės vyriausybės žiaurumo, JAV vyskupai finansiškai paremia katedros atstatymą tame krašte.