Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ATGARSIAI

Gerbiamas Redaktoriau,

     Š.m. balandžio mėn. numeryje Janina Miliauskienė parašė įdomių minčių, su kuriomis visiškai sutinku. Reiškiu pagarbą jai, išdrįsusiai pasakyti teisybę, ir Jums, nepabūgusiam liberališkai nusiteikusių žmonių galimiems užpuoliams. Žinau, kad yra “katalikų”, kuriems kiekvienas pakeitimas yra priimtinas, nes jis lengvina krikščioniškų pareigų atlikimą. Daug lengviau pasakyti, kad nėra nuodėmės ar pragaro, nes jie nelaiko savo veiksmų nuodėmingais, nors tie veiksmai tikrai gal yra nesuderinami su Kristaus mokslu. Kai kurie skelbia, kad Dievas yra toks geras, jis visus nuves į dangų. Bet jie užmiršta, kad, norint patekti į dangų, reikia laikytis Dievo įsakymų ir Kristaus mokslo.

     Galvojimas, kad II Vatikano susirinkimas padidino tikinčiųjų skaičių, nėra teisingas. Kai kurie nesuprato to susirinkimo pagrindinės minties ir nuėjo į klystkelius. Seminarijos ir vienuolynai ištuštėjo, daugelis kunigų ir vienuolių metė savo pašaukimą. Kam jaunimui eiti į seminarijas ir vienuolynus, jeigu ten nebėra idealizmo ir reikiamos pagarbos Dievui bei pasirinktam pašaukimui.

          Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Dievo namai dabar kai kur paverčiami “daržinėmis”, susirinkimų salėmis.

Galvojimas, kad suliberalinta Bažnyčia patrauks daugiau žmonių, ypač jaunimo, nepasitvirtino.

Antanas Paužuolis

J. Miliauskienės mintys balandžio mėn. numeryje tikrai aktualios. Būtų gera, kad kunigai atkreiptų į tai dėmesį ir pagalvotų, ką reikėtų pataisyti. Vyresnieji yra kantrūs, eina į bažnyčią, ignoruoja “nesusipratimus ” ir savaip meldžiasi.

     Jaunesnieji atvirai pasako: “Man tos pamaldos bažnyčioje nieko neduoda. Dažnai ten sėdime pasyvūs ir laukiame pabaigos”. Drįstu pasakyti, kad tai tiesa daugelyje bažnyčių. Iškilmingų pamaldų su choru ir giesmėmis beveik nebeliko. Sekti kunigų maldas didelėse bažnyčiose neįmanoma. Įtaisyti mikrofonai dažniausiai blogai veikia. Garsiau kalbėti nesistengiama, tad nėra kontakto tarp esančių prie altoriaus ir toliau bažnyčioje. Išeina žmonės beveik negirdėję ir nesupratę nei maldos žodžių, nei pamokslo. Po kiek laiko, netekę kantrybės, pradeda abejoti, ar beverta eiti į bažnyčią. Neveikiant gerai mikrofonui, kartais kunigas išeina pamokslo sakyti į pagrindinį bažnyčios taką. Padėtis pasidaro dar blogesnė. Nepatenkintieji pamaldomis tikintieji pradeda bažnyčią visai apleisti arba eina į kitų tikybų bažnyčias.

     Būtinai reikėtų mūsų lietuvių bažnyčiose sustiprinti visų dalyvaujančių giedojimą, vieningą, garsų maldų skaitymą, prašyti kunigus trumpų, bet prasmingų, gerai paruoštų pamokslų.

Angelė Gailiūnienė

Janina Miliauskienė pageidavo skaitytojų atsiliepimų į savo mintis, pateiktas balandžio mėn. numeryje. Norėčiau atsiliepti tik į svarbiausią, mano nuomone, klausimą.

     Mums nieko svarbesnio negali būti šioje Žemėje kaip Eucharistija. Jėzus, prisikėlęs iš mirties ir įžengęs į dangų, nepaliko mūsų vienišų, bet iš savo begalinės meilės ir gailestingumo padarė stebuklų stebuklą, pasilikdamas su mumis visam laikui Eucharistijoje. Be jo mūsų žemiškoji kelionė būtų tik tamsi, klaiki naktis.

     Kai Jėzus Eucharistijoje mums yra taip svarbu, tai visai aišku, kad bažnyčioje jį norėtume matyti pačioje garbingiausioje, centrinėje vietoje.

Kostas Paulius

Gerbiamoji Redakcija,

     Jūsų žurnalo š.m. balandžio mėn. numeryje buvo labai įdomus Janinos Miliauskienės laiškas. Dėl ten iškeltų kai kurių minčių nors trumpai noriu pasisakyti.

     Komunija. Aš tikiu, kad daugumas Komunijos eina tik dėl to, kad eina visi, nežiūrint, koks yra jų sąžinės stovis.

     Šeštadienio Mišios. Žmonės dalyvauja šeštadienio Mišiose dėl savo asmeniško patogumo. Sekmadienis nustoja savo šventumo ir pasidaro tik eilinė paprasta diena.

     Mišiolėlis. Išleidimas lietuviško mišiolėlio yra didelis nesusipratimas. Aš jį turiu, bet nenaudoju. Jis yra labai nepatogus ir nepraktiškas. Vietoje šio mišiolėlio būtų būvą geriau išleisti maldaknygę, kur būtų įprastinės maldos.

D. Zakaras