Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŽMOGUS

 (Konkurso moksleivių grupėje V premiją laimėjęs straipsnis)

Darius Jakulevičius

     Jis niekuomet neskubėjo. Žinojo, jog Dievas jam davė be galo daug laiko. Ne, tiksliau visą laiką. Gatve eidavo su šypsena lūpose. Aplinkiniai jį laikė keistuoliu, netgi kiek pamišusiu, tačiau jo tai nė kiek netrikdė. Jis nekreipdavo dėmesio į niekinančius žvilgsnius, karts nuo karto metamus jo adresu. Jei pagaudavo tokį žvilgsnį, jį perkeisdavo į kerinčią, dievišką šypseną. Norėjęs jį paniekinti, prisipildydavo pagarbos ir palankumo jam.

     Visa, ką jisai turėjo, tebuvo švari sąžinė ir gerumas, tas nesibaigiantis, neišsenkantis noras būti geram.

     Žmona jį suprato, tačiau galbūt kiek ir užjautė. Jam ir tai padėdavo. Aplinkiniams nuolat atrodė, kad jis nuskriaustas likimo, nors iš tikrųjų nebuvo žemėje laimingesnio už jį.

     Nebuvo jis egoistas, neslėpė savo džiaugsmo tolimiausiame savo širdies kampelyje.

     Dalindavo jį visiems, ką tik sutikdavo. Ir ne tik džiaugsmą. Jis negalėjo nieko sau pasilaikyti: vos ką nors gavęs, skubėdavo dalintis su neturinčiais. Jis žinojo, kad dievobaimingos močiutės kalba apie jį vos ne kaip apie antrą Kristų. Į panašias kalbas atsakydavo paprastai ir aiškiai: “Aš viso labo tik žmogus”.

     Jis buvo protingas, nepaprastai protingas, tačiau protas jam tarnavo tiktai supratimui. Jam nė neateidavo mintis didžiuotis savo protingumu. Jis niekuomet jėga nepiršdavo savo nuomonės ir į ginčus nesileisdavo. Juk protingo žmogaus atsakymas į užgaulius žodžius yra nuoširdumu dvelkianti tyla.

     Meilė — tai buvo ugnis, kuria jis tiesiog degte degė. Mylėjo ne tik žmoną, žmones, bet ir medžius, paukščius, žolę... Ir laisvę. Namuose pas jį niekuomet nebūdavo pamerktų gėlių. Jis paprasčiausiai negalėjo pakęsti nelaisvės. Gal todėl, kad pats buvo laisvas kaip paukštelis skrajūnas.

     Jis niekaip negalėjo suprasti žmonių noro žudyti: gėlę, medį, gyvuliuką... Kad pasaulyje dar yra žmogžudžių, jis nebūtų patikėjęs turbūt netgi tuomet, jei kas nors būtų į jį pasikėsinę.

     Miestelyje jį pažinojo visi be išimties: nuo mažo iki seno. Ir jis pažinojo kiekvieną. Tiesiog nemokėdavo nepastebėti pro šalį einančio žmogaus. Ar tai būtų verkiantis vaikas, ar pavargusi moteris, jis nepraeidavo pro juos neužkalbinęs, nenusišypsojęs ir nepaklausęs: “Kas atsitiko?” Per tą savo gerumą buvo ne kartą gavęs barti. Štai padėjo senai moteriškaitei panėšėti nešulius ir pavėlino į darbą. Kuomet jį barė, jis nesiginčijo, tik tyliai pasakė: “Žinau, kad esu kaltas”.

     Jis nemokėjo nei ginčytis, nei pykti. Draugai ir pažįstami jam sakė: “Tu nemoki gyventi”. Jis tik nusišypsodavo ir ramiai atsakydavo: “Gyventi iš mūsų nemoka niekas. Todėl ir mokomės. Mokausi ir aš”.

     Niekas niekada nematė jo supykusio. Kai jam būdavo liūdna, jis šypsodavosi, o kai linksma —juokdavosi. Tačiau labiausiai jis mokėjo atleisti. Buvo tiesiog to amato meistras. Tuo savo sugebėjimu jis darė stebuklus. Tie, kurie buvo artimiau su juo pažįstami, sakė: “Ačiū Dievui, Žemėje dar yra žmonių!” Jis tiesiog negalėjo pakęsti, jei jį imdavo girti. Tuomet jisai sakydavo: “Juk kalnų upelio vanduo daug kartų tyresnis už pačio tyriausio žmogaus sielą. Tad kam reikia girti mane, eilinį šios žemės nusidėjėlį?”

     Visa, ką jisai darė, darė tyliai ir iki galo. Nors jo darbai buvo svarbūs ir reikšmingi, tačiau jis niekuomet nesigyrė savo darbais, neaukštino savo sugebėjimų. Kada jo klausdavo, kodėl jis nenori išgarsėti savo darbais, jis atsakydavo: “Ne aš visa tai darau. Visi mes, viso labo, esame tik įrankiai šiame pasaulyje. Juk jeigu ką nors nuveikiame, tai padarome ne mes, o Kūrėjas padaro per mus”.

     Buvo jis giliai tikintis. Netgi daugiau negu tikintis. Tiesiog gyveno Dievu, jo žodžiu. Tačiau vien to dar jam neužteko. Jis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad žemėje dar yra žmonių, nesuradusių Kristaus. Nebuvo jis ir gobšuolis, kuris savąjį Dievą laiko paslėpęs širdyje ir džiaugiasi tuo Dievu. Savo tikėjimu šis žmogus dalijosi su kiekvienu, kurį tik sutikdavo savo gyvenimo kelyje. Didžiausias atlyginimas jam buvo tai, jei sutiktasis surasdavo Dievą. Tuomet jis būdavo laimingiausias iš laimingiausių. Jame įsikūnijo taisyklė: “Kuo daugiau atiduosi, tuo daugiau gausi”. Ir jis dalino negailėdamas viską ir visiems. Ir gaudavo dėl to dar daugiau. Iš tiesų, jis buvo lyg palaimintasis. Gyvenimas jam tebuvo tik viena iš ilgo kelio atkarpų, ir jo jis netausojo. Darė tai, ką liepė dvasia, o ne protas ar instinktai. Netgi žinios jam nebuvo pats tikslas, o tik viena iš priemonių tam tikslui pasiekti.

     Karai ir žudynės — tai buvo dalykai, kurių jis nekentė labiau už viską pasaulyje. Jei būtų buvusi jo valia, jis būtų sutikęs daugybę kartų numirti už tuos žmones, kurie žuvo karuose, kad tik jie vėl galėtų gyventi.

     Miestelio, kuriame jis gyveno, vaikai neturėjo geresnio draugo už jį. Nebuvo tokio atvejo, kad jo kišenėse neatsirastų saldainio ar ko nors kito jį apsupusiems vaikams. Ir nesvarbu, kiek tų vaikų bebūtų, kiekvienas iš jų ką nors gaudavo. Senutės, sėdinčios ant suoliukų, matydamos jį apsuptą vaikų, šypsodavosi ir tyliai linguodavo galvomis.

     Tarp vaikų jis visuomet pasijusdavo tikru vaiku. O ir mažyliai, įsikibę į jo skvernus, apkibę jį tartum skėriai, visiškai nenorėdavo girdėti, kad su jais dėdė. Jis buvo jiems draugas.

     Neįmanoma visko apie jį papasakoti. Kiekvienas, kuris jį pažinojo, tvirtino: “Tokio žmogaus dar niekuomet niekur nemačiau”. Ir iš tiesų, jis žavėjo tuo savo paprastu žmogiškumu, kurį mes taip dažnai pamirštame. Juk jis nebuvo nei šventasis, nei ypatingai likimo apdovanotasis. Jis buvo toks kaip mes, tačiau kartu taip nepanašus į mus. Jis buvo žmogus. Tačiau Žmogus didžiąja raide.