Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GYVENIMAS - TAI KAIP GRAŽI KELIONĖ ...

DALIA STANIŠKIENĖ

     Važiuojant namo iš darbovietės, tik įlipus į automobilį, automatiškai paspaudžiu radijo mygtuką ir gaudau pranešimus — apie orą, kelią į namus, kur susigrūdimas, kur nelaimė ... Klausaus vietinių ir pasaulinių naujienų, kurios dažniausiai liūdnos ir baisios, nes geri įvykiai pranešėjų retai akcentuojami, lyg jų pasauly ir nebūtų...

     Šį kartą buvo kitaip: radijo aparatas sugedęs, automobilyje tyla ... Galėčiau kalbėti rožančių, bet valgau nuo priešpiečių užsilikusį obuolį. Skanus. Kasdien valgau obuolį pakely į namus iš darbovietės, bet dažniausiai žinių beklausydama nė nepajuntu jo skonio. O tiek žmonių pasauly retai skaniu obuoliu gali pasidžiaugt ... Apsidairau: saulėta žiemos dienos pabaiga, sniego tik kai kur lopeliai, kelias sausas, smagus. Stebiu nuogus pakelės medžius ir vaizduotėje matau juos žaliai pasipuošusius. Dienos ilgėja, netrukus ir pavasaris atkeliaus, nereikės slidžių kelių grįžtant iš darbovietės bijoti.

     Pravažiuoju bažnyčią, ir dar vieną, ir dar vieną ... Pradedu jas skaičiuoti. Nuostabu: kol priartėju prie greitkelio, penkių minučių laikotarpy, bažnyčių suskaičiuoju gal dešimt! Kaip aš iki šiol, kasdien šiuo keliu važiuodama, jų nepastebėjau?! Pasigirsta varpai... Iš kur jie čia tokiu keistu laiku? O, tai Virbalio bažnyčios varpai atskambėjo iš tolimos vaikystės...

     ...Tie varpai prikeldavo mane anais vasaros rytais... Varpai ir mamutės (taip mes vadindavom močiutę) ramus balsas. “Kelkis, jau skambina...” Ji man padėdavo skubiai rengtis ir tada takeliu bėgte pasileisdavau, dar vis varpų garso lydima, į netolimą bažnyčią ankstyvoms Mišioms. Daugiau vaikų ten nebūdavo. Atsisėsdavau šalia kelių moterėlių ir paskęsdavau kunigo kalbamų maldų banguojančioj muzikoj. Buvau tik priėmus Pirmąją šv. Komuniją, ir ta valandėlė bažnyčioj ankstyvais rytais man būdavo tarsi nuostabi puota. Grįžus valgydavau mamutės pagamintus skanius pusryčius ir klausydavaus jos žodžių, o ji — mano nuolatinio čiauškėjimo... Neprisimenu, apie ką kalbėdavau, bet gerai pamenu, kaip mamutė supilstydavo pieną, sudėdavo į krepšelius maisto ir duodavo man nunešti neturtingom moterim, mūsų gatvės kitam gale gyvenančiom. Kai užsukdavo pavargėliai, kurių aš kartais bijodavau, mamutė visada juos pavalgydindavo ir apdovanodavo. Arba vėl: mamutė priskindavo saldžiai prinokusių braškių (ak, kokios jos buvo skanios!) ir duodavo man nešti klebonijon “kunigėliui”. Kai kartą kunigas įbruko man rankon pinigėlį už tas uogas, grįžus gavau bart: už dovaną negalima pinigų priimt! Ir taip ji skatino mane dirbt gerus darbus, nors pati ir greičiau, ir geriau būtų juos atlikusi: tokią prisimenu mamutę — linksmą, draugišką, geraširdę, pamaldžią ...

     Prisimenu mamutės laidotuves: gulėjo ji salone, gėlėse paskendusi, savo septynių vaikų (aštuntas jau buvo miręs) ir artimųjų apsupta, daugelio miestelio gyventojų palydėta... Jos prisiminimas visada man ataidi saulėtų vasaros rytų džiaugsmingais varpų dūžiais...

     ...Į dabartį grąžina mane nekantrus mašinos signalas: raudona šviesa seniai pasikeitusi į žalią, o aš tebestoviu, sulaikydama judėjimą. Paspaudžiu pedalį ir tęsiu kelionę į namus. Ta kelionė trumpa — vos 20 minučių, tačiau kiek mylių šiandien nukeliavau! Jau čia pat ir greitkelis. Prie vieno pastato plevėsuoja vėliava. Lengvo vėjelio supama, besileidžiančios saulės nušviesta. Amerikos vėliava... Šio nuostabaus krašto, atviromis rankomis mus “dypukus” kadais priėmusio į savo prieglobstį... Netrukus vėl švęsim Vasario 16-tąją. Laisvoj Lietuvoj plevėsuos trispalvės. Ir nuostabu, ir džiugu, ir graudu... Lyg per miglas išplaukia naujas vaizdas...

     Ne varpų skambesys, o garsus beldimas į duris ir nedraugiški balsai prižadino mane aną 1940 metų liepos 11-tos naktį... Bailiai pramerkus akis mačiau nepažįstamus žmones atidarinėjančius stalčius, miegamojo kambario rūbinės duris... Vienas iš jų kažko ieškojo mamytės rudam rankinuky... Bijodama pajudėti, matyt, vėl nugrimzdau į palaimintą sapnų karaliją, nes kitų tos nakties įvykių nebemačiau. Tik vėliau sužinojau, kad tėvelį areštavo, kaip ir daug kitų tą naktį. Kai mamytė verkdavo, verkdavau ir aš... Nesupratau, kodėl mums atėmė tėvą. Ir išvežė jį į nežinią, ir Sibiro taigose jis kentėjo šaltį ir pažeminimą, fizinį ir dvasinį skausmą ir visišką nužmoginimą. Bet jis nepalūžo nė fiziškai, nė dvasiškai: ir sunkiausiose gyvenimo sąlygose liko ištikimas savo šeimai, tautai ir Dievui. Pažinau savo tėvą iš mamytės pasakojimų, iš jo dienoraščių: “Tegul Dievas jiems atleidžia; aš jau atleidau...” Tie jo žodžiai man bylojo gilų krikščionišką tikėjimą, Dievo valios priėmimą. Kai pirmą kartą po 34 nesimatymo metų jį sutikau dar tada pavergtoj Tėvynėj, daug metų vaizduotėj nešiotas paveikslas tapo realybe. Tai buvo žmogus su žmogiškom silpnybėm, tačiau savo šviesiu pavyzdžiu ir iškeliavęs Amžinybėn tebeskatina dirbti, siekti, augti...

     ...Nė nepajutau, kad jau važiuoju greitkeliu. Kairėj ežeras. Jo bangos, kurias taip mėgstu stebėti, nebeplauna krantų: saulėje blizga leduoti gabalai, dar žiema karaliauja. Automobilių greitkely daug, visi lekia ir neša kartu, lyg nesulaikoma srovė... Kiek tūkstančių kartų šiuo greitkeliu važiuota eilę metų?.. Ne tik į darbovietę: šiuo keliu juk vežė mane, jaunosios rūbais papuoštą, į bažnyčią... Šiuo pačiu keliu ir laidotuvių procesija lydėjo mano mamytę į Amžino poilsio vietą...

     “Gyvenimastai kaip graži kelionė: Išsirengi, keliauji, ir grįžti atgal...”— ataidi dažnai kartoti mėgstamo poeto žodžiai. Šiandien jie įgauna dar gilesnę prasmę: prieš ilgą eilę metų iškeliavo mamytė Namo, bet kokia ji man gyva ir artima! Kantriai viena nešusi nelengvo gyvenimo naštą, sunkumams užgulus dažnai kartodavo: menkniekis prieš Amžinybę. Ir įsidėjau tuos jos žodžius į širdį, ir jie mane stiprina ir guodžia, liūdnai valandėlei užėjus ... Ne, ne žodžiai, o mamytė, kurios kantrumas, švelnumas ir meilė tebelydi mane...

     ...Jau ir namų rajonas. Pravažiuoju pažįstamas parduotuves, ant kampo net žiemą pardavinėjantį gėles žmogų, uždarytą kino teatrą... Kinas... Lyg filme per 20 minučių prieš akis prabėgo vaizdai ir žmonės, tokie gyvi ir tikri, užgesę švyturiai, kurie tebešviečia... Anot lotynų priežodžio: žodžiai uždega, bet pavyzdžiai patraukia. Galvoju, kiek gražių pavyzdžių gyvenime turėjau. Kiek daug jų radau knygose, mokyklose, darbovietėj, bažnyčioje... Kadaise su nuostaba skaitydavau Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus gyvenimą... Motina Teresė tebežavi savo meile artimui... Nijolės Sadūnaitės pavyzdys tebešildo... Palaimintojo Matulaičio raštai uždega... Ar suskaičiuosi visus. Bet tie trys, kuriuos mintyse vėl sutikau pakely į namus, savi ir paprasti žmonės, giliausiai palietė mano gyvenimą savo nepakeičiamu pavyzdžiu.. . ir savo žmogiškumu ...

     Idealių, tobulų žmonių nėra. Yra žmonės, kurie siekia idealo. Ir patraukia savo pavyzdžiu, ne žodžiais. Pavyzdingiausias žmogus man tas, kuris siekdamas idealo naudoja jam duotas Dievo dovanas — kokios jos bebūtų — ir dalinasi jomis su kitais, kuriuos sutinka savo gyvenimo kely. Dalinasi kasdien, nes gyvenimas yra kelionė tik po žingsnį, po vieną dieną: kelionė, kupina kalnų ir pakalnių... ir prarajų, kurias jie pereina tik JO nešami...

     Jau ir mano gatvė. Kokia graži ir plati, palyginus su kai kuriom pravažiuotom. Pliki dar medžiai, bet greit, jau greit jie pasipuoš švelniu žaliu apdaru ir kupini naujos gyvybės sveikins Kūrėją, aukštai iškėlę savo žalias rankas...

     Viešpatie, dėkoju už tuos medžius, už saulės spindulį šaltą žiemos dieną ir už sugedusį automobilio radiją...

■    Marijampolėje palaimintojo arkiv. J. Matulaičio garbei Šv. Mykolo bažnyčioje visą savaitę tęsėsi atlaidai. Liepos 12 d. svarbiausio paminėjimo metu šv. Mišias aukojo kard. V. Sladkevičius. Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis perskaitė iš Romos gautą pranešimą, kad Marijampolės Šv. Arkang. Mykolo bažnyčiai suteikiamas mažosios bazilikos titulas. Dalyvavo visi Lietuvos vyskupai ir net du vyskupai iš Lenkijos. J iškilmingas šv. Mišias buvo atvykęs Aukšt. Tarybos pirm. V. Landsbergis.

■    Vilkaviškio vyskupijoje Aleksote pašventinti naujai statomos bažnyčios pamatai. Sparčiai statomos Vilkaviškio katedros sienos. Iš griuvėsių keliasi Sintautų parapijos bažnyčia; jau išmūrytos sienos, apdengtas stogas, baigiami statyti bokštai. Baigiami Kučiūnų parapijos statybos darbai.