Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

JŪRŲ DIEVO NEPTŪNO KARALYSTĖJE

K.J. AMBRASAS, SJ

     Svečiuojantis šiaurinėje Italijoje, netoli Milano, vienos užkandinės šeimininkas paklausė:

     —    Iš kur atvažiuojate?

     —    Iš Romos.

     —    Na, tai prašyčiau man padaryti tokių paslaugą: netoli Romos, važiuojant Neapolio kryptimi, yra miestelis Nettuno, kur yra šv. Marijos Goretti kapas. Tenai pasimelskite mano intencija...

Šv. Marija Goretti

     Prižadėjau. Praėjo nemaža laiko, tą pasižadėjimą jau buvau beveik pamiršęs, kai pasitaikė gera proga ten nuvažiuoti. Važiavome Tirėnų jūros pakrantėmis į Neapolio pusę. Įdomi ta jūros pakrantė: namas prie namo, mašina prie mašinos, smėlėti paplūdimiai, visur pilna žmonių, kalbančių įvairiomis kalbomis, žinoma, daugiausia itališkai. Ir štai su simbolišku trišakiu plaukiančio jūros dievo Neptūno vardu pavadintas viduramžių miestelis, prisispaudęs prie smėlėto, poilsiautojų pilno pajūrio. Šis miestelis turi apie 30.000 gyventojų. Į jį reikia važiuoti pro daugelį romėniškų pavadinimų: Torre S. Anastasio, Torre Astura, kur pilna senoviškų bokštų likučių bei įvairių ano meto pastatų, siaurų gatvelių labirintų ir jau praplatinto kelio juostų. Iš senienų išsiskiria pseudoromėnišku stiliumi pastatyta plytinė bažnyčia, kurios du kolonomis apjuosti sparnai sudaro iškilmingumo ir didingumo įspūdį. Kaip ir kodėl atsirado ši didinga šventovė, kuri dar iškilmingiau atrodo vakare, kai tamsoje išryškėja apšviesti portikai, visas ansamblis?

     Gal kokia dešimt kilometrų nuo šio Neptūno miestelio yra prie kelio nedidelis miesčiukas Ferriere di Conca, kur gyveno Marija Goretti. Ferriere tikrai nedidelis miesčiukas, turintis tik apie 400 gyventojų, kurie netoliese turi Conca parapiją. Štai tas namas, kur gyveno Marija Goretti — Luogo del martirio di S. Maria Goretti” (Čionai gyveno kankinė šv. Marija Goretti). Šią vietą dabar lanko tūkstančiai maldininkų. Dveji laiptai, kuriais lankytojai gali užlipti pasižiūrėti į kambarį, kur Marija gyveno prieš pat mirtį, kur ji ketino sulopyti savo žudiko marškinius, kur ji sapnuodavo vaikiškus sapnus. Štai vieta, kur ji buvo nužudyta. Čia ji mėgdavo bėgioti su savo broliukais ir sesutėmis, štai čia šaltinėlis, kur semdavosi vandens, upė, kur skalbdavo ir plaudavo indus, keliukas, kuriuo dažnai vaikščiodavo...

     Pirmajai Komunijai Marija labai rūpestingai rengėsi. Kartu su broliuku Angelino juodu eidavo mokytis katekizmo pas mokytoją. Komuniją priėmė nedidelėje di Conca bažnytėlėje 1901 m. birželio 29 d., ką tik po Dievo Kūno šventės. Dar neturėdama nė vienuolikos metų, ji jau rengėsi atsakingajai išbandymo akimirkai, kuri netrukus atėjo taip nelauktai ir netikėtai...

     Ta įsimintinoji dvylikametę mergaitę į dangų pasiuntusioji data — 1902 birželio 5, kai Goretti šeima dirbo daržinėje — kūlė pupas. Kukliai papietavę šeimynykščiai toliau nuėjo į klojimą prie savo darbų. Paskui, prieš nulipdamas nuo šalinės, ūkyje dirbęs Aleksandras, nuolatinis talkininkas, paprašė Marijos, kad sulopytų jam marškinius, kuriuos jis palikęs savo kambaryje. Kadangi mergaitė nieko vaikinui neatsakė, motina pakartojo, kad dukra padarytų tai, kas jai sakoma.

     Marija, linktelėjusi galva, vadinasi suprato, kas jai liepta — netrukus nusikraustė nuo šalinės ir nužingsniavo prie namo, kur nusprendė tuo pačiu žygiu pažiūrėti, kaip laikosi jos mažesnioji sesutė Teresė, kurią Marija prižiūrėdavo ir migdydavo lovytėje. Po kurio laiko pasiprašė ir Aleksandras, kad jis norįs kažkokiu reikalu nubėgti į vienkiemio namą. Nesukėlęs jokio įtarimo šeimininkei, Marijos motinai, vaikinas nusileido nuo vežimo, iš kur buvo imami pupų pėdai, ir patraukė prie laiptų, užkopė jais ten, kur neseniai buvo įėjusi mergaitė.

     Kai Marijai neatėjus ilgesnį laiką, pradėjo garsiai šaukti iš savo lovytės mažoji Teresėlė, broliukas Mariano buvo pasiųstas prie verkiančio kūdikio. Kartu su vaiku į viršų užlipo ir Aleksandro tėvas. Atsidarę kambarį, rado ant grindų gulinčią mergaitę, kone mirusią. Kai netrukus nubėgo į nelaimės vietą kiti talkininkai kartu su atskubėjusia motina Asunta, jie paklausė mergaitę:

     —    Vaikeli, kas gi tau atsitiko?

     Mergaitė, paplūdusi kraujuose, silpnu balsiuku atsakė:

     —    Visa tai padarė Aleksandras. Aš nenorėjau sutikti su jo kėslais, kurie buvo pikti... Nuodėmė...

     Mergaitė buvo nuvežta į ligoninę, kur trys gydytojai dvi valandas operavo peiliu subadytą mergaitę, bet nepaisant nė didžiausių pastangų, ligonės sveikata vis blogėjo. Neapsakomai nori gerti, bet niekaip negali nė gurkšnelio nuryt. Juk trapus dvylikametės kūnas buvo išdraskytas tartum akėčiomis. Gydytojai užsiuvo 14 žaizdų. Aštrūs ašmenys palietė ne tik krūtinę, kairįjį plautį, bet ir širdį, diafragmą... Tiek medikai, tiek slaugės darė, ką tik galėjo. Šalia budinti motina, žiūrėdama į skausmų varstomą dukrelę, kuri negali nė šaukšto vandens nuryti, plūsta ašarose. Pamačiusi Švč. Mergelės Marijos paveikslą, mažoji kankinė silpstančiu balsu prašo: “Atneškite arčiau Mergelės Marijos paveikslą...” Atėjęs ligoninės kapelionas prieš išpažintį ją mirštančią klausia: “Ar atleidi tam, kuris taip tave supjaustė?” Marija atsakė: “Norėčiau savo žudiką matyti kartu rojuje”. Dar šūktelėjusi savo mažosios sesutės vardą “Teresėle!” — amžiams užmerkė akis. Tai buvo 1902 m. birželio 6 dieną 15 valandą. Jaunajai motinai Asuntai, dar ne taip seniai likusiai našlei su šešiais vaikais, šis smūgis buvo dar skaudesnis negu jos vyro mirtis. Vos trisdešimt penkerių metų našlė su šitokiu būriu vaikų, kurių pats vyriausias Angelino tebuvo 12 metų. Motinos širdis plyšta iš skausmo...

     Mirusios dukros neprikelsi, bet jos likimas susietas su altorių garbe. O kaip žudikas? Štai kaip pasakoja apie tą vaikiną šv. Marijos Goretti motina: “Tėvas su sūnumi Sereneliai (Serenelli) buvo mūsų ūkio pusininkai. Jiedu gyveno tame pačiame mūsų vienkiemyje. Aleksandro brolis buvo išėjęs —    kareiviavo. Mūsų namo kairiajame šone gyvenome mes su savo šeima, o dešinėje pusėje — Sereneliai. Abiejų mūsų per vidurį —    virtuvė, nes Sereneliai neturėjo šeimininkės.

     Aleksandras buvo augalotas ir stambus dvidešimtmetis vaikinas. Pagarbiai elgdavosi su mano vyru ir manim. Nebuvo blogas, bet tik uždaro būdo, vienišas, šaltas. Vengė kitų draugijos, o kai nedirbdavo, užsidarydavo savo kambaryje ir įnikdavo į knygas. Nuo vaikystės netekęs motinos, užtat ši netektis atsiliepė jo auklėjimui, nes tėvas juo mažai tesirūpino. Paauglystės metais padėdavo jūrininkams Ankonos (Ancona) uoste, kur jam grėsė pavojai tiek kūnui, tiek ir dvasiai. Paskui grįžęs pas mus, kartu su tėvu buvo mūsų ūkio pusininkai. Manau, kad religiškai jį auklėjo viena giminaitė, kuri jį parengė ir prie Pirmos Komunijos.

     Atrodo, kad Marija jo visiškai nedomino, net nemačiau, kad jis jai simpatizuotų, ką nors užgaulaus pasakytų, mėgintų jai meilintis ar ištartų kokį nors nepadorų žodį. Tik prieš mėnesį jo elgesys pasikeitė, ypač su Marija...”

     Štai sėdi juoda skepeta apsigaubusi Asunta su Aleksandru Serenelli. Nuotraukoje jiedu taip maloniai kalbasi, tarsi būtų kuo geriausi bičiuliai ar net vyras su žmona. Tas buvęs juodaplaukis žvalus jaunuolis dabar plikas, raukšlėto veido, pakumpęs senyvas vyriškis. Marijos Goretti motina — žilaplaukė, nuo vargų naštos ir skausmo nuskaidrinto veido moteris. Jiedu panašiai maloniai kalbasi, kaip tada popiežius Jonas Paulius II su savo žudiku kalėjimo kameroje. Aleksandras iš kalėjimo grįžo 1929 metais. 1950 m. gegužės 24 d. Šv. Petro aikštėje (tie metai buvo paskelbti šventaisiais metais) mažoji Ferriere gyventoja, šių dienų kankinė, skaistybės gynėja buvo paskelbta šventąja, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais šv. Agnietė, šv. Cecilija, šv. Liucija ir daugelis kitų.

     Iš visų Italijos kampų plūsta maldininkai į šią didingą šventovę, pavadintą mūsų Karalienės, malonių Dalintojos, ir šv. Marijos Goretti vardu. Visi klaupiasi ir meldžiasi. Ne vienas stebuklas įvyko šios šventosios užtarimu. Sienos nukabinėtos votais, nuotraukomis iš beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmių. Štai ir marmurinis karstas po altoriumi — jos relikvijos. Atrodo tartum šiandien paguldyta. Nedidelė, puošni, miela.

     Buvo susirinkusi nemaža maldininkų grupė, o po Mišių pamokslas, kurį pasakė iš Lietuvos atvažiavęs kunigas. Jis kalbėjo: “Laiminga jūsų tauta, kad turite tiek daug šventųjų. Ir čia savo mažąją kankinę už skaistybę. Jų reikia ypač mūsų laikais, kai būtina atgręžti mūsų studentiją, moksleiviją, jaunąją darbininkiją nuo nedorų pasilinksminimų, nuo abejingumo tautos likimui, nuo purvo. Ir Lietuva turi tokių didvyrių — Danutę Burbaitę, Spirgevičiūtę ir daugel kitų, kurios paaukojo savo gyvybę, gindamos skaistybę. Tik mes neturime nei tokių išdygusių nuostabių šventovių, nei tiek šventųjų garbe vainikuotų kankinių. Tikimės, kad ir mūsų šalis, nusikračiusi ilgo pusšimčio prievartos ir dvasinio skurdo purvų, atsigavusi nuo dabartinės drumzlinos bangos, sulauks savo kankinių, šventųjų, gimtosios žemės angelų sargų garbės, kad išaugs ir jiems paminklai, kaip jūs čia pastatėte ne vieną savo mažajai skaistybės kankinei Marijai...”