Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

JIS PAŠAUKĖ TUOS, KURIUOS NORĖJO (Mk 3,11-35)

K.J. AMBRASAS, SJ

     Kokia nuostabi yra Jėzaus mokykla! Jis myli visus žmones. Jais rūpinasi. Juos įvairiausiais būdais auklėja: vienus ligomis, kitus nesėkmėmis, trečius sviedžia išdidiesiems po kojų, kad juos niekintų, žemintų, ketvirtus laiko skurde, kad nepajustų pavojingos prabangos, kad nesusiviliotų jos siūlomomis patogumų vilionėmis ir taip visiškai nuo jo nusigręžtų. Tada kiltų pavojus pralaimėti patį svarbiausią dalyką gyvenime — Amžinybę. Kai kuriems jis siunčia karą, kad daugelio mirtimi išgelbėtų gyvuosius. Nuostabi yra Kristaus auklėjimo mokykla! Neįžvelgiami net daktarų laipsniais, profesorių titulais apsiginklavusiems mokslininkams, net akademikų vardus nešiojantiems išminčiams. Jis pasilenkia su meile prie ligonio ir paduoda ranką raupsuotajam. Jis pamaitina alkaną minią ir pagiria tą gailestingąjį samarietį, kuris vienintelis susiprato paimti plėšikų sužeistą ir apgrobtą žmogų, paguldyti jį užeigon ir juo pasirūpinti. Keista daugeliui atrodo jo politika, taip nedviprasmiškai ir aiškiai, taip suprantamai ir akivaizdžiai pasakyta Švenč. Mergelės Marijos lūpomis poetiškoje “Magnificat” giesmėje:

     “Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.
     Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
     Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.
     Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia”

(Lk 1,50-53).    

     Daugelis nesupranta šitokio Kristaus elgesio, nes jie mąsto siauromis kategorijomis. Jie žiūri iš žmogiškojo taško. Jie vertina siauru, mažu matu, kuris Kristui netinka. Jo matai ir mastai ne tokie. Jo žvilgsnis — dieviškas, įsismelkiąs į slaptingas sielų ir pasaulio būties gelmes. Jo vertinimas — kitoks nei mūsų.

     Jau fizikai ir kiti mokslininkai sako, jog yra medžiaga ir antimedžiaga. Yra materialinis ir nematerialinis pasaulis. Kai dvigubas daktaras (doctor duplex) Moodie išleido knygą “Life after life”, tenai jis aiškiai pasakė, jog mes, kai susiduriame su antgamte, neturime sąvokų, mums trūksta žodžių pavadinti tuos reiškinius, tuos dalykus ir kaitas, kurios yra už mūsų supratimo, už mūsų mokyklinės dukart du keturi daugybos lentelės...

     Dar nuostabesnė yra Kristaus atranka. Kristaus vadovavimo ir įpėdinių pasirinkimo metodika: “Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus...” (Mk 3,13-15). Jėzus pasišaukė ne fariziejų siųstuosius, ne didžiausius šios šalies garsius vyrus, ne Rašto žinovus ir aiškintojus, ne kunigus, o tik kelis žvejus, muitininką, o tas, kuris atrodė šioje nedidelėje dvylikos grupėje išmintingiausias, gal net raštų daugiausia ragavęs ir gerą galvą turėjęs — Judas Iskariotas — jį išdavė” (Mk 3,19...). Keista?! Neišprusę, vandenyje grabalinėję šlapius tinklus, skaičiavę ant stalo pinigus, dirbę kitus darbus, net visiškai neturėję reikalų su ypatingais mokslais, nesusipažinę nei su filosofija, nei su teologija, nei akademikų vardų turėję, tampa dieviškojo Sūnaus artimiausias bičiuliais, padėjėjais, draugais. Dar daugiau! Jis pasiima juos, “kad galėtų siųsti skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus”. Kad galėtų turėti tokią pačią galią, kuria jis — Dievo Sūnus — išvarinėjo iš apsėstųjų, ligonių, kenčiančių. Čia ne kokia inžinieriaus specialybė. Ne tiltų statytojo ar teisininko duona. “Skelbti žodžio”. Mokyti tautas. Platinti Gerąją Naujieną...

     Mokėkime vertinti tuos, kuriuos Kristus pasišaukė, bet dar labiau gerbkime tą, kuris šaukia. Išgirskime jo balsą, sekime juo taip, kaip darė Dvylika: “Ir jie atėjo pas jį” (Mk 3,13). Eikime pas jį, klusniai, dėkokime už šį kvietimą ir jam uoliai tarnaukime be murmėjimo, be priekaištų, tingulio ir išsisukinėjimų...