Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šypsuliai

Psichoanalizės kūrėjo Freudo gimimo šimto metų minėjime dalyvavo ir Winston Churchill. Paskaitininkas savo kalboje priminė Freudo žodžius: “Žmogus yra vienintelis tvarinys, kuris gali raudonuoti”. Churchilis nusišypsojo ir tyliai, bet taip, kad aplinkiniai girdėtų, pastebėjo:

— Teisingai... bet taip pat vienintelis, kuris ir turi pagrindą raudonuoti.

—    Koks skirtumas tarp mažų ir jau užaugusių mergaičių?

—    Mažos bijo, kad jų kas nors nepaimtų, o užaugusios bijo, kad gal niekas jų neims.

—    Pone kapitone, — keleivė klausia laivo kapitoną, — ar tiesa, kad laivo nelaimės atveju Tamsta privalai likti ant laivo iki paskutinio momento?

—    Ne visada, gerbiamoji Ponia. Jeigu, pavyzdžiui, būtų sprogimas, tai man leidžiama išlėkti į orą kartu su visais keleiviais.

Vyras susipyko su savo žmona ir išėjo gyventi į viešbutį. Po kiek laiko sugalvojo pradėti pasikalbėjimą ir paskambino telefonu:

—    Sveika gyva, Maryte, ką šiandien virsi pietų? Aš parvyksiu.

—    Ką virsiu? Nuodų, štai ką virsiu.

—    Tai virk tik vieną porciją, aš neparvyksiu, — atsiprašė vyras.

—    Labai keista, kiekvieną kartą, kai aš šoku su Tavimi, Birute, tie šokiai būna labai trumpi.

—    Tikrai jie būna trumpi, nes mano sužadėtinis yra orkestro vedėjas.

Mažytė Raselė klausia pas ją atvykusią senelę:

—    Ar tiesa, senele, kad Dievas tave sutvėrė?

—    Žinoma.

—    Ar tiesa, kad ir mane jis sutvėrė?

—    Be abejo.

—    Tai man atrodo, senele, kad Dievas dabar gražiau tveria.

—    Vytuk, ar tu nepasakei namiškiams, kad vakar matei, kai aš pabučiavau tavo seserį Dalią?

—    Ne, nepasakiau. Kai tu išėjai, Dalia visus prikėlė ir pati pasipasakojo.

Tėvai pirmą auklėjimo dalį su vaikais praleidžia, juos mokydami vaikščioti ir kalbėti, o antrą dalį — liepdami jiems nutilti ir nelakstyti.