Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

STAČIA GALVA Į DANGŲ

NINA GAILIŪNIENE

    Ar prisimenate, kad Lietuvoje pamokslai būdavo po Mišių? Daugelis, ypač per vasaros karščius ir žiemos šalčius, išgužėdavo lauk, prieš kunigui įlipant į sakyklą. O manęs ir su saldainiais niekas nebūtų išviliojęs laukan be pamokslo. Kaip ir visiems vaikams, Mišios man baisiai prailgdavo. Niekados pamokslas.

     Mat pamokslininkai dažniausiai kalbėdavo apie nuodėmes, pragarą ir skaistyklą. Kaip šių laikų vaikus “horror movies” prirakina prie TV, taip mane žavėdavo vaizdžiai piešiamas pragaras. Velniai su ragais, uodegomis ir kanopomis. Vienintelis jų užsiėmimas ir malonumas yra kankinti ten esančias sielas. Vieni kursto niekados negęstančią ugnį. Kiti su ilgais samčiais maišo katiluose verdančią smalą. Treti su trišakiais pasmeigę sielas, pamurkdo į tą smalą ir įmeta į ugnį, kad smarkiau degtų... ar gali būti geresnis “horror movie”?

     Visais laikais visuose kraštuose įvairiausių nusikaltimų peryklos yra didmiesčiai. Lietuvoje miestai buvo maži, tai mažai buvo ir nusikaltimų. Lietuva tikrai buvo šventa žemė. Žmogžudystė ar apiplėšimas — retenybė. Kaime namai nerakinti. Gyvuliai nakčiai palikti ganyklose. Nebuvo vagysčių, išprievartavimų, abortų, skyrybų, susimetėlių. Tai kur tos baisios nuodėmės? Kodėl tiek daug ir dažnai buvo kalbama apie pragarą? Ogi todėl, kad lengva buvo jame atsidurti.

     Kaip žinome, užtenka vienos sunkios nuodėmės netekti pašvenčiamos Dievo malonės. Be svarbios priežasties nedalyvauti Mišiose sekmadienyje buvo laikoma didele nuodėme. Numirsi, neišpažinęs ir neapgailėjęs tokios nuodėmės, ir šmaukšt i pragarą... Nenuostabu, kad kunigai jautė pareigą tokią galimybę nuolatos laikyti tikintiesiems prieš akis.

    Ne kiek geriau buvo piešiama ir skaistykla. Tik tiek, kad ten nebuvo velnių ir kančios laikinos. Todėl žmonės buvo nuolatos raginami melstis už sielas. Mano močiutė ir mama kasdien kalbėjo rožančių. Intencija visados ta pati: “Už dūšeles čysčiuje esančias”...

     Atlikusi reikalus parapijos centre, užėjau į bažnyčios koplyčią, vidurdienyje ji tuščia. Malonu tyloje valandėlę pabūti vienai su Jėzumi. Tik šįkart nebuvo nei tuščia, nei tylu. Pirmame suole sėdėjo ir kalbėjosi dvi senyvos moterys. Antrame pusamžė pora, matyt, vyras su žmona. Paskutiniame meldėsi moteris, atsitiktinai užklydus, kaip ir aš. Degė žvakės. Altorius paruoštas Mišioms. Kaip nepasinaudosi tokia netikėta proga?

     Pradėdamas Mišias, kunigas pranešė, kad jos aukojamos už XY, mirusį prieš septyniolika metų. Prašė susirinkusius maldauti Dievą, kad jo sielai būtų sutrumpintos skaistyklos kančios.

     Tai jau koks priešmirtinis atsivertėlis, toptelėjo nelaba mintis, ir pasiryžau ne tik Mišias, bet ir Komuniją aukoti už nelaimingąjį. O štai ką kunigas “pagiedojo” per pamokslą. Velionis gyveno Dievui, Bažnyčiai ir savo šeimai. Buvo reto pamaldumo žmogus. Daug dirbo Bažnyčiai ir parapijai. Buvo Knights of Columbus ilgametis veikėjas, organizatorius ir galva. Už didelius nuopelnus Bažnyčiai ir katalikiškoms organizacijoms buvo popiežiaus apdovanotas keliais ordinais.

     Še tau, boba, ir kermošius! Žmogus su tokiais nuopelnais ir vis dar sėdi skaistykloje! Kokia nelaimė jam buvo mirti prieš setyniolika metų. Dabar mirusiems ir be jokių matomų nuopelnų užtikrinamas greitas dangus.

     Neseniai vienas jaunas kunigas Vėlinių dieną pareiškė savo nusistebėjimą, kad žmonės po trejų, penkerių ar net dešimties metų dar vis užprašo Mišias už mirusius jų mirties dieną ar kitomis progomis. Girdi, Dievo gailestingumas neleidžia sieloms taip ilgai kentėti.

     Nenuostabu, kad neišgirsi apie pragarą ar skaistyklą pamoksluose. Net per Vėlines neraginama melstis už sielas skaistykloje. Užtenka surašyti mirusių vardus vokeliuose ir padėti ant altoriaus. Ten paprastai jie išguli visą lapkričio mėnesį.

     Jeigu ta linkme ir toliau eis, tai ir katalikai nustos tikėti skaistyklos buvimu.

     Ar yra skaistykla? Katalikų Bažnyčia sako, kad yra. O buvo krikščionių sektų pirmaisiais amžiais, kurios tuo netikėjo. Įvairių sektų protestantai iki šių dienų neigia skaistyklos buvimą. Kodėl taip yra? Ogi dėl to, kad nei Senasis, nei Naujasis Šventraščio Įstatymas skaistyklos nemini. Yra Šventraštyje tiktai keli įvykiai ir išsireiškimai, kuriuos galima interpretuoti, kaip analogiškus skaistyklai.

     Štai pavyzdžiai. Senajame Įstatyme (Mk 12,39-45) minima, kad Judas Makabėjus po didelės pergalės mūšio prie Adullam, laidojant žuvusius karius, pastebėjo, kad kiekvienas žuvęs žydų kareivis turėjo pagonišką amuletą. Nusprendęs, kad jie buvo Dievo nubausti mirtimi už nusikaltimą Mozės Įstatymui, jis surinko iš kareivių 2000 sidabrinių drachmų ir pasiuntė į Jeruzalę, kaip permaldavimo auką už tą jų nuodėmę. Judo Makabėjaus pasielgimas buvo pagirtas, nes esą naudinga ir teisinga melstis už mirusius.

     Nesibaigiančių kančių vieta, mūsiškai pragaras, Senajame Įstatyme buvo vadinama Gehenna. Teisiųjų sielos po mirties eina į Rojų, o blogųjų į Gehenną. Bet žydai, būdami nuo amžių geri biznieriai, suprato, kad yra ir tokių, kurių “blogų ir gerų darbų balansas yra lygus”. Tokie, aišku, negali eiti tiesiog į Rojų nei amžinai pasilikti Gehennoje. Apie tokius rabiniškoje literatūroje sakoma, kad jie pasilieka Gehennoje laikinai. Tos sielos, kančios ugnimi ten nuskaidrintos, po tam tikro laiko pereis į Rojų. Todėl žydai taip pat meldžiasi už mirusius, kad Dievas jiems parodytų gailestingumą ir kuo greičiausiai pasiųstų angelą nuvesti juos į Rojų, kur jie galėtų ilsėtis po Gyvybės Medžiu...

     Minėti atvejai gali būti interpretuoti, kaip pripažinimas, kad yra galimybė po mirties per kančią atsilyginti Dievo teisingumui. Yra svarbu atsiminti, kad Kristus buvo žydas. Jis žinojo ir laikėsi Senojo įstatymo. Kadangi jis nepaneigė tikėjimo į galimybę po mirties atkentėti už nusikaltimus, reiškia yra tikra ir teisinga.

     Naujame įstatyme Kristus daugybę kartų mini amžiną kančių vietą, atseit pragarą. Nei žodžio apie skaistyklą. Tiktai, kalbėdamas apie neatleidžiamą nuodėmę, Kristus sako: “...kas piktžodžiauja prieš Šv. Dvasią, tam nebus atleista nei šiame gyvenime, nei kitame” (Mt 12,32). Ir čia prašosi ta pati išvada, kaip ir aukščiau, kad yra nuodėmių, kurios bus atleidžiamos po mirties.

     Arba vėl šv. Paulius laiške Timotiejui (2 Tim 1,18) prisimena, koks geras, ištikimas ir paslaugus jam buvo Onisiphorus ir prašo Viešpaties gailestingumo jo sielai. O laiške Korintiečiams (1 Kor 3,10-15) šv. Paulius, kalbėdamas apie tai, kad “Dievas atlygins kiekvienam už jo nuveiktus darbus”, primena, kad tų darbų vertė bus ištirta ugnimi. Tik tie darbai, kurie nesudegs, bus užskaityti nuopelnais ir atitinkamai atlyginti. Tai vis tik netiesioginės užuominos apie skaistyklą, bet trūksta aiškaus užtikrinimo.

     Katalikų Bžn. skaistyklos buvimu tikėjo nuo pirmųjų amžių. Tas tikėjimas išsamiau buvo išaiškintas pop. Inocento IV ir paskelbtas dogma Lijono Bžn. susirinkime 1274 m. Florencijos Bžn. susirinkimas 1439 m. ir vėliau Tridento visuotinis susirinkimas tą dogmą dar kartą patvirtino, ir pop. Leonas X pasmerkė Liuterio mokslą, neigiantį skaistyklos buvimą.

     Atrodo, kad užtenka vien sveiko proto ir logikos tikėti, kad, jeigu yra dangus ir pragaras, turi būti ir skaistykla. Visados buvo, yra ir bus žmonių, kurie yra per geri eiti į pragarą ir nepakankamai tobuli eiti tiesiog į dangų.

     Protestantai nepaiso nei logikos, nei minėtų analogiškų išvedžiojimų, remiantis Biblija. Jie Šventraštį priima beveik raidiškai. Kadangi Senasis ir Naujasis įstatymas skaistyklos nemini, reiškia jos nėra.

     Jie kategoriškai teigia, kad Kristus, mirdamas ant kryžiaus, pakankamai atlygino Dievo teisingumui už visų žmonių nuodėmes. Kiekvienam žmogui dangus yra nupirktas ir sąskaita apmokėta Kristaus krauju. Užtenka tik Kristų išpažinti, kaip savo asmenišką Viešpatį ir Išganytoją.

     Atseit, nereikia žmogui turėti jokių nuopelnų. Nereikia rūpintis atgailauti už savo nuodėmes šiame gyvenime ar busimajame. Kaip gyvenai, nesvarbu. Jeigu tik suspėsi paskutinę minutę prieš mirtį prašyti Jėzų pasigailėti, ir nepasijusi, kaip atsidursi danguje... Geriau ir būti negali.

     Kiek laiko ir kokias kančias sielos kenčia skaistykloje, niekas nežino. Mano vaikystės laikais jos buvo beveik lyginamos su pragaro kančiomis. Vakarų Katl. Bžn. tiki net į skaistykloje esančią ugnį. Graikų katalikai nuo seno netikėjo, o dabar ir kiti katalikai tuo nebetiki. Kaip ten bebūtų, pragaro ir skaistyklos kančios visiškai skiriasi. Šv. Katarina iš Genovos sako, kad sielos skaistykloje kenčia noriai, nes su ypatingu džiaugsmu jaučia, kaip jos per kančią vienijasi su Dievu. Atgailos laiką sutrumpina mūsų maldos ir ypač Mišios, aukotos už jas.

     Praeitais metais skaičiau katalikiškame žurnale teigimą, kad beveik neįmanoma padaryti sunkią nuodėmę. Tuo pačiu neįmanoma atsidurti pragare. Kokia laimė gyventi šiais laikais! Ypač mums, kurių jau viena koja yra grabe. Pragaro iš viso nereikia daugiau bijoti. O jeigu pakeliui į dangų ir reikės sustoti skaistykloje, tai tik trumpam... Yra tik viena problema. Iš gyvenimiškos patirties žinome, kad nuomonės, pažiūros ir įsitikinimai, nuėję į kraštutinumą, ten ilgam nepasilieka. Todėl turime skubėti ir antrą koją įsikelti į grabą, kol dar turime retą progą stačia galva nueiti į dangų.

Redakcijos pastaba.Manome, kad skaitytojai teisingai supras šio straipsnio mintį. Jį turbūt būtų galima pavadinti religiniu feljetonu.