ALDONA RUSECKAITĖ
Ilgus dešimtmečius kultūrininkas ir knygų leidėjas Antanas Kniūkšta buvo užmaršties šešėlyje. Sovietinio gyvenimo piktžolynuose šiam kilniam žmogui teko tik dilgėlės. Keturiolika metų Vorkutos lageriuose, po to stumdymasis be savo kampo, be tinkamo darbo, prašymai ir pareiškimai “aukštoms instancijoms” dėl personalinės pensijos, dėl reabilitacijos ir atsakymai, “kad išdavęs Tėvynę visa karo metų kenkėjiška veikla”. Todėl valdžia jam niekad neatleido ir jokios paramos nesuteikė. O J. Aistis yra taip pasakęs: “A. Kniūkšta yra padaręs daugiau negu kuri ministerija su visomis savo žinybomis...” (Iš laiško V. Sirijos Girai 1970 m.)
Iš tikrųjų dvidešimt gražiausių gyvenimo metų A. Kniūkšta atidavęs knygų leidybai, buvo aukštai pakilęs ant “Sakalo” sparnų ir tuo save įamžino Lietuvos kultūros istorijoje.
Antanas Kniūkšta tremtyje Vorkutoje (1945-1958).
Nuotrauka iš giminių archyvo. Reprodukcija Alvydo Urbano.
Iš kurgi atėjo į “Sakalą” šis užsispyręs, darbštus žmogus, taip atkakliai mokėjęs siekti tikslo, nepabūgęs rizikos? “Aš gimęs 1892 m. rugpjūčio 15 d. Kretingos raj. Salantų ap. Erlėnų km., bežemio darbininko kumečio šeimoje, buvome 8 vaikai. Tėvui susirgus, trejus metus jį pavadavau ir dirbau dvare. 1910 m. atvažiavau į Kauną laimės ieškoti” (iš A. Kniūkštos laiško R. Mikšytei 1979 m.). Buvo begalinis noras mokytis, skaityti knygas. Kaune baigė suaugusiųjų gimnazijos 4 klases, buhalterijos ir kooperacijos kursus, įstojo į S. Daukanto mokytojų seminariją, bet antrame kurse susirgo, o vėliau likimas nubloškė kitur. Dirbo “Vienybės” savaitraščio pasiuntiniu, Šv. Kazimiero draugijos knygyne pardavėju, vėliau vedėju, “Eltos” ekspeditoriumi. Tačiau iš tikrųjų jis buvo savamokslis intelektualas, mokėjęs keletą kalbų. Jau į amžiaus pabaigą atsiminimuose pasidžiaugė, kad visą gyvenimą turėjo laimės “čiupinėti” knygą.
Ir štai lemtingasis žingsnis — “Sakalas”. 1924 m. A. Kniūkšta su kalbininku A. Vireliūnu ima svarstyti, kaip išleisti lietuvių kalbą ir geografiją liečiančius raštus. A. Vireliūnas buvo paruošęs šio pobūdžio darbų, tačiau nerado leidėjo. Todėl vyrai ryžtasi patys įkurti leidyklą. A. Vireliūnas dar prikalbina savo bičiulį teisininką L. Indreiką. Visi trys sudeda po tūkstantį litų, pasiūlo leidyklą pavadinti “Sėja”, bet A. Kniūkšta pakrikštija “Sakalu”, ir pradeda darbą. Atsiranda leidyklos firminiai blankai su gražiu piešiniu — paukštis sakalas saulės fone. Pirmoji knyga — J. Barono “Rusų—lietuvių kalbų žodynas”. Žodynui išleisti nepakanka pirmojo įnašo, teko sudėti dar po tūkstantį.
Viskas klostėsi nelengvai. Pirmiausia — “Sakalas” neturėjo jokių savo patalpų. Kadangi A. Kniūkšta tuo metu gyveno Maironio namuose, 12 m2 kambarėlyje, iš ten ir pakilo “Sakalas” į didįjį skrydį, kol 1930 m. išsikėlė į savo kuklų būstą.
1925 m. mirė A. Vireliūnas, o L. Indreika 1928 m. savo dalį perdavęs S. Zareckui, farmacininkui, tačiau rašto žmogui. Jis dirbo su A. Kniūkšta visą “Sakalo” gyvavimo laiką. “’Sakalas’ susikūrė iš nieko, susikūrė tik mūsų pastangų dėka. Tos pastangos buvo, atleiskite už nekuklų pasigyrimą, iki pasiaukojimo, nes mes, bendradarbiai, savo asmeniško gyvenimo nebeturėjome. Visas mūsų laikas, dienos ir naktys, darbo diena ir šventadienis buvo atiduota tik darbui ... (...) Jokios finansinės paramos, dotacijos ‘Sakalas’ nėra iš niekur gavęs” (A. Kniūkšta). “Sakalui” augant ir veiklai plečiantis, dar buvo priimta keletas nuolatinių bendradarbių.
O šiaipjau sakaliečiai turėjo daug nuoširdžių talkininkų. Ypač pasidarbavęs yra B. Brazdžionis — skaitydavęs ir recenzuodavęs jaunųjų rankraščius. Taip pat talkino D. Urbas, J. Ambrazavičius, St. Česiūnas, S. Miglinas, korektūras taisydavo studentai lituanistai. “Mes milijonieriai, bet tik dvasine prasme. (...) tebegyvename taip, kaip negyvena penktos kategorijos valdininkas — tebegyvename ‘skladuke’. Būna momentų, kada mes savo ‘puošniose patalpose’ nebegalime dirbti: šaltis čiupinėja nugarą. Tačiau mes galėjome ištverti ir šaltį, ir karštį. (...) dirbome po 16-20 val. per parą, kad neskyrėme direktoriaus nuo ekspeditoriaus, ekspeditoriaus nuo kurjerio pareigų. (...) Kiti leidėjai šaipydavosi, kad ‘Sakalas’ turi tik dviratį ir šunį” (A. Kniūkšta, 1937 m.).
Nors iš pradžių “Sakalas” buvo įsteigtas leisti kalbinę ir geografinę literatūrą, po Vireliūno mirties ėmė domėtis įvairaus turinio knygomis: leido originaliąją ir verstinę grožinę literatūrą, teatro veikalus, mokslo populiarinimo darbus, žodynus, mažųjų knygynėlį, vadovėlius mokytojams. Tačiau visada didelį dėmesį skyrė ir pirmenybę teikė originaliajai literatūrai, ypač jauniesiems, pradedantiems rašytojams. “Sakalas” išritino iš kiaušinių 32 jaunųjų autorių ‘sakaliukus’ — pirmąsias knygas. Tarp jų buvo: S. Anglickis, J. Baltušis, K. Bradūnas. J. Dovydaitis, K. Grigaitytė, J. Jankus, L. Janušytė, E. Matuzevičius, N. Mazalaitė, H. Radauskas, B. Brazdžionis, V. Mykolaitis-Putinas ir kt. Nors S. Nėris, P. Cvirka, B. Brazdžionis, V. Mykolaitis -Putinas, J. Grušas jau buvo anksčiau išleidę pirmąsias knygas, bet vėliau kitus savo kūrinius atiduodavo ‘Sakalui’. Nėra ko girti, o vien pripažinti paprastą tiesą: anais laikais lietuvišką knygą išjudinote Jūs. Kai Jūs įsisiūbavote, mūsų literatūros gyvenimas pakilo ir paįvairėjo — ir jau paskui neatslūgo. Autorius su rankraščiu žinojo, kur kreiptis ir rasti suprantantį draugą. Buvote tai Jūs” (iš A. Vaičiulaičio laiško A. Kniūkštai 1972 m.).
1940 metų viduryje, prieš pat bolševikų invaziją, “Sakalas’ jau turėjo išleidęs iš viso 606 įvairius leidinius pusantro milijono tiražu. Vokiečių okupacijos metais dar išleido apie 30 knygų. Be to, sakaliečiai leido keletą žurnalų: “Kalbą”, vėliau “Gimtąją kalbą”, “Dienovidį”. O karo metais ryžosi leisti “Lietuviškąją enciklopediją”, kurią vokiečiai Valstybinėje leidykloje jau ketino sustabdyti. A. Kniūkšta, suprasdamas “Enciklopedijos” svarbą, ją priglaudė ir asmeniškai pats važiavo į Vokietiją tartis dėl popieriaus. “Sakalas” iki karo pabaigos suspėjo išleisti 10-tojo tomo keletą sąsiuvinių.
Tai “Sakalo” pirminiai ženklai. Iš pradžių buvo ženklas be knygų krūvelės, vėliau Sakalas “atsistojo ant krūvelės”.
Alvydo Urbano nuotr.
Apie pirmųjų sovietinių ir karo metų A. Kniūkštos darbą ir “Sakalo” veiklą reiktų rašyti atskirai. Nes nuo 1940 metų birželio iki 1944 rudens rūbai margo svieto mainės tris kartus. 1940 m., Lietuvą okupavus, “Sakalas” nacionalizuotas ir įjungtas į LTSR Valstybinę leidyklą, kurioje A. Kniūkšta laikinai paskiriamas direktoriaus pavaduotoju. Atėjus vokiečiams, keturios skambiosios raidės nubraukiamos, ir A. Kniūkšta lieka dirbti šios leidyklos direktorium. Tačiau sakaliečiai puoselėja viltį vėl atkurti savo leidyklą, bet denacionalizacija įvyksta tik 1943 m. vasario 15 d., o realią veiklą “Sakalas” pradeda spalio mėnesį ir gyvuoja iki 1944 metų vasaros pabaigos, iki antrosios rusų okupacijos.
Žiūrint iš šių dienų į tų metų kultūros istoriją, negali atsistebėti žmonių ištverme ir optimizmu. Pergyvenę pirmąją kruviną rusų okupaciją, patyrę sunkią vokiečių leteną, matydami ir jų artėjantį galą, žmonės, negalvodami apie savo likimą, dirbo tai, ką galėjo tuo metu padaryti.
Štai 1943 m. gruodžio 8 d. A. Kniūkšta, kaip atkurtojo “Sakalo” direktorius, nuėjęs į Kauno radiofoną, pažeria planų ir sumanymų leisti jaunųjų autorių kūrybą, klasiką, meno knygas, kviečia rašytojus “siųsti kūrinius, suburti jėgas ir įveikti visus sunkumus, dirbant Lietuvos kultūrai”. (Kaip jau minėjau, suspėjo išleisti apie 30 knygų — A.R). O 1944 m. vasario 26 d. A. Kniūkšta išsiuntinėjo redakcijoms tekstą dėl “Sakalo” literatūros premijų atnaujinimo. Vadinasi, tikėta ateitimi ir palankiu likimu. Tačiau viską sutrypė rusų kareivio batai.
Sukantis margai politikos karuselei, keičiantis santvarkoms ir valdžioms, nebuvo lengva dirbti tokį viešą darbą kaip knygų leidyba. Dažnai reikėjo paklusti ir prisitaikyti. Ir vis tik santūrusis A. Kniūkšta atsilaikė ir išliko švarus prieš istoriją. Net įvairios valdžios jį gerbė ir vertino. Tik paskutinioji, “tikroji tarybinė” valdžia “apdovanojo” kelione į tolimąją šiaurę. O. A. Kniūkštai didžiausia vertybė buvo knyga, ir jis bet kokiomis sąlygomis stengėsi ją puoselėti, saugoti ir ginti. Kai keičiantis valdžioms būdavo įsakymai naikinti knygas,
A. Kniūkšta, rizikuodamas net gyvybe, jas slėpdavo ir saugodavo.
Visais laikais reikėjo leidyklos direktoriui A. Kniūkštai suktis, laviruoti, sudurti galą su galu, nesubankrutuoti, išmokėti honorarus, išplatinti sandėliuose užsigulėjusias knygas, bendrauti su įvairių charakterių, talentų, kūrybinių krypčių rašytojais. Ir tai jam puikiai sekėsi. “Rašytojai, kartą atėję į ‘Sakalą', nuo jo jau nebepabėgo. (...) Be knygų ‘Sakalas’ jokio kito turto neturėjo. Visų didžiausias turtas buvo pasitikėjimas. Juo pasitikėjo ir autoriai, ir spaustuvės, ir bankai. (...) Aš dabar ir pats stebiuosi, kur buvo ta visuotinio pasitikėjimo paslaptis po tiek daug leidyklų bankrotų ir didelių nuostolių leidžiant knygas. Dabar, beveik po 30 metų, prisiminus ‘Sakalo’ darbą, malonu pasidžiaugti, kad per visą jo veikimo laiką neturėjome jokių nesusipratimų ar bylų su autoriais ir jų padedami galėjome nors kukliai
Barbora Domarkaitė ir Antanas Kniūkšta. Metai nežinomi, tačiau tai iš “Sakalo” gyvavimo laikų. B. Domarkaitė, A. Kniūkštos pusseserė, labai daug jam padėjusi, kartu gyvenusi, vargą vargusi.
Nuotrauka iš giminių archyvo.
Reprodukcija Alvydo Urbano.
pasitarnauti mūsų literatūrai” (A. Kniūkšta. Iš atsiminimų, 1972 m.).
Visapusiškai pasitikėdami šia leidykla ir jos dorais darbuotojais, rašytojai siūlė “Sakalui” savo kūrinius, vertimus, mokslo darbus. O sakaliečiai rėmė autorius honorarais, sunkią valandą visada jiems padėdavo materialiai, išmokėdavo avansus ir paprasčiausiai paskolindavo. Nei su rankraščiu, nei su prašymu nė vienas nebuvo nustumtas nuo “Sakalo” durų. Tarp leidyklos ir autorių vyko kultūringas, kūrybingas, draugiškas ir šiltas bendravimas.
“Jūs man padėjote tokiu metu, kai man niekas negalėjo padėti. To aš niekad negalėsiu pamiršti, net jei ir tūkstantį metų man tektų gyventi” (iš J. Aisčio laiško A. Kniūkštai 1958 m.).
“Juk tai šauniausias ano meto literatūros mecenatas, puoselėtojas ir jaunųjų rašytojų rėmėjas. Po ‘Sakalo’ sparnu dygo, augo ir brendo rašytojai, nežiūrint, kokių pažiūrų, kokių ideologijų ir kokių braižų jie būtų” (iš B. Brazdžionio laiško M. Macijauskienei 1981 m.).
“Aš niekad nepamiršiu Jūsų, abu su vyru dažnai minėjome, kad Jūs esat kultūringiausias leidėjas, abu jus visad labai gerbėm” (iš V. Sruogienės laiško A. Kniūkštai 1977 m.).
Kaip ir daugelio tos kartos žmonių, taip ir A. Kniūkštos, sovietinė valdžia sugriovė gyvenimą, bet nepalaužė dvasios. Moralinis tvirtumus, pareigos supratimas, tikėjimas padėjo nugyventi ilgus ir didžiai prasmingus metus. Tokiam žmogui, kaip A. Kniūkšta, lyg oras buvo reikalingas kultūrinis darbas, ir jis visą gyvenimą darė tą, ką leido jėgos ir galimybės. Grįžęs iš tremties, nesudėjo rankų. Rinko medžiagą Maironio literatūros muziejui, parašė plačius atsiminimus apie “Sakalą”, apie kai kuriuos rašytojus, domėjosi kalbos kultūra ir rašė tuo klausimu straipsnelius į spaudą, jaudinosi dėl apleistų rašytojų tėviškių ir paminklų. Knygų leidėjai, bibliografai, mokslininkai, literatai nuolat konsultuodavosi su A. Kniūkšta įvairiais literatūros ir kultūros klausimais. Jis buvo gilus informacijos šaltinis, nuolat užimtas, visada reikalingas, tik oficialiai nepripažintas. Taip ir liko nereabilituotas “lagerininkas”. Bet juk ne tai svarbiausia. “Viskas praeina, ilgam — amžiams ar kuriam laikui — lieka žmonių proto, rankų ir širdies pasiekimai — darbai” (A. Kniūkšta).
A. Kniūkšta mirė 1983 m. gegužės 18 d. Šis straipsnis parašytas, remiantis dideliu ir vertingu A. Kniūkštos archyvu, esančiu Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Antano Kniūkštos šimtmečio minėjimas Lietuvoje bus š.m. rugpjūčio 15 d.