Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

NUO PAPRASTUMO IKI ŠVENTUMO

BERNADETA MILIAUSKAITĖ-HARRIS

     Jaunystėje devynerius metus lankiau Šv. Kazimiero parapijos mokyklą, kur mokytojavo seselės kazimierietės. Jos ne tik mus mokė, bet ir auklėjo katalikiška bei lietuviška dvasia. Ragino daryti gerus darbelius. Norėdamos paskatinti, per didžiąsias šventes jos apdovanodavo mus šventais paveikslėliais. Visada džiaugiausi, jų gavus, ir dėjau į maldaknyges.

     Laikai pasikeitė, mokykla užsidarė, seselės išvažiavo. Dabar nereikia nei maldaknygių, nei šventųjų paveikslėlių. Pamąstau apie tų šventųjų gyvenimus. Jie buvo paprasti žmonės, gyveno tame pačiame pasaulyje, kaip ir mes, su visokiom bėdom, vargais ir pagundomis. Bet jie turėjo tvirtą tikėjimą, kuris juos ir nuvedė į šventumą. Jų gyvenimai - tai gražiausi pavyzdžiai, kuriais ir mes turėtume sekti, nežiūrint užimamos profesijos ar amžiaus.

Pažaislio bažnyčia.

     Gėriuosi paveikslėliu, kur šv. Kazimieras atsiklaupęs laiko rankoje baltą leliją. Jis mažai rūpinosi žemiškais dalykais, daug laiko skirdavo maldai. Jis meldė skaistybės, budrumo ir ištvermės, teisingumo, pamaldumo, nusižeminimo, artimo meilės. Ir kitų šventųjų paveikslėliai primindavo jų šventą, herojišką gyvenimą, kuris yra gražus pavyzdys visiems žmonėms, visiems luomams, visokiom profesijom.

     Tėveliai man padovanojo knygą “Šventųjų gyvenimai”, kurią ir dabar dažnai skaitau. Šį mėnesį, kai švenčiame Visų Šventųjų dieną, turėtume daugiau susidomėti jų gyvenimo aprašymais ir semtis daug dvasinės naudos.

     Labai didelį įspūdį palieka pirmieji krikščionys-kankiniai, kurie paaukojo savo gyvybę, nenorėdami atsisakyti Kristaus ir jo paskelbto tikėjimo. Jie įvykdė Kristaus žodžius: “Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje” (Mt 5, 11-12). Jie pakėlė didžiausius kankinimus ir mirė su džiaugsmu, išsaugodami savo tikėjimą.

     Šv. Agnietei ir šv. Barborai nukirto galvas, šv. Juliją prikalė prie kryžiaus, šv. Steponą užmušė akmenimis, šv. Lauryną degino ant įkaitintų geležų. Visa tai verčia mus pamąstyti, kiek mes galime iškentėti dėl Kristaus.

     Kiti šventieji kentėjo įvairius vargus, šmeižtus, nelaimes. Elzbieta, būdama Vengrijos karalienė, daug padėjo vargšams, nors jos vyras draudė tai daryti. Šv. Gerardas buvo vienos moters apkaltintas nepadoriu elgesiu. Jis tyliai kentėjo iki moteris prisipažino, kad tai netiesa.

     Kiti iškilo į didžiuosius Bažnyčios daktarus. Jų raštai išlikę iki šių dienų ir praturtina mūsų tikėjimą. Visiems žinomi yra šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Pranciškus Salezas, šv. Augustinas, šv. Ignacas ir daugelis kitų.

     Šalia knygų apie šventuosius labai naudinga knygelė yra “Kristaus sekimas”, parašyta Tomo Kempiečio, iš kurios galima daug ko pasimokyti. Štai kaip gražiai aprašytas šventųjų pavyzdys pirmosios knygos aštuntame skyriuje:

     “Įsižiūrėkite pavyzdžius šventųjų tėvų, kurių religinis gyvenimas buvo tikrai tobulas, ir pamatysite, kaip menka yra tai, ką mes atliekame. Šventieji ir Kristaus draugai tarnavo Dievui, kęsdami alkį, troškulį, šaltį, darbą ir nuovargį, budėdami ir pasninkaudami, melsdamiesi ir šventai mąstydami, kentėdami persekiojimus ir pajuoką...

     Jie buvo tikrai nuolankūs, klusnūs, pilni artimo meilės ir kiekvieną dieną darėsi vis tobulesni ir vis labiau patiko Dievui”.

     Ir šiais laikais yra žmonių, kurie rodo gražiausius šventumo pavyzdžius. Motina Teresė dirba Indijoje tarp vargšų. Lietuviai vysk. Tamkevičius, prel. Svarinskas, vienuolė Nijolė Sadūnaitė išėjo kančių kelius Sibire ir nenuilstamai kovojo ir dar tebekovoja už mūsų tėvynės religinį ir tautinį atgimimą.

     Čia visi paminėti asmenys yra dvasinio luomo. Gali kilti klausimas, ar ir pasauliečiai gali pasiekti šventumo. Be abejo. Kun. dr. K. Matulaitis, MIC, savo knygoje “Šventųjų gyvenimai” rašo: “Visi gali mylėti Dievą. Visi gali paklusti Dievo valiai ir tapti šventi” (p. 47). Šioje knygoje yra aprašyta ne tik šventųjų gyvenimai, bet ir duodama daug vertingų patarimų, kaip pagilinti dvasinį gyvenimą. Neužtenka tik skaityti apie šventuosius, reikia ir į juos melstis, kad jie mus užtartų. Kun. Matulaitis rašo: “Šventieji viešpatauja kartu su Kristumi danguje ir meldžia Dievą už žmones. Naudinga šauktis, kad jie mus užtartų pas Visagalį Dievą ir per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų mums išprašytų Dievo pagalbos, paramos, reikalingų malonių” (p. 9).

     Reikia tik pažvelgti aplink mus į šių dienų pasaulį ir pasidarys aišku, kad šventieji yra užmiršti. Net ir iš bažnyčių jų statulos pašalintos. Katalikiškose mokyklose religinis auklėjimas labai suprastintas. Vietoj šventųjų garbinamos sporto žvaigždės arba “rock” muzikantai, kurie uždirba milijonus.

     Kaip šią padėtį pagerinti? Pirmoji mokykla yra namai. Tėvų pareiga išmokyti vaikus ne tik apie Dievą, Mariją, bet supažindinti ir su šventaisiais. Parinkime kūdikiui kokio šventojo vardą ir paveskime jį to šventojo globai. Kaip gražu pavadinti naujagimį šventojo vardu, o ne tik Saulės, Ąžuolo, Perkūno. Vaikui augant, reikia pradėti mokyti apie jo globėją ir skatinti, kad jis sektų savo globėjo pavyzdžiu. Kūdikio kambarį papuoškime jo šventojo globėjo statulėle ar paveikslėliu. Melskimės kartu su kūdikiu kiekvieną rytą ir vakarą. Švęskime ne tik jo gimtadienį, bet ir vardines.

     Kai aš mokiausi, eidami į mokyklą, užbėgdavome ir į bažnyčią. Pagarbindavome Jėzų Švenčiausiame Sakramente, bet paskui pasimelsdavome prie kurio labiau mėgstamo šventojo ar šventosios statulėlės. Tai praeitis. Šių dienų vaikams bažnyčia palieka skirtingą įspūdį. Šiandien, kai nusivedu dukrytę į tą pačią Šv. Kazimiero bažnyčią, mus pasitinka balta tuštuma. Po II Vatikano Susirinkimo įvyko didelis remontas. Neliko nei gražių altorių, nei statulų. Šventieji užmiršti.

     Kunigai šias reformas teisino, aiškindami, kad reikia garbinti Dievą, bet ne šventųjų statulas. Mes tų statulų niekad negarbinome, į jas nesimeldėme, jos tik mums primindavo šventuosius, jų gyvenimą, ryždavomės sekti jų pavyzdžiu ir prašydavome, kad jie mus užtartų pas Dievą.

     Tad Visų Šventųjų šventės proga pamąstykime apie tuos savo dangiškus globėjus, įsigilinkime į jų gyvenimus, sekime jų pavyzdžiais, bet ir kitus paskatinkime pakilti nuo kasdieninio paprastumo iki šventumo.