VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

5. Gimdymo garbė žmogaus sampratoje

     Gimdymo galia yra visų pirma Dievo galia išleisti iš savęs kitą savo prigimties atstovą. Tą galią Dievas turi kaip pilnutinis buvimo savininkas ir šeimininkas. Tą galią jis yra suteikęs net savo sukurtai prigimčiai, būtent gyvūnijai. Ji yra savaiminga galia ir ta prasme, kad žmoguje ji yra nepriklausoma nuo jo dorovingumo ar nedorovingumo. Tai reiškia, kad grynai biologiškai žiūrint, nedorų tėvų vaikas gali būti pagimdytas be dorinių tėvų trūkumų. Ir iš neteisėtai lytiškai santykiaujančių tėvų gimsta tikras pilnaprasmis žmogus. Kai kas labai dieviško yra kiekviename gimdyme, ypač žmogaus gimdyme.

     Tačiau tikrą gimdymo prasmę pažinti mums padeda ne tiek mūsų gimdytojai ir gimimai, kiek Kristaus gimimas žmogiškoje prigimtyje. Gimimo ir gimdymo realybė pasirodo tada visa savo gilia prasme ir jame slypinčiu labai aukštu simbolizmu.

Čikagos dangoraižiai.  R. Polikaitytės nuotr.

     Galia gimdyti yra dieviškas dalykas, suteiktas kūrinijai. Galima sakyti, kad gimdymo aptartis yra išreikšta Kristaus, sakančio “Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje” (Jn 5,26). Tik dėl to, kad gimdymas yra toks natūralus dalykas, mes užmirštame juo domėtis ir kreipti į jį daugiau dėmesio. Tad gimdymas yra savo prigimties perteikimas kitam. Labiau įsigilinus į šį faktą, gali mums pradėti atsidengti didelis jo vertingumas ir toli siekianti perspektyva. Ji siekia paties Dievo. Jis gimdo savo prigimtį, kurią mes vadiname Sūnumi.

     Dėl to, kad gimdymo galią turi gyvuliai ir mažesne prasme augalai, jokiu būdu nereikia mažinti gimdymo filosofinės galios. Gyvuliuose tai yra sutvarkyta gamtos dėsniais. Gyvuliai nedaug iniciatyvos gali parodyti gimdyme. Žmoguje, kadangi jis yra ir kūniška būtybė, gimdymas taip pat vyksta tam tikru kūnišku dėsningumu. Tačiau žmogaus gimdymas turi lengvai pastebimą skirtingą bruožą. Nors žmogaus gimdymas gali prasidėti vien biologinio instinkto vedamas, tačiau jis niekada čia nesibaigia.

     Norint tai suvokti, reikia pradėti nuo to, kad gimstantis žmogus yra labiau bejėgis negu gimstantis gyvulys. Gimęs gyvulys tuoj pats pradeda savimi rūpintis, o užgimęs žmogus gana ilgai yra reikalingas labai didelės tėvų globos. Tai pasirodo, kad gimdantis žmogus daugiau savaimingo vaidmens įdeda į gimdymą negu gyvulys. Vos pagimdyto žmogaus biologinė prigimtis nepasiima globoti, jam reikia daug motinos ir tėvo pastangų, kol naujagimis bus įvestas į žmogišką gyvenimą kaip savaimingas žmonių visuomenės narys. Taigi žmogaus gimdymo negalima užbaigti be aiškaus gimdančio asmens vaidmens supratimo ir įgyvendinimo. Šia prasme žmogaus gimdymas priartėja prie Dievo gimdymo, kuris savo paties prigimtį sąmoningai perteikia kitam asmeniui.

     Čia verta paminėti Montessori sistemos išskirtinį dėmesį mažamečio žmogaus auklėjimui. Mažametis žmogus, galima sakyti, yra dar gimdymo stadijoje, jeigu gimdymą suprantame kaip sąmoningą žmogaus veiksmą. Teisingai D. Petrutytė, montesorinės sistemos auklėjimo ugdytoja lietuviškoje visuomenėje, visuomenei daro priekaištą, kad “ji nekreipia dėmesio į pati svarbiausią žmogaus gyvenimo laikotarpį —jo kūdikystę ir vaikystę. Tuo laikotarpiu žmogus yra ignoruojamas, lyg jis būtų bereikšmė būtybė, neturinti nieko bendro su tuo, kokia susikurs asmenybė ir kaip ji pasireikš visuomeninėje sąrangoje” (“Draugas”, 1991 m. gegužės 11 d.).

     Bet ir biologinė žmogaus gimdymo galia yra susilaukusi mažiau mokslinio dėmesio negu ji yra verta. Gimdymu nesidomi modernioji psichologija. Nėra patenkinamas ir biologų dėmesys gimdymu. Mąstant apie gimdymą, naudinga pažiūrėti, ką apie jį sako etnologijos mokslininkai. Jie sugeba gimdyme įžvelgti didelių ir dar neišaiškintų paslapčių. Pvz., Wilhelm Schmidt, sekdamas kitu etnologu W. Peters, stebisi, kaip iš dviejų tėvų gali pasidaryti vienas žmogus. “Kaip iš dviejų gali pasidaryti vienas, yra didelė paveldėjimo paslaptis” (“Rassen und Voelker... des Abendlandes”, Band I, Luzern, 1946, p. 128).

     Šią problemą toliau pagrindžia W. Schmidt. Jis galvoja pagal paveldėjimo dėsningumą. Iš dviejų paveldėjimo dalykų niekad nepasidaro vienas. Kadangi paveldėjimo genai yra medžiaginės prigimties dalykai, tai jų dėsningumas priklauso kūno esmei. Jie gali tik būti šalia vienas kito, o ne pasidaryti vienas. Ir tai išeina iš kun. Mendelio padarytų paveldėjimo genų studijų, “Naujas kūdikis yra nauja sukurta siela; tai yra nauja akis — siela, kuri iš naujo atsiveria ir savo asmeninėje sąmonėje yra vienas daugelio sugebėjimų nešėjas” (173 psl.).

     Žmogaus samprata krikščioniškoje galvosenoje yra ne tik dvasios, bet ir kūno samprata. Krikščioniškas tikėjimas žada nemirtingumą ne tik žmogaus dvasiai, bet ir jo kūnui. Tai yra pagrindinė krikščioniško tikėjimo tiesa, į kurią modernūs krikščionys nėra ligi šiol atkreipę pakankamo dėmesio, svarstydami, kas yra žmogus.

     Nėra abejonės, kad žmogaus dvasia yra pati reikšmingiausia jo sudėties dalis, tačiau ir į žmogaus kūną negalima žiūrėti kaip į mažavertį dalyką žmogaus sampratoje. O tokių pažiūrų gana dažnai pasitaiko.

     Vienas iš jų yra nusiteikimas į žmogaus kūną žiūrėti kaip į naštą, kurios žmogus nusikrato tik savo mirtimi. Be abejo, tai nėra krikščioniška pažiūra. Pagal krikščionišką apreiškimą reikėtų sakyti, kad ten, kur siela nėra sujungta su kūnu, nėra ir žmogaus. Žmogaus mirtis yra tik laikinas kūno atsiskyrimas nuo sielos. Tad dvasios sujungimas su kūnu yra pats aukščiausias dieviškos kūrybos pasiekimas, ir taip į žmogų mes turime žiūrėti.

     Grįžtant prie paveldėjimo klausimo, reikia sakyti, kad ir šis žodis nėra svetimas teologiniam žodynui. Tiek Matas, tiek ir Lukas Kristaus gyvenimo aprašymą pradeda nuo jo biologinio medžio išskaičiavimo. Lukas pradeda nuo Jėzaus gimimo ir eina atgal iki Adomo, pirmojo žmogaus (3,23-38). Matas eina priešingu keliu, Jėzaus genealogiją pradėdamas nuo Abraomo (1,1-16). Juodu, žinoma, nežinojo kun. Mendelio paveldėjimo dėsnių, bet, pateikdami Jėzaus genealogiją, turėjo tikslą suvokti jo prigimtį, kaip kažką istoriškai realiai priklausančio rasės ar visos žmonijos biologiniam paveldėjimui. Aišku, kad pateikdami tą genealogiją, jie turėjo galvoje Kristaus kūno paveldėjimą, nes Kristaus asmenį jie suprato kaip Dievą.

     Kristaus paveldėjimo klausimas buvo aiškus ir tiems pranašams, kurie skelbė jį kaip laukiamą Mesiją. Jie aptarė jį kaip žmonijos paveldėjimo vaisių. Būdingas šiuo atžvilgiu yra pranašas Izaijas, kuris būsimą

     Mesiją keliais atvejais numatė kaip Jesės (t.y. Dovydo tėvo) sūnų (L5,12). Dvasiškai Jėzus buvo artimesnis Mozei ir Elijui, nes su jais turėjo persimainymą ant Taboro kalno, kurį matė trys apaštalai. Tačiau krikščioniškame pamaldume pasiliko kreipimasis į Jėzų kaip Dovydo sūnų. Tas kreipinys reiškė ne tiek dvasinį Kristaus ryšį su Dovydu, kiek biofizinį ryšį su Dovydu-Jese.

6. Tik gimimu Kristus pasidaro žmogumi

     Penktojo šimtmečio pagrindinė krikščionijos kova buvo ne dėl to, ar Kristus yra Dievas (dėl to visi sutiko), bet dėl to, ar jis yra tikras žmogus. Kovai už Kristaus žmogiškumą vadovavo popiežius Leonas Didysis (popiežiumi jis buvo nuo 440 iki 461 metų). Opoziciją jam sudarė graikiškos kultūros vyskupijos, kuriose labiau vyravo pažiūra, kad Kristuje viskas yra iš dvasingo dangaus, o ne iš žemiškos tikrovės. Dėl to Eutichas, vienuolyno abatas, atstovavo pažiūrai, kad ir Kristaus kūnas yra iš dangaus. Daugelis Rytų Bažnyčios vyskupų buvo linkę jam pritarti. Ši pažiūra atsirado ta proga, kad iškilo reikalas nugalėti Konstantinopolio vyskupo Nestoro mokslą, skelbiantį, jog Kristus vieno asmens vienybės neturėjo ir kad dvi Kristaus prigimtys, dieviška ir žmogiška, nebuvo gimusios viename asmenyje. Leonas Didysis su šia pažiūra taip pat stipriai kovojo, ir Nestoras buvo priverstas iš Konstantinopolio persikelti į šiandieninį Iraną. Jis skelbė krikščionybę plačiuose Azijos plotuose. Šioje kovoje už visišką Kristaus žmogiškumą Leonui Didžiajam talkino viena moteris Pulcherija, kuri pirmiau buvo vieno Konstantinopolio imperatoriaus sesuo, o vėliau — kito imperatoriaus žmona.

     Kova prieš realų Kristaus kūniškumą galbūt buvo sužadinta dvasingos graikiškos filosofijos, kuri į visa tai, kas kūniška, žiūrėjo kaip į nuodėmingą dalyką. Galima lengvai suprasti, kad ši kova ėjo ir už Mer-gėlės Marijos motinystę: ar ji buvo tikrai žmogumi gimusio Dievo motina.

     Šio ginčo turinį galima rasti trumpai suglaustą šiame Leono Didžiojo sakinyje: “Tas yra tikėjimas, kuriuo katalikiška Bažnyčia gyvena ir daro pažangą, būtent, kad tikima, jog žmogiškumas tikrai yra Kristuje ne be realaus dieviškumo ir dieviškumas ne be realaus žmogiškumo” (St. Leo the Great Letters, 1957, p. 103).

     Prieš pereidami į kitus šios didžiosios tiesos bruožus, atkreipkime dėmesį į Leono Didžiojo žodį, kad ši tiesa sudaro galimybę krikščionijos pažangai. Jeigu Kristus būtų tik Dievas ir ne žmogus, tai nei jame, nei jo įsteigtoje krikščionijoje nebūtų vietos žmogiškai pažangai.

     Pažvelkime dar į vieną Leono D. pasisakymą, kad jis pagelbėtų nepraleisti iš dėmesio šios didžiosios ir sunkiausiai suprantamos krikščionijos tiesos, kartu ir jos buvimo pagrindo. “Ne vien tik asmens priėmimu, bet ir realiai skirtingos prigimtys jame tapo viena. Iš dviejų pasidarė viena — Kristus ir Sūnus ne tuo būdu, kad būtų nekreipiama dėmesio prigimčių skirtingumui jas jungiant, bet dvi prigimtys kartu sudarė vieną Viešpatį: ir Kristų, ir Sūnų, t.y. dieviškumą ir žmogiškumą — tuo paslaptingu ir neaprėpiamu prasidėjimu, kad sudarytų vienybę” (286 psl.).

     Nesistebėkite, kad šio pareiškimo supratimas sudaro jums didelių sunkumų. Tai ir yra sunkiausiai suprantama ir kartu brangiausia krikščioniško tikėjimo tiesa. Ir gnostikai, ir apolinaristai, ir doketai sutiko priimti Dievo įsiterpimą į žmogiškąjį gyvenimą, bet jie negalėjo sutikti, kad tokiu tikslu Dievas priėmė ir natūralią žmogaus prigimtį.

     Už šios tiesos prigydymą žmonijoje visą gyvenimą rungėsi Leonas Didysis. Jis mokė: “Tas, kuris išlaiko visus dalykus ir kuriame visi dalykai egzistuoja, apsireiškė pagal žmogaus gimimo dėsnius” (275 psl.). Iš tikrųjų negalima nieko kilnesnio pasakyti apie žmogaus gimdymo vertę, kaip tai, kad Dievas, apsireikšdamas žmonijai, tai padaro ne kokiu kitu būdu, o tik gimimu iš moters.

     Nors Rytų Bažnyčios teologai gerbia Mariją, kaip Dievo Motiną, nors jų teologai nerado galimybės nepritarti Leono Didžiojo mokslui apie realios žmogaus prigimties iš Marijos priėmimą Dievui įsikūnijant, tačiau medžiagiškumo įtarinėjimo mintis ne kartą ten prasiskverbia. Kartais tai pasirodo ir mūsų tarpe. Štai vienas jaunas kunigas, įšventintas Lietuvoje persekiojimo laikais, savo pamoksle yra prasitaręs, kad Kristus galėjo ateiti žemėn bet kokiu kitu būdu. Tuo jis norėjo pasakyti, kad Kristus nebūtinai turėjo gimti iš moters. Tai yra dvasingumo apraiška be realaus gimdymo vertinimo.

     Tokia pažiūra yra priešinga Leono Didžiojo minčiai. Jis vienai imperatorienei taip yra rašęs: “Žmonijos išganymas negalėjo būti įvykdytas kitu būdu, kaip tik tuo, kad tas, kuris savo forma yra Dievas, priimtų vergo prigimtį” (259 psl). Tą žmogaus prigimties pasisavinimą Leonas D. supranta ne vien fiziškai, bet ir dvasinio brendimo arba auklėjimo būdu. Jis vienam vyskupui buvo rašęs: “Čia jūs turite tai, kaip jis išaugo berniuku, subrendo jaunuoliu ir kaip jo prigimtis išsibaigė tobulu žmogumi, nebe noro valgyti, nebe gailesčio ašarų, ne be baimės, kai buvo gąsdinamas” (228-9 psl.).

     Svarstant žmogaus teologiją, ypatingo dėmesio yra vertas Leonas Didysis. Nors jis turėjo labai gyvą Dievo transcendencijos sampratą ir Kristaus, kaip Dievo-žmogaus, asmens vienybę, bet kartu jis labai gerai atstovavo žmogaus prigimties realybei Kristaus asmenyje. Jis tiesiog kaip liūtas gynė natūralaus žmogaus buvimą Kristaus asmenyje.

(B.d.)