(Suaugusiųjų konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

ALBINAS MOTIEJŪNAS

      Niekad nesu girdėjęs savo motiną skundžiantis vargais, sunkumais, nepritekliais. O pasitaikydavo visko. Žmonės stebėdavosi: kada ji ilsisi. Sukdamasi kaip vijurkas, šokuodama nuo vieno darbo prie kito, nuolat ragino ir kitus sukrusti.

      Prisimenu: grįžtu iš gimnazijos šešetą kilometrų suplūkęs, nusivaręs, nusilesęs.

      —    Ko gi tu toks, kaip iš vilko gerklės ištrauktas? — klausia motina.

      Gėda prisipažinti, kad mes, gimnazistai, kaip kokie varliamušiai, iššlemštėm visus pakelės griovius besistumdydami, išraičiojom piliakalnio šlaitus. Stumtelėtas vieno berniuko, buvau net upelin įpuolęs.

Ieškant naujų idėjų ir kelių....   R. Polikaitytės nuotr.

      —    Užvalgyk, vaikeli, persirenk, kiek atsipūsk, o paskui prineši statinę vandens. Gyvuliai ištroškę.

      —    Na, mamute, kad ir sugalvojai. Aš gi pavargęs.

      —    O aš ne? Matau, kaip tu vargai — išėjai gražiom, išlygintom kelnėm, o dabar kaip dūdelės.

      Kertu kopūstinę, net mano ausys linksta, ir galvoju: gera pasakyti prinešk vandens, kai statinė už mane aukštesnė. O motina apžiūrinėja mano aprangą. Pakelia šlapius, supurvintus batus.

      —    O tu, augala nebrindala. Jei toks būsi ir toliau, išpustėsi visus namus.

      —    Kai užaugsiu — surimtėsiu.

      Mama paglosto man galvą.

      —    Ne, vaikeli, šitaip nebūna. Sako žmonės: prie ko mažas priprasi, tą senas atrasi. Mano vaikystė tokių gėrybių kaip mokslas nebarstė. O išmokau ir skaityti, ir rašyti. Būdavo, brolis palinks prie knygos, — aš per petį pasistiebusi klausau, žiūriu kiekvieną raidę. Retkarčiais ir paklausiu: kaip šita, kaip ana. Čepsėdama slebizavau, slebizavau ir pramokau.

      O kai į šiuos namus atitekėjau, manai, pyragus radau? Trys tavo tėvo seserys, abu jau sukriošę tėvai. Dar atsivedžiau ir prielipą — savo seserį. Priėmė. Geri žmonės buvo. Viena tavo tėvo sesuo buvo ir negabi, ir sveikatos nekokios. Ką paima, ką pagriebia, vis iš rankų krinta. O jei ką ir padaro, vis atbulai. Kasam bulves — ji pusę palieka. Bėgu rinkti jos užuoganą. Vėl grįžtu prie savos ir kitus vejuosi. Puldinėju, straipinėju. O anos jau kudakuoja: prisivarėm, prisilingačiavom, dabar atsipūskim. Aš ne: bruzdėkim, kurnėkim, kol giedra, kol saulė nugarą kutens. Pailsėsim, kai visiems darbams dugną dėsim. Merginos paaimanuoja, pasiraivo ir vėl kapsi.

      Motina skėsteli rankomis:

      — Kur mano galva! Užsiplepėjau, tuoj kiaulės ant sienų lips, išalkusios.

      Iškuduliuoja. Nedidoliukė, apvalainiukė. Vis patekomis. Ir nepailsta, ir niekad nesugniūžta.

      Retkarčiais ją prikepina prie suolo kaimynė. Ir šnekučiuoja sau. Jai nesvarbu, ar tau šventė, ar darbymetis. Kas jai. Porina, kas reikia, kas nereikia, o motina — kaip ant žarijų. Tai langan, tai laikrodin dirst. Pasimugina, skarelės kampą timpčioja. O kaimynė — nė krust. Bet motina kaimynei stengiasi neparodyti, kad šitos kalbos verėzgos nusibodo ir darbai šaukte šaukiasi. Kaimynė visas bėdas, rūpesčius iškloja. Atvirai — kaip kunigui per išpažintį. Šiaip taip išsimugina, keliasi. Eidama per duris šypteli:

      —    Išsišnekėjau, išsiplepėjau. Net širdžiai lengviau, net akyse šviesiau.

      Kaimynė sakė tiesą. Visas kaimas mamutę gerbė ir laikė tarsi žodinių indėlių banku. Kokią paslaptį įnešei — niekas neišims.

      Užuovėją žmonės rasdavo ne tik žodžiais. Vedusių pora, ir vienas, ir kitas plikas kaip tilvikas, niekur kitur neradę priebėgos, atėjo prašyti pas mus.

      Tėvas čepsėjo lūpomis ir nedrįso sakyti nei taip, nei ne. O motina, kaip visada, be užuolankų:

      —    Užteko septyniom burnom, — kas ir dar dviem.

      Vakare, kai tėvai liko vieni du, girdėjau, kaip tėvas jai priekaištavo:

      —    Savų žiūrėk. Viso svieto nepripenėsi.

      —    Ar tu girdėjai, kaip yra pasakyta: šykštus du kartus moka, o kas turi šio to, jam bus duota.

      Atvykėlis buvo nuovokus. Jis numanė, kad ne abudu tėvai juos priima išskėstomis rankomis. Jis jau kitą dieną tėvui atvirai išklojo:

      —    Nesibaimink, dėde. Aš tavo duonos nevalgysiu. Turiu nesustėrusias rankas. Meistruosiu spintas. Pardavinėsiu, ir man litas paukščiais atskris.

      —    Nors, dėde, ir tu didelis visų galų meistras, bet ir manojo nepapeiksi, pridūrė jo žmona.

      Mačiau, kaip motinos veidu šmėstelėjo rūpesčio šešėlis. Ji seniai pažinojo šitą jaunikaitį. Orus, išdidus. Mesi atsainų žodį — užsiplieks, ir tiek jį tematai. Ji niekada nėra atstumus prašančio. Nei padegėlio, nei šiaip nuskriausto.

      —    Nė vieno nevariau. Būkit ir jūs. Ką mano suvalgysit — į sveikatą, o ką užsikalsi — bus tavo, — išblaškė tėvas besitelkiantį debesėlį.

      Tėvas su motina visada pasiginčydavo, bet paskui nusileisdavo. Tik vieną kartą užsibedė. Ir kietai. Buvau tada baigęs pradinės šešis skyrius, ir mane skraidino svajonių paukštė — gimnazijon. Motina, pati pamėgusi knygas, be mokyklos pramokusi net keletą užsienio kalbų (vokiečių, rusų, lenkų ir latvių) mane ragino:

      —    Skubėk, mokytis, kol jaunas. Ką išmoksi — ant pečių nenešiosi. O dėl gimnazijos paskutinis žodis — tėvo.

      Many sumaištis. Kelinta diena vaikštau kaip nesavas. Jei tėvas pasakys ne, kas tada? Maldauju motinos:

      —    Tu, mamute, perprašyk.

      —    Ne. Tik tu pats. Vėl man priekaištaus: tu vis visus užsistoji, kaip koks apaštalas, o pati keliaklupsta bėginėji, darbų nepersiplėši.

      Tėvas aria. Vagos žlek žlek viena po kitos virsta, garuoja. Paskui tėvą varnos klupstu klupstu tuntinėja. Vabaliukų ieško. Kerėplinu tėvo pusėn. Krūtinę nuogąstis suslegia. Vėl grįžtu panuovalin. Na, vienas kartas nemeluos. Kas bus — tebūnie. Čiustu čiustu tiesiog per arimą, žarstydamas į visas puses purią žemę. Jau tik vienas žingsnis beliko. Širdis tuk, tuk, Sustoju.

      —    Tp-ru, — tėvas sulaiko arklius. Sniedonės atnešei?

      —    Ne.

      —    Tai ko bindzinėji? Mamai padėtum.

      —    Padedu. Visą daržą vienas nuravėjau ir palaisčiau. O mergiotės tik žoles išnešiojo.

      —    Eik, mamutės paklausk, ką jai dar padėti.

      —    Kad aš visai ko kito atėjau.

      Juntu: tėvas numano, ko atstypinau. Tyli ir laukia.

      —    Noriu mokytis, — springdamas pralemenu.

      —    O kas žemę dirbs? Šešių klasių žemdirbiui, artojui — su kaupu. Gana. Jau baigei mokslus.

      Griebiau ranką: papt papt bučiuoju, net man ašara nurieda.

      Tėvo veidas suminkštėja.

      —    Aš visus ūkio darbus dirbsiu, ką tik liepsi. Per atostogas. Atitrukdamas nuo knygų ir per mokslo metus. Kad tik leistum mokytis.

      —    Sakai, knisti žemės nenori? — jau nuolaidesnis tėvo balsas. — O kaip mamutė?

      —    Ji sutinka.

      —    Žinau. Ji pati žemę nagais draskys, plėšys, o vaikam viską atiduos. Ir aš sutinku. Bet gerai įsikalk: jeigu jai nepadėsi ar mokytis tingėsi, — su gimnazija atsisveikinsi iš pirmų dienų.

      —    Arsiu, akėsiu, mėšlą mėšiu. Viską, viską!

      Pats nepajutau, kad jau arimu dulku — pranešti motinai palaimingą žinią.

      —    Leido, lekuodamas išstumiu žodį.

      —    Aš ir sakiau: mūsų tėvas geras. Jei tiktai glaudus būsi, kažin ką išprašysi.

      Deja, glaudus ne visada buvau. Taip mane masino lūpinė armonikėlė, o vėliau — dviratis. Nedrįsdavau net motinai prasitarti, nes galėjau ir išjos sulaukti atsakymo: “Žiūrėk, kad užpakalis nebūtų nuogas”. Aprengti apčiučinti buvome net geriau negu turtingesnių kaimynų, ir būtų buvusi nuodėmė prašyti, kai sakydavo motina, dangiškų migdolų.

      Tik šis kartas buvo lemiamas. Pati nuojauta pasakė: ryžkis, griebk patį likimą už rankos. Negi tėvo nepažįsti? Nenusileisi, nuolankiai nepaprašysi, ir gimnaziją kaip savo ausis matysi.

      Motina man pati pasakojo, kad ji visąlaik mačiusi, ko kam reikia. Kieno rankovė apibrizgusi, kieno batas išsižiojęs. Pastebėjusi mano tetos apšiurusią suknelę, ir senelį kaulijanti:

      —    Tėte, ar tu matai, ko tavo dukrai reikia?

      —    Matau. Ko gi jaunai daugiau reikės — kavalieriaus. Ištekės, ir tau viena našta nukris.

      —    Nejuokauk. Jei laikysi dukterį ap-šliukusią, nepuoši, tai ir bernai skersom pra-skersuos pro šalį. Kitus užtari, o pati sau nė karto nepaprašei.

      —Nereikėjo ir neprašiau.

      Nebuvo visko pervirš. Reikėjo visaip manytis. Tėvas dirbo ąžuolines alaus statines, su kuliamąja važinėjo po kaimus javų užsikuldamas. Vėliau, mūsų kaime įsikūrus plytinei, į miestą vežiojo plytas, ne vieną litą į saują užgniauždamas. Keletą litų per dieną užsidirbdavau ir aš. Iš krosnių nešiojau į lauką išdegtas plytas ir dėliojau, klojau į krūsnis.

      Ruošiamės Kūčioms. Visi kaip vienas. Motina kočioja apatinius ir viršutinius drabužius, merginos tvarko kambarius, aprėmina šventųjų paveikslus naujais baltutėlaičiais poperiaus karpiniais. Tėvas kapoja malkas. Aš prinešu aukštesnę už save statinę vandens. Kūčių naktį vanduo pavirsta vynu, o gyvulėliai šnekučiuojąsi. Gal ir man padėkos už gėlą vandenėlį. Kaip magėtųsi tai išgirsti.

      Mirguliuoja, plaikstosi Vakarinė žvaigždė. Motina suklupdo šeimyną priešais šventuosius paveikslus. Kalbame maldas. Sėdame prie Kūčių stalo. Laužome kalėdaičius, linkime viens kitam laimės, prisimename senelius.

      Senelį kaip gyvą regiu ir šiandien. Jam visada, kaip vyriausiam, būdavo išskirtinė vieta. Ir kąsnelis geresnis pataikytas. Nuo jo ir man atitrūkdavo. Atvanos storiausią duonos riekę, užteps riebiai sviesto, uždės sūrio griežinėlį: valgyk, anūkėli.

      Mūsų šeimoje toks įprotis prigijo. Žiūrėk, ką nutvėrę geriausio — obuolį rausvašonį, vyšnių kraitelę — pririnkę nešame motinai, tėvui. Nors tėvas labiau už skanėstus mėgo pypkę, bet vaikų dovanas mielai priimdavo ir kramsnojo pasigardžiuodamas.

      Ant mūsų galvų užgriuvo sovietmetis. Valstiečius pradėjo varinėti į kolūkius. Kur pasidėsi. Žmonės, tai piktu žodžiu pašiurpinti, tai šautuvu pabaksnoti, slinko tarsi šešėliai šviesiai piešiamo naujo rytojaus plynėn. Tėvas — ne. Visas kaimas susirašė, o jis liko vienas. Na ir prasidėjo: mokesčiai, pyliavos. Kaskart daugiau, nuolat pikčiau. Nustekeno ir paliko it stagarą. Sveikata pašlijo. Ėmė smaugti astma. Motina iš pradžių barė, olbijo, kad nestoja į kolūkį, o paskui ir ji susitaikė. Kaip bus, taip bus.

      Tėvas mirė. Motina liko viena kaip pirštas. Vieni mokėsi Vilniuje, kiti turėjo savo šeimas ir gyveno toli nuo tėviškės. Nuvažiuojam, aplankom. Ne kasdien, o kai kada ir ne kas savaitę. Tai pašienauji, tai malką pakapoji, tai gardą aplūžusį užtveri.

      O kas toliau buvo — nežinau kaip ir apsakyti. Įsivaizduokit; kas vasarą pas ją suvažiuodavo mūsų vaikai. Mano ir dviejų seserų. Visas šešetas, visas vaikų darželis.

      Dar maži, ir motinai ne ką tepadėdavo. O su jais rūpesčių iki kaklo ir gal net virš kaklo...

      Paskui motina atsikėlė gyventi pas mane į Vilnių. Gražiai sutarė su mano žmona. Šnekučiuodavosi iki vėliausių išnaktų. Ir triūsė, šarpavo, negalėjai nuo darbo plėšte atplėšti.

      Sesuo Kaune gavo butą, ir motina persikėlė pas ją. Sunku buvo su mumis skirtis, ypač su mano žmona.

      — Mes abi kaip tikros seserys, — pasakė atsisveikindama su ašaromis akyse.

      Kaunas tapo mūsų šeimos sostinė. Važiuodavom, plaukdavom iš visų pusių. Vienas kartas niekad man neišblės. Ilgai, be galo ilgai ji pasakojo savo gyvenimą. Vėlų vidurnaktį sumigom. Girdžiu: visi jau miego karalijoj, knarkia, parpia, o ji vis lovoje vartosi.

      Jau vienas trūktelėjimas, antras. Dar trečias, ir aš jaučiu, kad greit pasinersiu į miegą. Tik girdžiu: šlep šlep. Priėjo prie mano lovos ir ėmė iš visų pusių kamšyti antklodę. Man krūtine gumulas kyla aukštyn, akys drėgsta, bet laikausi, neišsiduodu. Apkamšė, aptulojo ir vėl nušlepsėjo į savo lovą. Ne, negėda man tų ašarų, kuriomis papliupau jai nuėjus. Kiek jai buvo tada metų? Jau devyniasdešimt antruosius nešė. Ir mane dar kamšė it kūdikėlį! Ir visą mielą naktelę kartojau žodžius. Keltis nedrįsau, kad jos, geriausios, kilniausios pasaulyje, neišbudinčiau. Neužrašiau tą naktį. Užrašiau jau atsikėlęs. Bet ne visą. Galbūt gražiausi posmai nušlamėjo kažkur į nežinią. Negaila. Motulė dabar girdi ir tuos nepagautuosius tą naktį, ir kitus ...

      Užrašysiu ir šiuos likučius. Kokie jie bebūtų, bet man labai brangūs. Juos deklamavo mano draugas ją laidojant, palydint į daug gražesnį už mūsų pasaulį:

     Kada pasaulį prie širdies glaudžiau,
     Pamiršęs savo motiną,
     Tada nebuvo man šilčiau
     Ir niekas nepasotino.

     Kodėl ir saulė nekaršta,
     Kodėl ir paukščiai ne taip gieda.
     Kodėl gėlė liauna, aukšta
     Lengvai išbarsto žiedus?

     Kodėl, kodėl vanduo negrynas,
     Kodėl baugus eglaičių tankumynas?
     Ir supratau, kas amžinai žinota:
     Tenai nebuvo mano motinos.