Dėl mūsų poterių
Malonus “Laiškų lietuviams ” Redaktoriau,
Visą laiką džiaugiuosi “Laiškais lietuviams”: aktualios ir įvairios straipsnių temos, taisyklinga kalba. Gera skaityti rašančiuosius iš Lietuvos. Dieve, duok ir toliau būti tvirtiems ir kūrybingiems žurnalo darbuotojams.
Norėčiau iškelti mažą problemėlę. Tai buvo vieno lietuvio šermenyse. Du kunigai kartu kalbėjo rožinį. Vienas sako: “ir nevesk mus į pagundą”, o kitas tuo pačiu metu:“ ...ir neleisk mūsų gundyti”. Kalbant “Sveika, Marija”, pirmasis jų: “ ...ir pagirtas Tavo įsčių vaisius Jėzus”, kitas: “ ...ir pagirtas Tavo Sūnus Jėzus”.
Prisimenu mūsų mirusio filosofo—teologo Antano Maceinos, mano supratimu, teisingą aiškinimą. Pasak jo, pirmasis variantas, vartojamas ir kitose kalbose, yra tikslesnis abiejose maldose. “Nevesk mus į pagundą” nereiškia, kad Dievas mus gundytų. Žmogus gali būti gundomas ir žemiškųjų gėrybių gausos suteikimu.
Antruoju atveju “sūnumi” galįs būti vadinamas ir įsūnytas vaikas, ne motinos “įsčių vaisius”.
Tad ar nereikėtų visiems laikytis anksčiau minėto pirmojo varianto?
Jus didžiai gerbiąs Jonas Mikulionis
Gerbiamasis,
Jūs nesate pirmas, kuris šį klausimą kelia. Daugumas čia diskutuoja ir savo nuomones gina. Taip darė Jūsų minėtas A. Maceina, taip daro prel. L. Tulaba ir daugelis kitų dvasininkų bei pasauliečių.
Tie Jūsų minėti du kunigai, be abejo, blogai elgėsi. Reikėjo jiems susitarti ir kalbėti vienodai, kuriam nors nusileidžiant. Žinoma, dabar oficialus yra antrasis variantas.
Iš kur tas antrasis variantas atsirado? Kai po II Vatikano susirinkimo buvo įvedamos kai kurios liturginės reformos, kai ir lietuviai pradėjo rūpintis liturginių tekstų vertimais, buvo nutarta reformuoti ir poterius, kad būtų visiems aiškiau. Mat, ypač Lietuvoje, komunistai juokdavosi iš katalikų, sakydami: “Koks tas jūsų Dievas, kad veda į pagundą ...” Pasakysiu, kad man nepatinka nei pirmas, nei antras variantas. Antrame variante gal mes per daug iš Dievo reikalaujame. Juk pagunda nėra blogas, nuodėmingas dalykas. Juk ir Kristus buvo gundomas. Būtų geriau sakyti: “Ir neleisk mūsų sugundyti”. Tai reiškia, neleisk, kad mes pasiduotume pagundai. Kiek teko girdėti, ir kai kuriems Lietuvos dvasininkams toks variantas patiktų. Gal jis kada nors ir bus oficialiai įvestas.
Vietoj “įsčių vaisius” buvo įvestas “sūnus” turbūt tik dėl vaikų, manant, kad jie nesupras, kas yra tas “įsčių vaisius”. Be abejo, yra teisinga, kad sūnus gali būti ir adoptuotas, bet griebtis šio argumento, man atrodo, trupučiuką naivoka. Juk jeigu tėvas pasakys, kad čia yra jo sūnus, tai turbūt niekas nesuabejos ir neklaus, ar tai yra jo žmonos įsčių vaisius, ar tik adoptuotas sūnus.
Antrasis variantas yra Romos patvirtintas, bet leidžiama vartoti ir pirmąjį. Žinoma, būtų geriau vienodumas. Dabar visose naujai spausdinamose maldaknygėse ir katekizmuose vartojamas tik antrasis variantas.
Redaktorius