Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šypsuliai

-    Kas ta socialinė sklerozė?

-    Tai, kada žmogus, prieškambaryje stovėdamas su tuščia terba, kamuojasi spėliodamas: buvo jis parduotuvėje ar tiktai ruošiasi joti eiti...

 

-    Ar jūsų tėvukas prieš pat mirti dar turėjo sveiką protą?

-    To dar nežinome, nes jo paliktas testamentas bus perskaitytas tik už savaitės.

 

-    Kuriai rūšiai priklauso akiniuotosios gyvatės? -klausia mokytojas.

-    Trumparegių, ponas mokytojau, - atsako mokinys.

 

Pranai pakvietė kaimynų penkerių metų Petriuką pietų. Petriukas paprašė antru kartu skanaus pyrago.

-    Bet, Petriuk, mamytė tau tikrai sakė, kad mandagūs vaikai neprašo antru kartu saldumynų.

-    Sakyt sakė, bet ji nenumatė, kad pas jus tokie maži gabaliukai.

 

Anglų bažnyčioje pastorius sako pamokslą. Staiga jis pastebi, kad jo jaunėlis sūnus nuo balkono mėto kaštonais į kai kuriuos parapijiečius. Pastebėjęs nustebusį savo tėvo žvilgsnį, sūnelis sako:

-    Kalbėk, tėveli, toliau. Aš žiūriu, kad niekas nemiegotų...

 

-    Man patinka naujasis mūsų butas. Yra tik viena blogybė - kaimynai girdi viską, ką mes kalbame.

-    O ar negalėtumėte, išklijuoti sienas storais išmušalais?

-    Bet tada mes negirdėsime, ką jie kalba.

 

-    Žinai, mano vyras per miegus kalba.

-    Nenuostabu, juk nemiegančiam neleidi nė žodžio pratarti.

 

-    Greit ateik, parodysiu moterį, kurią Kaziukėnas labai įsimylėjęs, - vyras, žiūrėdamas pro langą, sako žmonai.

Ta susidomėjusi skubiai pribėga ir pažvelgus sako nusivylusi:

-    Neišmanėli, juk tai jo žmona.

 

-    Ar tamsta mėgsti vaikus, ponas daktare?

-    Taip, labai, bet tik svetimus.

-    Na, tai vesk mane...

 

-    Brangioji, negi medžiaga mano striukei kainuoja 500 rublių?

-    Gryna teisybė! Tačiau nesisielok - iš tos medžiagos likučių aš pasisiūsiu paltą.