JAV-se ir kitur plačiai žinomas katalikų rašytojas ir paskaitininkas Ralph Martin 1974 m. parašė ir 1978 m. išleido knygą “Husbands, Wives, Parents, Children”. Jau yra išėjusios kelios šios knygos laidos. Ji išversta į prancūzų, vokiečių, italų ir ispanų kalbas. Dabar, prašomas duoti sutikimą versti ir spausdinti Rytų Europos kalbomis, jis nusprendė, kad, duodant sutikimą, reikia knygą gerai peržiūrėti ir kai ką pakeisti, pataisyti.
Jis jaučiausi dabar turįs daugiau patyrimo ir žinių šeimos klausimais. Jis yra vedęs prieš 24 metus ir turi 6 vaikus nuo 7 iki 21 metų amžiaus. Peržiūrėjęs knygą, jis mano, kad pirmuosiuose keturiolikoje jos skyrių yra nedaug kas taisytina, tačiau paskutiniuose trijuose skyriuose būtinai reikia šį tą pataisyti, aiškiau nusakyti, keisti ar stipriau iškelti. Apie tai jis rašo savo straipsnyje “Husbands, Wives revisited” (“New Covenant”, May 1992). Manome, kad ir mūsų skaitytojams bus naudinga žinoti, ko šeimose reikėtų vengti, į ką daugiau kreipti dėmesio.
Tarpusavio santykiuose
Knygos autorius prisipažįsta, kad gal per daug neapdairiai iškėlė principą, kurio mokė tautų apaštalas šv. Paulius: “Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva... Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų” (Ef 5, 22 - 24).
Šį biblinį šeimos pagrindinį principą - moters paklusnumą vyrui, kaip šeimos galvai, jis pasiryžo geriau suderinti su kitu pagrindiniu šeimos principu - vyro ir moters dalininkyste šeimoje dėl jų abiejų lygaus orumo ir abipusės pagalbos vienas kitam. Aišku, autoritetas yra labai svarbus dalykas šeimoje, tačiau dar svarbiau yra meilė, abipusė pagarba, pakanta ir pasitikėjimas. Iš tikrųjų tokia meilė kaip tik ir palaiko pirmąjį principą. Taigi jis ryžosi savo knygoje kukliau parodyti vyro sugebėjimus būti autoritetu savo žmonai, bet daug stipriau iškelti būdingas krikščioniškos šeimos savybes: abipusę meilę, pagarbą, nuolankumą.
Vaikų auklėjime
Galvodami apie savo vaikų bei auklėjimo tikslus ir priemones, daugelis susidaro nuomonę: jeigu mes elgsimės kaip reikia, tai mūsų vaikai išaugs subrendusiais ir gerais katalikais, pavyzdingais krikščionimis. Ir čia autorius stengiasi sugriauti tokią galvoseną.
Mūsų vaikai yra laisvi. Jie turi patys pasirinkti ir iš tikrųjų pasirenka, kaip mūsų mokymą priimt. Be abejo, tėvų autoritetas buvo ir yra labai svarbus auginant ir auklėjant vaikus. Tačiau jis turi būti palaipsniui vis labiau jungiamas su pagarba vaiko orumui ir vertingumui. Užtat jis turi reikštis dialogu ir išsiaiškinimu įvairių problemų. Kai vaikas pribręsta palikti tėvų namus, turi dar labiau pats apsispręsti. Meilė ir malda, kuriomis tėvai visą laiką lydėjo vaikus, palaipsniui turi atlikti vis svarbesnį vaidmenį. Autorius nori vis labiau iškelti esminę ir besąlyginę meilę kiekvienam vaikiui. Tą meilę reikia rodyti ir išorinėmis formomis.
Taip pat jis nusprendė ryškiau iškelti gyvo įsisąmoninimo reikalą, kad mūsų šeimose vyraujanti nuotaika būtų be kažkokios dorybių mokyklos ar stovyklos, o nuoširdumo, žmoniškumo ir jaukios šilimos židinio.
Apribendrindamas visa, ką savo knygoje norėtų stipriau pasakyti, autorius rašo: Mums reikia labiau išvystyti rėmimąsi Dievo gailestingumu ir išmintimi bei gelbstinčia veikla atsverti savo nepajėgumą ir žmogiškus trūkumus, negu remtis tuo įsitikinimu, kad jeigu mes elgsimės pagal daugumos priimtas taisykles, mūsų vaikai subręs gerais krikščionimis. Juk, anot šv. Paulius, Dievas Tėvas, iš kurio kiekviena tėvystė turi vardą ir galią, “gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ir išmanome” (Ef 3, 14...20).
Sulietuvino P. DTS