Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DVI TIKROVĖS

J. LAURIŪNAS, S J

     Pasižvalgę vieni į kitų veidus, pamatysime rūpesčio šešėlių. Gyventi nelengva, su pinigu sunku, maisto klausimas -  aštrus, vakare išeiti į gatvę nedrąsu.

    Ne lengviau yra ir su mūsų dvasiniu, religiniu gyvenimu. Sekmadienio šventimas -  sunki pareiga, kuri mūsų tarpe ne per rūpestingiausiai atliekama. Vaikų auklėjimas -    ne tik religinis - pareikalauja daug jėgų. Turime pripažinti, kad ir su mūsų malda nėra geri reikalai. Apsileidžiame išpažinties srityje. Ne visada esame ištikimi tiesai, kartais esame dviveidžiai. Skaistybės dorybė mūsų gretose sunki dorybė. Kunigo pamokslai neužčiuopia mūsų gyvenimo.

    Šią litaniją būtų galima ir ilgiau tęsti. Visur susiduriame su problemomis. Jaunimui iškyla klausimas: kas yra tikėjimas -našta ar išlaisvinimas? Daugumui atrodo, kad tai našta. Taigi rūpesčių - per akis.

    Bet pažvelkime, ką rašo apaštalas Paulius laiške Efeziečiams (1, 3...) : “Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa...” Šis laiškas rašytas iš kalėjimo, bet jame aidi džiaugsmo tonai. Argi anų laikų pasaulis buvo šviesesnis? Nieko panašaus. Bet laiške pastebime optimizmą, skaidrią nuotaiką. Jo turinys labai kondensuotas, perkrautas minčių, tačiau pagrindinė mintis - dėkingumas Dievui, Dievo garbinimas. Anų laikų krikščionys gyveno labai sunkiomis sąlygomis, jų laisvė ir gyvybė buvo visuomet pavojuje. Paulius primena jiems: krikščioni, pamąstyk apie savo didybę ir kilnumą - Kristaus krauju tu esi pašauktas begalinei ateičiai, kuri tau yra skirta kaip Dievo vaikui Kristuje. Tad pirmiausia garbink Dievą ir jam dėkok, o tik paskui eik prie savo kasdieninių rūpesčių.

    Šie žodžiai ateina iš dangaus Tėvo, kuris atvėrė naują judėjimą pasaulyje. Sūnaus krauju esate atpirkti, Šv. Dvasia pažymėti. Šis judėjimas vėl grįžta atgal: Šventojoje Dvasioje per Sūnų prie Tėvo. Detaliai šio judėjimo mes negalime suprasti, bet galime įsijungti į šį judėjimą, kiekvienas iš mūsų, mes, kurie dažnai jaučiamės lyg smiltelė visatos dykumoje, lyg ratelis kosmoso mašinerijoje, užmiršti ir palaidoti žmonijos skruzdėlyne. Šį judėjimą, kuris prasideda iš Tėvo link mūsų ir per malonę nuo mūsų atgal grįžta prie Tėvo, mes tik tada pastebėsime ir suvoksime, kai nustebsime, kad Tėvas mato mus ir Sūnų vienu ir tuo pačiu žvilgsniu, nes jo Sūnuje ir mes esame sūnūs ir dukterys, paveldėtojai ir nuosavybė.

    Čia mums atsiveria naujas pasaulis -mes esame parinktieji ir apdovanotieji. O tai dažnai užmirštame. Ne tai yra svarbiausia, kas mes esame pasaulyje, ką mes reiškiame žmonėse, visuomenėje, bet tai, kas mes esame Dievo akyse. Mes galime būti ligoniai, negabūs, gali neišsipildyti mūsų svajonės ką nors šviesesnio pasiekti ir nuveikti šioje žemėje, bet Dievo pasaulyje mums yra visos galimybės į gyvenimo pilnatvę.

    Tad pesimizmui, sunkioms mintims neturi būti vietos mūsų sieloje. Optimizmas privalo būti pagrindinė krikščionio spalva.

    Kad radijas veiktų, turi turėti ryšį su žeme - turi būti įžemintas ir turėti anteną. Mes, krikščionys, dažniausiai esame tvirtai įsižeminę: mūsų ryšys su žeme yra gana geras, gal netgi per daug esame “žemiški” žmonės. Prisimindami šv. Pauliaus žodžius, mes turėtume geriau iškelti savo anteną, kad geriau ir aiškiau nugirstume tas bangas, kurios ateina iš Dievo. Abiem kryptim mes turime gyventi: jausti pasaulį su jo šviesiomis ir tamsiomis pusėmis ir susisiekti su jo versme - Dievu. Tai yra tikras krikščioniškas gyvenimas.

    Jei krikščionio žvilgsnis turi būti pakeltas į Dievą, tai nereiškia, kad jis turi likti svetimas žemei, jos uždaviniams. Kasdienybė su savo rūpesčiais ir sunkumais mums ateina iš Dievo, ir visa tai turime išspręsti geriausiąja linkme, taip, kaip to nori Dievas. Mūsų dienos bėga Dievo akivaizdoje, ir mūsų žingsniai bei mūsų žygiai turi būti nepeiktini prieš Dievą. Be abejo, mes nepabėgsime nuo visų vargų, nepasitrauks ir visi rūpesčiai nuo mūsų, bet mes neliksime vieni - visada prie mūsų bus Dievas.

    Šis tikėjimas nėra mums našta, bet išgelbėjimas: remdamiesi Dievu, mes drįstame kasdien iš naujo kovoti su savo sunkumais, savo darbu mes įsijungiame į Dievo Kūrėjo veiklą: tad kodėl neturėtume ir mes, kaip šv. Paulius, garbinti Dievą? Persų poetas Saadis, gyvenęs XIII a., yra pasakęs: “Niekur neįžvelgiu Aukščiausiojo rankos taip aiškiai, kaip savo sumanymams žlungant”. Mūsų žmogiškieji sumanymai gali žlugti, bet Dievo sumanymas mus padarys laimingus, nesužlugs. Ar neprivalu mums dėkoti, kad nuo amžių mes esame parinkti amžinam gyvenimui?

    Ar mūsų širdis neturėtų džiaugtis, kad Dievas mus taip išaukštino, iš viso kosmoso mus išskyrė, mums, kūriniams, suteikė begalinę vertę, ką nusako Evangelijos žodžiai: “Esate Dievo vaikai”! Lygiai taip pat turime džiaugtis, kad Jėzus Kristus yra mūsų, atpirktųjų, Vadas ir Gynėjas, mūsų gyvenimui suteikiąs prasmę ir kryptį.

    Taip pat neturime užmiršti, kad mums suteikta teisė į nesibaigiantį gyvenimą -mes turime ateitį. Tai mums dabar yra neapčiuopiama ir nepatikrinama, bet tikėjimas mums pateikia tai, kaip neginčytiną tikrovę. Filmas jau yra apšviestas, tik dar neiššauktas, dar nerodomas. Mes esame pažymėti Šventąja Dvasia - mes esame daug daugiau, negu žinome apie save. Mes esame brangesni, negu nujaučiame. Mūsų ateitis yra daug didingesnė, negu galime įsivaizduoti. Neužmirškime garbinti Viešpaties: savo širdies gerumu ir švaria sąžine, tvirtu charakteriu ir pamaldžia siela, darbščiomis rankomis ir išlavintu protu.

    Pietų Amerikos laisvės dainius Ernesto Cardenal, sekdamas 148 psalme, ją tarsi išversdamas į modernią kalbą, rašo:

    “Garbinkite Viešpatį kometos
ir dirbtiniai palydovai,
žvaigždžių orbitos ir kosminės stotys.

Garbinkite Viešpatį atmosferos
ir stratosferos,
rentgeno spinduliai ir radijo bangos.

Garbinkite Viešpatį banginiai
ir povandeniniai laivai,
paukščiai ir lėktuvai, šiaurės pašvaistės
ir polarinės naktys.

Garbinkite Viešpatį demokratinės
respublikos ir jungtinės tautos.

Garbinkite Viešpatį policininkai,
studentai, ir šauniosios merginos”.