Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

AMŽINYBĖS ILGESYS

SES. GERARDA ŠULIAUSKAITĖ, EJK

     Tėvas Pranciškus Masilionis, SJ, mirė 1980 m. Š.m. vasario 26 d. sueina 90 m. nuo jo gimimo. Rengiamasi užvesti jo beatifikacijos bylą.

     Tėvas Pranciškus Masilionis daugumai yra žinomas kaip tikrai šventas kunigas, skaudžiai kenčiąs dėl Bažnyčios ir Tautos nelaimių bei vargų. Jis ne tik meldėsi, sielojosi, bet kartu ieškojo konkrečių priemonių, kuriomis galima daugiausia laimėti sielų amžinybei, uždegti širdis siekti didelių idealų. Nepasitenkindamas pastoraciniu darbu savoje parapijoje, jis globoja jaunuosius kunigus, pasimetusius audringų permainų sūkuriuose, veda rekolekcijas persekiojimų išblaškytoms seserims vienuolėms, dirba su jaunimu, ypač sėkmingai Šiauliuose. Šiam tikslui rašo knygas rekolekcijoms, apie atskiras dorybes plačias konferencijas, įvairius straipsnius. Be to, parašo nemažą pluoštą eilėraščių, poemų, sonetų. Pogrindyje išspausdintas rašomąja mašinėle didelis eilėraščių rinkinys “Jaunoms širdims”, poemėlės “Kalėdos kaime”, “Pirmosios Kalėdos” ir kt. 1990 m. JAV išėjo T. J. Kidyko, SJ, redaguotas eil. rinkinys “Per aukas į garbę”.

     T. Masilionio poezija — tai priemonė skelbti Dievo žodį. Jei kas ieškotų šiuose rinkiniuose didelės meninės vertės kūrinių, — tektų apsivilti, o tiems, kurie trokšta pažinti Tėvo Pranciškaus dvasią — nuostabus lobynas. Čia autorius parodo skaitytojui amžinybės nuostabų grožį, Dievą kaip begalinės visatos Kūrėją, vertą didžiausios meilės ir pagarbos. Tik paklausykit:

     Milijarduos šviesmečių beribių,
     Milijarduose galaktikų didžių
     Milijardai milžinų žvaigždžių
     Viešpaties sodybos nuosavybė!

     Sukrečia šie dydžiai vargšę dvasią:
     Šias be skaičiaus saules ir žvaigždes
     Meilė kuria ir jas veda drąsiai,
     Mums! Tik man! Net vien tik dėl Tavęs!

           (“Viešpaties sodyba”)

     Amžinybė — tai ne po mirties laukiantis dieviškasis baisus teismas, bet tikroji tėviškė, namai, kur mūsų laukia Gerasis Tėvas, norėdamas mums padovanoti savo beribę, visokį protą viršijančią meilę.

     Saule, giedoki! Giedokit kalnai!
     Alpkite meile, lelijų žiedai!
     Viešpats mums duoda Save už vargus:
     Kūdikis Dievas štai eina pas mus!

           (“Karalių giesmė”)

     Į Viešpaties meilę poetas atsiliepia visišku atsidavimu:

     Nebežinau aš nieko
     Ant žemės tiek plačios,
     Nebežinau aš nieko
     Be šios širdies didžios!

     Užeina šiurpios naktys,
     Bet tyliai šviečia Jis!
     Užeina rūsčios audros,
     Bet glaudžia Jo Širdis!

           (“Visad dangus")

     Autorių pažinusieji prisimena jį kaip labai kuklų, ramų, visada maloniai besišypsantį. Tačiau po ta paprasta išore jausdavo glūdinčią didelę vidinę jėgą, energiją, ypač kai pradėdavo kalbėti apie amžinybę. Šitai taikliai išreikšta jo eilėraštyje “Draugams”:

     Amžinesni kaip saulė ir kaip žvaigždės,
     Triumfo švęsti dieviškuos dvaruos
     Žaibais mes skriejame kalnais ir kloniais!
     Ir žygis šiskarūną mums paruoš!

     Atriškim inkarus! Žėruoja uostas!
     Į gilumas išmeskime tinklus!
     Per šį akimirksnį, kaip meteoro,
     Te milijardai deimantų paklius!

     Tėvas Pranciškus deimantais vadindavo gerus darbus, aukas, nusigalėjimus. Tokių “deimantų” pilna jo poezija.

     Mintimis apie amžinybę buvo apipinta visa jo kasdienybė. Todėl į mirtį jis žiūrėjo nuostabiai ramiai. Jam mirtis — neliūdnas gyvenimo vakaras, bet naujo, žavaus ryto aušra. Eilėraštyje “Motinai” autorius tvirtina:

     Kai čia tekės jau paskutinis rytas,
     Gražiausiai papuoštas aušros,
     Prašvis pasaulis neišpasakytas,
     Diena be pabaigos!

     Ir džiūgausim, kad tiek kančių patyrėm,
     Tiek paniekos ir netiesos!
     Ant žemės ne gyvenome, o mirėm!
     Dabarpilni šviesos!

     Šia tematika yra nemaža eilėraščių. O rašė tuomet, kai sunkiai sirgo džiova, tačiau juose tas pats giedrumas, pavyzdžiui:

     Tuoj kalsit man namelį
     Tik iš šešių lentų!
     Statysite dvarelį
     Prie šių pušų aukštų.

     O ko, o ko jūs liūdit?
     Mamyt, neberaudok!
     Kape tik mano rūbas! —    
     Manęs ne čia ieškok!

     Štai Viešpaties Tėvynėj
     Aš gyvas gyvenu!
     Išvydę mano laimę,
     Numirtumėt džiaugsmu!

     Ir iš tiesų kaip Tėvas Masilionis kalbėjo apie mirtį, kaip naują rytą, taip ir mirė rytui brėkštant — 7 val. 50 minučių.

     Skelbdamas nuostabų žmogaus pašaukimą — mylėti Dievą, jis nepamiršta gyvenąs žemėje. Būdamas nepaprastai jautrus gėriui, tuo pačiu skaudžiai pergyvena ir blogį — savo Tėvynės vargus ir nelaimes. Štai eilėraštis “Regėjimas”.

     Rūsti juodų audrų diena,
     O Tėviškė žaizdų pilna!
     Tauta žiauriuos mirties naguos!
     Kur karžygiai, kas ją vaduos?

      Jos miestai, sostinėgriuvėsiai!
     Jos žmonės, genijaipelėsiai!
     O taip: tauta mirties naguos!
     Kur karžygiai, kas ją vaduos?

     Tuo metu, kai daugelis tautiečių nebesitikėjo šviesesnės ateities, Tėvas Pranciškaus skelbė tautos prisikėlimą. Tame pačiame eilėraštyje pranašauja gėrio pergalę, tautos garbingą prisikėlimą, regi atskubant “šaunius jaunimo pulkus”, žygiuojančius su daina prikelti Lietuvą. Šis eilėraštis sunkiais priespaudos metais buvo populiarus jaunimo, ypač Eucharistijos bičiulių tarpe. Jį deklamuodavo sutinkant kalinius, grįžtančius iš lagerio, deklamuodavo per Tėvo Masilionio metines ir įvairiuose pogrindiniuose jaunimo renginiuose.

     Dar vienas gražus Tėvo Pranciškaus bruožas — dėkingumas. Tas motyvas skamba ypač eilėraščiuose, skirtuose jo motinai. Pavyzdžiui:

     Putojančių jūrų bedugnė versmė!
     Žvaigždėto dangaus stebuklinga gelmė!
     Motute brangiausia, o tavo širdies
     Nei jūros, nei erdvės apimt negalės!

           (“Berniukas motinai”)

     Kitus užjausdamas, guosdamas, Tėvelis save, galima sakyti, buvo užmiršęs, nors iš tiesų jį sunkiai kamuodavo ligos. Todėl jo kūryba mums ypač svarbi, nes jis daugiau darydavo, negu kalbėdavo, ir visa stengdavosi pridengti, kad liktų nepastebėta jo auka, kančia, jo didžiadvasiškumas. Poezijoje nerasime jo skundų dėl nesėkmių, vargų, — tik nuolatinis troškimas daryti gera. Pavyzdžiui:

     Kančių Ir sopulių,
     O Viešpatie, meldžiu!
     Man artimo vargų Nors menką dalį,
     Kurios dūsaudamas
     Pakelti nebegali,
     Pasverki ant pečių.

     Tėvas Pranciškus Masilionis buvo griežtas asketas. Visa jo aplinka dvelkė neturtu ir paprastumu. Bet tai nereiškė, kad jis nepastebėjo, nesuprato grožio. Jį žavėjo gėlės, laukai, miškai ir nuostabūs saulėlydžiai. Eilėraštyje “Saulė” taip pavaizduoja saulėlydį:

     Saulė, baigdama kelionę,
     Audžia pasakų svajonę:
     Atidarius kraičių skrynią,
     Nors pavargusi, apdengia
      Laumės juostomis padangę,
     Pilką debesų krūtinę
     Auksu žėrinčiu išdažo
     Ir, kai lieka laiko maža,
     Kaip valdovė savo dvarą
     Vakarų gelmėj pradaro,
     Ir, lyg pasakų svajonėj,
     Nusišypso ji maloniai.
     Žemė stebis, žemė klausos,
     Kaip sutinka saulę dausos.

     Labai prabėgomis peržvelgę dalį eilėraščių, mes jaučiame, su kokia didele meile Tėvas Masilionis praėjo savo gyvenimo kelią: ne veltui jį vadino “Meilės jūra”.