Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Idealus kunigas

 (Konkurso studentų grupėje III vietq laimėjęs straipsnis)

Alė Žibūdaitė

     Kad pažintum, kiek kas myli Dievą,
     reikia žinoti, kiek jis myli artimą.

     Šv. Kotryna

     Esu laiminga, kad savo gyvenimo kelyje sutikau kunigą Juozapą Zdebskį. Pažįstu daug kunigų ir su daugeliu bendrauju, bet labiausiai mane žavi ir moko, kaip reikia gyventi, kun. Juozapo pavyzdys. Kodėl? Todėl, kad visas jo gyvenimas buvo geri darbai. F. Herwig sako: “Jei kas klaustų jus, kur yra Dievas, atsakykite: Čia! ir padarykite gerą darbą”. Kun. Juozapas mokėjo visus mylėti. “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). O kaip svarbu žmogui jausti, kad jis yra mylimas, kad juo kažkas rūpinasi. Tačiau ir širdyje dažnas jausdavo, kad tikrai nėra vertas tos jo nuoširdžios, atlygio nereikalaujančios meilės. Visi, kas tik prie jo artindavosi, rasdavo paguodą, ramybę. Jis buvo kunigas, mylėjo Dievą, o Dievo meilė pasireikšdavo per meilę žmonėms. Juk Viešpats sakė, kad “meilė parodyta artimui yra tas pat, kas meilė pareikšta jam pačiam”. Dievo meilę parodyti žmonėms jam buvo per trumpos dienos, todėl dirbdavo ir naktimis. Miegodavo labai mažai, todėl akys beveik visuomet būdavo raudonos, pavargusios, bet širdis buvo mylinti, o veide visada šypsena.

     Pirmaisiais mėnesių penktadieniais kun. Juozapas lankydavo vienišus, visų užmirštus senelius, aprūpindamas juos Švnč. Sakramentu. Kaip džiaugdavosi seneliai, kad pas juos į namus ateina pats Jėzus ir jį labai mylintis kunigas. Kartais seneliai, jo nesulaukdami, užmigdavo. Į jų duris jis išdrįsdavo belstis ir naktį, nes tokia trumpa diena, o senelių daug... Juk visi vylėsi ir tikėjosi sulaukti jo kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį. Ir sulaukdavo - nesvarbu kuriuo paros metu. O koks liūdnas buvo seneliams 1986 m. vasario mėnesio pirmasis penktadienis, kai jo nesulaukė. Kun. Juozapas Zdebskis 1986.02.05. žuvo autoavarijoje neaiškiomis aplinkybėmis. Visų jo lankomų ligonių akyse buvo ašaros ir nerimas: kas dabar juos lankys, paguos? Kas taip juos mylės?

     Kun. Zdebskis taip pat pastoviai lankydavo ligonius, kurie negalėdavo vaikščioti. O kaip tokiems ligoniams reikalinga dvasinė parama, vilties, džiaugsmo, meilės spindulėlis! Jo lankomi ligoniai buvo ne tik iš jo parapijos, bet išsisklaidę po visą Lietuvą ir už jos ribų.

     Lietuvai tokiais sunkiais okupacijos metais kun. Juozapas buvo švyturys, rodantis kelią į Gėrį, Meilę. Apie tai buvo ne žodžiais kalbama -jis tai liudijo savo kasdieniniu gyvenimu. Jo mylinti širdis neužmiršdavo ir kareivėlių, tarnaujančių sovietinėje armijoje. Jis juos pasiekdavo ir už kelių ar keliasdešimt tūkstančių kilometrų, kad galėtų pamaitinti dieviškąja Duona, Kristaus meile. Koks džiaugsmas jiems būdavo, sulaukus kunigo!

     Kun. Zdebskis buvo gerbiamas netgi ir netikinčių žmonių, saugumiečių. Jis su jais kalbėdavo, mylėdamas, matydamas juose Dievo atvaizdą. Jis dažnai sakydavo, kad “ir jie mūsų broliai, jie tik nesupranta, kas yra Gėris, o kas blogis. Stenkimės jiems padėti tai atskirti”. O kiek jis nuo jų kentėjo, tik vienas Dievas žino. Bet nė mažiausiame jo širdies kamputyje nebuvo priblėsusi meilė ir jiems.

     Mes, jaunimas, iš visos Lietuvos kampelių sekmadieniais kokių nors švenčių proga važiuodavome į jo aptarnaujamą parapiją. Po šv. Mišių susirinkdavome klebonijoje. Čia mūsų laukdavo jo pamokantis žodis, meilė kiekvienam jo “vaikeliui” (taip jis mus vadindavo). Pas jį būdavo labai gera, atrodydavo, kad ir laikas sustojo. Pas jį būdami, nesijausdavome, kaip greitai bėga laikas. Bet jis mums neleisdavo per ilgai užsibūti, nes juk jo laukė ir kiti žmonės, ištroškę meilės. Matydamas, kad jau laikas skirstytis, uždainuodavo dainelę: “Sveteliai, nebūkit paršeliai, supratot ateit, supraskit ir išeit”. Šie žodžiai būdavo mums ženklas, kad turime skirstytis. Jis niekad nepalikdavo savo “vaikelių” vienų. Jeigu jau nebūdavo autobuso grįžti, tada sėsdavome į jo mašiną, ir jis parveždavo iki namų durų. Jeigu būdavo jau naktis, visada palaukdavo, kol atsidarys durys ir “vaikas” įeis į kambarį.

     Kun. Juozapas labai daug važinėdavo. Jei kartais pakelėj sutikdavo neblaivų jau nebepaeinantį, sustodavo, įsisodindavo į mašiną ir nuveždavo į namus. Koks būdavo namiškių džiaugsmas, kad sulaukė vyro, tėvelio... O paskui atitinkamas išvadas darydavo ir tas žmogus: manimi kažkas rūpinasi; aš buvau tokioje būsenoje, ir žmogus vis tiek pasilenkė prie manęs; o koks žmogus? Kunigas. Taip, tik Dievą mylintis kunigas ir gali tai padaryti.

     Kun. Juozapas lankydavo kalinius: pažįstamus ir nepažįstamus; tikinčius ir netikinčius. Kartą jam besilankant kalėjime, kažkas pasakė, kad yra kalinys, su kuriuo niekas negali susikalbėti, nes visi bijo dėl labai didelio jo žiaurumo. Kun. Juozapas paprašė, kad leistų jam tą kalinį aplankyti. Ką jūs, sako, čia mūsų pats baisiausias, žiauriausias kalinys, dar ką nors bloga jums padarys. O kunigas atsakė, kad vis tiek nori jį aplankyti ir su juo pasikalbėti. Jam labai prašant, buvo leista aplankyti. Priėjęs prie kalinio, kunigas tarė: “Broli”. Kalinio veidas nušvito. “Kas čia per žmogus, - pagalvojo kalinys, - kad mane vadina broliu? Pirmą kartą girdžiu, kad į mane kas taip kreiptųsi”. Kalinys labai apsidžiaugė, tarp jų užsimezgė kalba. Po to pokalbio kalinys visiškai pasikeitė. Visi stebėjosi, kad jis pasidarė visai kitas žmogus. Paskui tas kalinys greitai mirė, bet mirdamas jis buvo ramus.

     Katalikų Bažnyčia skelbia septynis gailestingumo darbus kūnui ir septynis sielai. Jie visiems iš katekizmo žinomi. Tai gailestingumo darbai - tai meilės raktai į žmogaus širdį. Juk kenčianti siela - tai atvira siela, ar bent tokia, kurios duris kiekvienas su meilės raktu gali atidaryti. Juk kur mes esame su meile, ten, labiau negu mes, Kristus yra ir veikia. Ir jei kančios atveju kas nors ateina su vienu iš tų meilės raktų, jis tas duris atrakina, ir siela tada nesunkiai įtiki tą tiesą, kuri šiam ateinančiam į rankas įdavė tą raktą, nes tiesa pasirodo patraukli, kai apsivelka meilės rūbu.

     Kun. Juozapas Zdebskis man buvo kunigo idealas. Mano svajonė, kad visi kunigai, visi žmonės būtų panašūs į jį meilės kiekvienam žmogui atžvilgiu. Tikiu, kad tikrai tada žemėje būtų mažiau blogio. Šiandien mums reikia idealių žmonių kasdieniniame gyvenime. Šiandien reikia žmonių, kurie rodytų pavyzdį ne tik kalbėdami gražiais žodžiais, bet visu savo gyvenimu. Kun. Juozapas savo gyvenimu tą pavyzdį parodė. O mums visiems reikia labai daug, bet kartu ir labai nedaug: mylėti kiekvieną žmogų, priimti jį tokį, koks jis yra. Reikia, kad kiekvienas žmogus jaustųsi mylimas. Jeigu jis jaus tą meilę, jis savaime stengsis mylėti kitus. Žinodamas, kokia laimė yra būti mylimam, ir pats stengsis mylėti kitus. Bet tai įmanoma tik su Dievo pagalba.

     Kun. Juozapas daug mylėjo, bet stiprybės sėmėsi iš Kristaus kryžiaus. Jo žodžiai, kuriuos dažnai kartodavo: “Viešpatie, duok man viską pakelti, kas sunku, kaip Tu ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už savo, už tautos, už visų žmonių nuodėmes, už Tavo meilės paniekinimą”.

     Ačiū Tau, Dieve už Tavo nuostabiai gražią kūrybą, kuri atsispindi ir Tavo kūriniuose. Ačiū, kad myli mus ir leidi mums mylėti. Padaryk, kad nė vieno žmogaus širdyje netrūktų meilės. Ačiū Tau, Dieve, kad leidi mums matyti ir pažinti Tave mylinčius žmones. Prašau Tave, kad jų būtų kuo daugiau. Dieve, uždek mūsų visų širdis meile! Meile Tau, artimui ir kiekvienam žmogui. Juk svarbiausias mūsų visų gyvenimo uždavinys - mokytis mylėti. Duok, Dieve, kad mes išmoktume mylėti.