Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GYVENIMO MOKYKLA

KUN. ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

     Nuo seniausių laikų žmogus šeimai buvo rengiamas gyvenimo ir šeimos mokykloje. Taip jis perimdavo protėvių patirtį ir įliedavo į ją savuosius atradimus. įvairios mūsų šimtmečio revoliucijos nutraukė šios patirties perdavimą. Tačiau šiuolaikiniam jaunimui atrodo, kad jis pasirengęs ir meilei, ir šeimai. Reali padėtis išaiškės iš keturių klausimų analizės.

     1.    Ar kartais nesiskundi pernelyg didele tėvų globa? Ar tau neatrodo, kad tėvai elgiasi su tavimi kaip su vaiku, nors tau jau aštuoniolika ir gali kurti savo šeimą. Gal už tave viską padaro ir nusprendžia tėvai?

     O gal jie niekuo dėti. Jei būtum savo išmintingais sprendimais įrodęs, kad jau esi subrendęs, jei mokėtum susitvarkyti, jei dalį šeimos reikalų bei darbų naštos sėkmingai būtum nešęs, — niekas tavęs nelaikytų vaiku. Savaime suprantama, ant netvirtų pamatų laimingos šeimos nesukursi.

     2.    Gal tu skundiesi, kad nenupirko to ar kito daikto. Šitaip susiduriama su šeimos ekonomika, kurią suprasti ir kurios mokytis reikia jau nuo 13 metų. Nuo to laiko jau reikia riboti savo norus. Šeimos ekonomika panaši į miesto ar valstybės ekonomiką. Jei nenori to pripažinti ir tai realybei paklusti, esi dar vaikas. Šeimos ekonomikos klaidos net karščiausią meilę gali atvėsinti.

     3.    Kaip reaguoji, kai tau, pvz., liepiama dirbti namuose, nueiti į parduotuvę? Jei visa tai atrodo kaip prievarta ir kėsinimasis į tavo laisvę, santuokai dar nesi pasirengęs. Kas gi turi dirbti namuose? Namai ne viešbutis, kuriame aptarnaujama, o viskuo besidalijąs kolektyvas. Jis buvo ir bus.

     Jeigu kokiu nors “stebuklu” bendras šeimos darbas priimamas kaip puolusiam žmogui neišvengiama būtinybė ir kaip Dievo palaimos šaltinis — jis sujungia šeimą naujais ryšiais, suteikdamas visiems šeimos nariams šventės džiaugsmą.

     Tačiau dažniausiai jaunas žmogus gyvena kaip išlaikytinis šeimos viešbutyje. Dirbti nenori, o pinigų ir malonumų labai. Taigi jis lieka vaikas, nors jam 25, 30 ar daugiau. Žmonijai brokas nereikalingas. Todėl Dievas, išbandęs visus galimus ir palygint neskausmingus auklėjimo metodus, toliau leidžia mokyti gyvenimui. O kiek tai kainuoja jam ir kitiems?! Kiek skausmo, tragedijų ir skaudžių praradimų!

     4.    Jei tau religijos praktikavimas tiktai tėvų ar kitų žmonių primesta nemaloni pareiga, jei Dievas nėra tau tiesos, gėrio ir meilės Absoliutas, kurį tavo protas stengiasi pažinti, o širdis mylėti, — tavo tikėjimas dar vaikiškas. Gyvenime pakliūsi į tokias situacijas, kai nebebus į ką atsiremti, kai pasijusi visiškai vienas, kai begalinis skausmas ar beprasmybė norės tave sulaužyti. Jei Dievas tau bus tolimas, jei nemylėsi jo, nepatikėsi, kad galima į jį atsiremti, kad jis gali visada padėti, tai kas tuomet?

     Tai viena, o antra: kaip galima be Dievo augti dvasingam ir tuo pačiu stiprinti savo meilės dvasingąjį komponentą? Bet kokia kūniška meilė anksčiau ar vėliau užgęsta. Dievas yra meilė. Dvasingasis žmonių meilės elementas kyla iš Dievo, yra jo palaikomas. O jei ryšio su Dievu nėra, iš kur atsiras dvasingoji tavo meilės dalis?

     Meilė nėra nekintama. Santuokiniame gyvenime metai po metų ji mažėja. Tačiau ji gali ir augti, naujais žiedais išsiskleisti, jei auga ir bręsta tavo asmenybė. Sunkiausia žemėje yra nugalėti save. Tačiau be šio — sunkiausio — nėra nei asmenybės, nei meilės augimo! Ir sunkiausi dalykai tampa įveikiami remiantis religija, t.y. išlaikant ryšį su Dievu, jo veikiančia visagalybe. Tačiau ar tavo ryšys su Dievu toks stiprus, kad jau dabar jauti tave formuojančią jo įtaką?

     Išanalizavęs šiuos keturis klausimus, tiesa, dar ne viską apimančius, pamatai, kaip esi pasirengęs santuokai. Ar galėtum šiandien tvirtinti, kad tavo gyvenimo laivas jau visiškai parengtas savarankiškam plaukimui, kad galės atlaikyti visas gyvenimo audras? Jei šie sąžiningi atsakymai tavęs nepradžiugino, nenusimink! Dar turi laiko, dar nepanaudojai didžiausios jėgos — savo meilės, todėl renkis santuokai, ir Dievas tau padės.

     Vis labiau aiškėjant santuokinio gyvenimo problemoms, savaime kyla klausimas, kaip anksčiau jaunimas rengdavosi šeimai? Skyrybų nebūdavo, o viską nulemdavo tinkamas bei visapusiškas pasirengimas šeimai.

Senoji šeima

     Anksčiau vaikas išeidavo gyvenimo mokyklą. Žmogaus pragyventas laikas ir yra pasirengimas šeimai. Šeimoje vaikas buvo ir mokinys, ir mokytojas. Šeimos universitete jį daugiausia mokė ne tėvai, nes tėvas — rektorius, mama — prorektorė. Dėstytojais buvo vyresniosios seserys, broliai, seneliai ir kiti giminės. Kiekvienas dėstė savo dalyką, daugiau ar mažiau paliesdamas ir bendruosius dalykus. Tikėjimas išugdė universiteto darbuotojų asmenybes, kartu ir aukštą jų dorybingumo laipsnį. Tai lėmė šeimos universiteto darbuotojų santarvę, o drauge ir harmoningą vaiko mokymą, auklėjimą ir lavinimą. Šeima buvo ir gamybinis kolektyvas, ir gyvenimo mokykla, kurioje tėvai su savo pagalbininkais perduodavo visą protėvių patirtį, o kartu ir savo profesiją.

     Mažasis studentas jau nuo penkerių metų tampa dėstytoju jaunesniems už save. Jis įdėmiai stebi vyresniųjų elgesį su mažaisiais, ir jį be galo traukia pakartoti suaugusiųjų “žaidimą”, o tai jis atlieka labai mielai ir stropiai. Jam augant ir bręstant, pavedamos vis sudėtingesnės užduotys, kol po truputį jis viską išmoksta.

     Šeimoje ypač efektyviai buvo mokoma pačios svarbiausios ir sudėtingiausios profesijos žemėje: būti motina, būti tėvu. Atėjus laikui kurti šeimą, jaunimas jau mokėdavo viską, o problemos šeimoje spręsdavosi tarsi savaime, nes sutuoktiniai ne tik žinojo, ką turi daryti, bet ir mokėjo. Japonijoje šeimos tokios patvarios ir laimingos dar ir todėl, kad sutuoktiniai šeimos gyvenimui būna labai gerai pasirengę ir kiekvienas visas savo pareigas idealiai atlieka.

Naujoji šeima

     Šeimos universiteto rektorius ir pavaduotoja visą dieną toli nuo vaiko — tarnyboje, o vieną ar du vaikeliu auklėja svetimi lopšelyje, darželyje, mokykloje. Vaikai ten išmoksta bendrauti, išmoksta daugelio dalykų, bet to, kas rengtų gyvenimui, ten nėra. Mažavaikėse šeimose vaikai negali mokyti ir auklėti jaunesniųjų. Taip neįgauna praktinių įgūdžių. Su tėvais drauge nedirbant, neįkvepiamas polinkis dirbti. Šiuo metu Lietuvoje 68,5 procento žmonių gyvena mieste. Čia daugybė neišspręstų problemų, kurių daugelio ir išspręsti neįmanoma. Antra, tiek vidinių šeimos problemų. Mokslo, technikos ir kosmoso amžiuje šeimą degradavo iki akmens amžiaus, o gal dar žemiau.

     ■ Seinų bazilikoje gegužės 31 d. pirmas šv. Mišias aukojo naujas kunigas Robertas Rėkus, teologiją studijavęs Romoje. Jo tėvas lenkas, motina lietuvė. Jis save laiko lietuviu, moka lietuvių kalbą, turi Lietuvos pasą, yra išvertęs į lietuvių kalbą ir padėjęs išleisti tikybos vadovėlius pradžios mokykloms. Naująjį kunigą pasveikino lietuviai mokytojai ir vaikai.