Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MOTINOS DIENA, MOTINOS DIENOS ...

KUN. ROBERTAS PUKENIS

     Gegužės mėnesį Mariją apgaubiame pavasario žiedais. Prabylame litanijos giesme, dažnai kartodami tą brangų žodį: “Motina... melski už mus”. Marija yra visų žemės dukterų motinos pavyzdys ir idealas. Todėl Viešpats ir išsirinko tą tyrą, be nuodėmės, mergelę, kad po jos širdimi įsikūnytų Dievo Žodis, tapdamas žmogumi, Kristumi, kurio visas gyvenimas buvo pašvęstas meilei žmonėms. Jėzus Kristus paskelbė naują mokslą, kuris keičia, praturtina vidinį pasaulį dieviška palaima ir sukuria naujus santykius tarp žmonių ir Dievo.

     Dievas nepaprastai išaukštino moterį, apdovanodamas ta nuostabia motinystės galia, kuri vyrams yra nesuvokiama.

     Motinos meilė suteikė mums gyvybę. Motinos rankos augino ir mokė žengti pirmuosius žingsnius. Jos rankos parodė pasaulio platybę. Budėjo, meldėsi, aukojo skausmus, ir degė prie lopšio josios širdis. O šypsena švelni ant veido pažadino svajones ir viltis. Tas žodis “Mama” įsminga su malda kaip gražiausioji daina. Kokia brangi gyvenimo aukoj su plaukų žila sruoga, rožančiaus karoliais — tikėjime šventa. Jaučiu Tave aš laiminančiu žvilgsniu, pavargusią ir liūdną, bet visad gerą, švelnią. Dėkingas Tau už gimtą žodį, lietuviškąją vargo duoną ir Kristaus kryžių, krikščioniškąją laimę ir laisvės ilgesį, nušviestą Tėvynės meile ...

     Pačios tyriausios žmogaus dorybės — pasiaukojimas, darbštumas, meilė tiesai — dvasios didybė, daugiausia išugdoma motinos. Motinos širdis yra šeimos laimės ugniakuras. Ar tu menį tą vakarą, nuspalvintą išsipildžiusiu laukimu, pražydusia meilės svajone ir džiaugsmu? Vienintelį, nepaprastai žavų vestuvių vakarą, kai jūs abu tapote gyvenimo draugais ir šventėje, ir kasdienybėje. Supai lopšį ir aukojai savo vargus, kad vaikai augtų sveiki, gražūs, laimingi. Bažnyčioje kūdikį kėlei ant rankų aukštai, kad pamatytų altorių ir kryžių, kad įsmigtų dvasioje giliai.

     Tai jūs, šventosios motinos, savo skausmu, darbu, malda išnešiojot Tėvynės Atgimimą.

     O būtų buvę labai sunku be Tavęs. Ar atsimeni tą dieną, kai skambutis iš Saugumo komiteto... ir laukimas nelaukiamų svečių... Tu greitai kambarį tvarkai, kad nieko įtartino nerastų budriai sekanti akis. Paruoši pietus, kad ir jų sąžinė prabiltų, kad blogį nugalėtume gerumu.

     Kai juos priimdavau, mama kambary melsdavosi, kad nieko neišsitarčiau. Mane imdavo juokas. Petrai, Viktorai (saugumiečių vardai tikri), jūs taip stengdavotės: žvilgsnis fotografavo kiekvieną įdomesnę knygą, klausimais skverbte skverbdavotės ... Atsakydavau nekonkrečiai: nežinau, nebeprisimenu. Dievas tvarko likimą, o ne jūs.

     “Draugams” rūpėjo viskas, net buitinės detalės. Man taip pat buvo įdomu suvokti saugumo kėslus, taktiką. Dažnai jiems primindavau: ar nebijote Dievo, juk reikės už viską atsakyti. Jūsų būdavo sausas, oficialus atsakymas: “Mes saugom įstatymą”. Labai nepatogiai pasijusdavote prieš motinos žvilgsnį. Jis buvo gailingas, nes sklido iš tiesos ir meilės. Tas žvilgsnis nujausdavo jūsų dvasios skurdą, išdavikiškumą.

     Ir nieko jūs nepasiekėt. Tebesklisdavo patriotinis žodis (pagal jus, kas antras pamokslas buvo “negeras”). Religinė knyga keliaudavo iš rankų į rankas. Duoti tada paskaityti religinę knygą — tai buvo nusikaltimas sovietų ideologijai.

     Matote, kaip greitai viskas augo ir trūko. Istorija keitė pavadinimus. Jūsų būstinė, iš kurios planuojate nusikaltimus prieš motiną Tėvynę, yra gatvėje, šiandien pavadintoje Vasario 16-osios vardu. Ar tai ne istorijos pamoka, nors jūsų daina dar nesudainuota?

     Jau stovi kryžiai aikštėse. Kristus sugrįžta į mūsų gyvenimą. Motinos perduos savo vaikams istorinę atmintį ir kryžiumi laimins savo namus, prašys vaikeliams Šventosios Dvasios dovanų...

     ... Ir vis dėlto, motina, paklausiu, koks Tavo vardas: Marija, Morta, Magdalena?

     Morta, tu rūpinies viskuo, o užmiršti, kad reikia tik vieno — meilės Dievui ir ją įdiegti vaikams. Geriau tavo sielos paveikslas būtų kaip Marijos arba Magdalenos. Marija visada ištikimai mylėjo, O Magdalena buvo paklydusi, bet atgailavo ir ašarom suvilgė Kristaus kojas, plaukais nušluostė. Jėzus jai viską atleido.

     Kokie jūs dar laimingi, kad galite paliesti savo motinos kaktą, ašarą nušluostyt, nuraminti: “Nesielvartauk, nes kiekviena kova reikalinga aukų”.

     Lietuvė motina buvo didvyrė praeity, išliko dabarty ir bus šventoji ateity.

     O motinos vaikšto po žemę, skleisdamos savo rankų šilumą ir veido šviesą. Dalija duoną ir varsto rožančiaus karolius. Pasisiuva šventinę suknelę kelionėn ir išeina, palikdamos skausmo ir ilgesio sutemas, atminimų skarą ir savo nemirštančią meilę.

     Gegužės pirmąjį sekmadienį melsimės už Tave. Kas amžinąjį atilsį (jaučiu tuštumą kambary ir amžinai Tave savy ...), kas Tėve mūsų — palaimos gyvosioms — gegužės svają ...