Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šypsuliai

     Buvo krikštijamas maždaug penkerių metų berniukas. Kai kunigas jam norėjo paduoti uždegtą žvakę, berniukas nusisuko ir mojuodamas rankute, tartum gindamasis, sakė:

     —    Ne, ne, ne! Mamytė man draudžia žaisti su ugnimi!

     Vieno žinomo Lietuvos kalbininko septynmetis anūkas Linas klausia savo senelį:

     —    Tėvuk, ką tu dirbi?

     —    Aš kalbininkas, — atsako senelis.

     —    Aš žinau, kad tu kalbininkas, bet ir kalbininkai turi ką nors dirbti.

     —    Rašau knygas, straipsnius.

     —    O kiek tu jų parašei?

     Pasakytas skaičius anūkui padarė didelį įspūdį. Jis nustebęs sakė:

     —    Oho, bet kur tu, tėvuk, gavai tiek daug rašalo?

     —    Jonuk, kur mama?

     —    Ji prieš penkias valandas išėjo pas kaimynę penkioms minutėms pasikalbėti.

     Prie vienų Marquette Parko namų lango Čikagoje buvo prilipintas toks skelbimas: “Išnuomojamas butas šeimai, tik be vaikų”. Po kiek laiko kartą šeimininkė girdi nedrąsų beldimą į duris. Jas atidariusi, ji mato kokių penkerių metų berniuką, o už jo jauną porą. Berniukas, sukdamas rankoje kepurę, oriai sako:

     — Ponia, mes matėme jūsų lange skelbimą. Mes norime tą butą nuomoti. Aš neturiu jokių vaikų, tik savo senus tėvelius. Jie yra čia su manim ...

     Šeimininkė nusišypsojo ir butą išnuomojo.

    

    Iš Danijos grįžęs vienas aukštas komunistų pareigūnas sako:

     —    Danija gražus kraštas, bet žmonės blogai gyvena.

     —    Kaip tai? — nustebo vienas klausytojų, — man teko neseniai ten būti ir mačiau pilnas krautuves prekių.

     —    Tai nieko nereiškia. Žmonės neturi pinigų pirkti, nes prie krautuvių nematyti eilių.