Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Ar tinka linkėti skanaus apetito?

    Valgantiems paprastai sakoma: Gero apetito! Linkime, kad žmogus valgytų su noru, kad maistas stiprintų jėgas, sveikatą.

A. Kezio nuotr.

    Kaimuose nuo seno girdima ir kitokių liaudiškų linkėjimų. Atėję į svečius, radę valgančius, senukai ir dabar sako: Skalsu! Skalsa! ar Skalsink, Dieve! Vilniaus krašte išgirsime: Sotį valgantiems! arba tiesiog Soties! Atsakoma kvietimu vaišintis: Prašom prie stalo!

    Miestų, miestelių, kurortų valgyklose, pirmiau pavalgę už kitus valgančius draugus ar pažįstamus, keldamiesi nuo stalo, greta sėdintiems kaimynams esame pratę linkėti skaniai baigti (pietus...).

    Tiktai niekada nelinkėkite valgantiems ar einantiems valgyti skanaus apetito! Kas kita einantiems kurį laiką kartu pietauti draugams, bendradarbiams atsiskiriant palinkėti Skanių pietų! (Antanė Kučinskaitė, 1990 11 22)

Kaip atsisveikinti: viso gero! viso labo!ar sudiev!?

    Visos trys atsisveikinimo formos - viso gero! viso labo! sudiev! - bendrinėje kalboje leistinos vartoti. Tiktai kyla klausimas: kuriai iš tų trijų formų teikti pirmenybę?

    Nuo seno visoje Lietuvoje buvo paplitęs atsisveikinimo žodis sudiev su keliais variantais: trumpesnis sudie, sudieu, ilgesnės formos sudievte, sudievu, net ir savotiška mažybinė forma sudievuliu.

    Atsisveikinimo vyksmui nusakyti liaudis buvo pasidariusi net kelis išvestinius veiksmažodžius, paprastai vartojamus sangrąžinėmis formomis su priešdėliu at-: atsisudievyti, atsisudievoti, atsisudievuoti (atsisveikinant pasakyti sudiev).

    Jau pirmaisiais okupacijos metais (1940 m.) tas lietuviškasis tradicinis sudiev, sudie, sudieu užkliūdavo dėl ateistams nepriimtinos etimologijos (su Dievu!). Imta jo vengti. Ir gana greit mūsų inteligentai, bijodami pasirodyti “ideologiškai atsilikę”, atsisakė tradicinio sudiev, pakeitė jį Lietuvos kaimiečiams neįprastų atsisveikinimu viso gero.

    Dabar, kai Lietuva yra atkūrusi nepriklausomybę, reikėtų grįžti prie senųjų tradicijų - nebėra ko bijotis tarti senovinį sudiev! įpratimas - antras prigimimas, sako senieji žmonės. Nederėtų peikti tų, kurie senu įpratimu atsisveikindami sako viso gero. Nors tai ir primena rusų vsego chorošego, tačiau tokio atsisveikinimo vartojimas yra įteisintas bendrinėje lietuvių kalboje. Tiesą sakant, mums priimtinesnis būtų variantas viso labo (su senuoju baltišku būdvardžiu labas -a) - jis derintųsi su sveikinimosi žodžiais labas rytas (diena, vakaras).

    Ne visi sutariame dėl tradicinio atsisveikinimo žodžio sudiev formos. Yra kalbininkų, teikiančių jį rašyti fonetiškai sudieu. “Lietuvių kalbos tarties žodyno” (V., 1985) autorius V. Vitkauskas laikosi etimologinės šio žodžio rašybos. Nepeiktina ir trumpoji forma sudie. Taigi visos trys formos geros ir vartotinos, tegul žmonės patys renkasi jiems patogiausią ir priimtiniausią. (Antanė Kučinskaitė, 1990 11 22-23)

Prašom nusivilktiar nusirengti?

    Veiksmažodžiai nusivilkti ir nusirengti dažniausiai vartojami sinonimiškai. Pagal vartosenos polinkius galėtume juos skirti. Veiksmažodžio nusirengti reikšmė - “nusivilkti drabužius iki nuogumo” (Nusirengė kaip gimęs - ir vandenin; Drabužius nusirengia ir išsimaudę švarius apsirengia priepirtyje - gyvosios kalbos pasakymai). Veiksmažodžio nusivilkti reikšmė - “nusirengti tik viršutinius drabužius” Todėl atėjusiam svečiui geriau sakyti: Prašom nusivilti (paltą, striukę), o ne nusirengti (gydytojo kabinete pacientai visai gerai prašomi nusirengti - viršutinius drabužius jie yra jau nusivilkę drabužinėje). (Antanė Kučinskaitė, 1990 1 18-19)

Kaip vaikams kreiptis į tėvus: tamstaar jūs,ar tu?

    Geriausiai laikytis vietos žmonių papročių. Ten, kur vartojamas mandagumo įvardis tamsta, tinka ir vaikams juo kreiptis į tėvus. Suvalkiečiams įvardis tamsta neįprastas. Jų šeimose iš mažens vaikai pratinami kreiptis į tėvus mandagumo įvardžiu jūs. Mūsų dienomis, ypač miestiečių šeimose, pasitenkinama familiariu įvardžiu tu. Taip vaikas kreipiasi į broliuką, sesutę, neišskiria ir tėvų. Įvardžiu tu išreiškiamas artimumas, šiltumas; kartu ir pagarba - juk ir į Dievą kreipiamės įvardžiu Tu\

    Bendrinės kalbos požiūriu visi trys įvardžiai (tamsta, jūs, tu) kreiptis vaikams 5 tėvus tinka. (Antanė Kučinskaitė, 1990 2 12)

Kada vartotinas žodis tamsta?

    Tik kaip mandagus kreipimosi įvardis vietoj paprastojo (familiariojo) tu. Tamsta vienaskaita eina tik su veiksmažodžio vienaskaita; pvz.: Ar tamsta buvai ten nuėjęs? Ką čia tamsta atnešei? Bet, žinoma, kai mandagiai kreipiamasi į kelis žmones, sakoma, pavyzdžiui: Sėskitės tamstos prie šio galo.

    Įvardžio tamsta visai nepažįsta pietinės aukštaičių šnekos - ten įprastos tik daugiskaitinės mandagumo konstrukcijos su pasakytu ar numanomu jūs: Jūs esat labai doras žmogus; Ką (jūs) čia pasakojate? Dėl tų tarmių įtakos tamsta baigia išnykti ir bendrinėje kalboje - jau dabar jis dažniausiai skamba kaip tam tikras archaizmas ar tarmybė. Nemaža čia lemia didesnis konstrukcijų su jūs stilistinis lankstumas: kad kalba skambėtų mandagiai, tamstą reikia įkyriai kartoti, o daugiskaitinės frazės skamba mandagiai ir be įvardžio.

    Visiškai netoleruotina daiktavardinė tamstos vartosena (tamsta mokytojau, tamsta kapitone, gerbiamasis tamsta), plintanti iš tų tarmių, kurios šio įvardžio savo sistemoje neturi ir todėl suvokia jį kaip daiktavardį, artimą ponui. Ypač ši ydinga vartosena plito ponų draudimo laikais (bene labiausiai - per mokyklas). (Aleksas Girdenis, 1992 1012)

Kada teisingas,kada taisyklingas?

    Kiekvienas savo vietoje, destis kokia to žodžio reikšmė. DŽ3sakoma, kad teisingas tas: 1. “kuris laikosi tiesos, nešališkas”: teisingas žmogus, teisinga nuomonė; 2. “vertas patenkinti”: teisingas reikalavimas, laikrodis eina teisingai, o taisyklinga pagal DŽ3tai, “kas sutinka su taisyklėmis”: taisyklingas žodis (kuo skiriasi šis pasakymas nuo teisingo žodžio, aiškinti, rodos, nereikia), “proporcingas, simetriškas”: taisyklingi veido bruožai, taisyklingas daugiakampis.

    Taigi pasakymas teisingai maitinasi (tokie pasakymai per radiją ir televiziją labai dažni) yra netaisyklingas, nes kalbama ne apie tiesos, teisybės laikymąsi, o apie maitinimosi normų (taisyklių) paisymą. Tad ir reikėtų sakyti: taisyklingai maitinasi arba tinkamai maitinasi. Pasakymas, kurį dažnai kartoja Smalsiuko laikos vedėjas dėdė Profesorius, teisingai įminė mįslę galėtų būti paprastesnis: įminė mislę arba jos neįminė. (Vytautas Pranciškus Būda, 1995 12 7)

Ar skiriasi žodžių mintinaiir atmintinai reikšmė?

    Skiriasi. Mintinai (t.y. mintyse) ką nors skaičiuojame, o atmintinai (t.y. iš atminties) - deklamuojame. Klaida: Padeklamuok mintinai (atmintinai) šį eilėraštį; Aš viską iš tos knygelės mintinai (=atmintinai) moku. Taip pat klaida ir Čia visai nesunku atmintinai (=mintinai) suskaičiuoti; Atimu arba sudedu atmintinai (=mintinai, mintyse). (Jonas Šukys, 1992 10 11-12)