Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DRĄSOS BANDYMUOSE

CHIARA LUBICH

 "Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!" (Mt 14,27).

    Tada tai buvo nuostabus įvykis, kai Jėzus tuos gerai žinomus žodžius pasakė. Po to, kai padauginęs duoną ir pavalgydinęs minią, jis liepė apaštalams sėsti į laivą ir plaukti pirm jo į kitą ežero pusę, jis užkopė į kalną melstis.

    Kai laivas, plaukdamas prieš vėją, bangų buvo blaškomas, tada, Jėzus, eidamas vandens paviršiumi, prisiartino prie dvylikos. Apaštalai, pamatę jį, buvo siaubo apimti ir šaukė: “Tai šmėkla!” Tačiau Jėzus juos užtikrino sakydamas: “Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!”

    Petras, girdėdamas tuos jo žodžius, meldė: “Viešpatie, jei tikrai tu esi čia, įsakyk man eiti pas tave vandens paviršiumi”. “Ateik”, - Jėzus atsakė.

    Petras pasitikėdamas pradėjo eiti Jėzaus link, o smarkaus vėjo išgąsdintas, pradėjo skęsti ir šaukė: “Gelbėk mane, Viešpatie!” Jėzus tuoj atėjo, griebė jį už rankos ir sulaikęs pasakė: “Žmogau menko tikėjimo, kodėl abejo-jai?”

    Kai juodu įlipo į laivą, vėjas nurimo. Tada tie, kurie buvo laive, jį pagarbino, sakydami: “Tikrai tu Dievo Sūnus!” (žr. Mt 14,28-33).

    Šventraščio mokslininkai mano, kad evangelistas nepasitenkino vien tik nupasakodamas eilę įvykių, bet, juos perduodamas krikščionių bendruomenei, norėjo, kad visa tai turėtų įtakos jų visų gyvenimui. Pagal jį, laivas, virtuliuodams bangose, vaizduoja Bažnyčią, kuri tada buvo atsidūrusi panašioje padėtyje, kai Jėzus įžengė į dangų. Kadangi Jėzaus jie jau nematė savo tarpe, ir jiems atrodė, jog jis yra toli nuo jų, tada jie jautėsi apleisti ir vieniši kaip tas laivas audroje tokios “nakties” bandyme.

    Tie Jėzaus žodžiai taip pat jiems reiškė tą tamsų laiką, kurį tada ankstyvoji Krikščionių bendruomenė patyrė. Krikščionys gali patirti tokį tamsų laiką ne tik kaip bendruomenės nariai, bet taip pat kaip ir pavieniai asmenys. Tu irgi, kaip ir kiekvienas krikščionis, tai gali patirti, turėdamas rimtas tikėjimo abejones. Tau gali pradėti atrodyti, kad tikėjime nėra tikrumo.

    Net ir šventieji turėjo panašius bandymus. Teresė iš Lisieux yra pavyzdys, kai materializmas jos gyvenimo laiku darė jaučiamą įtaką, norėjo paveikti ir ją, kai ji jau gulėjo mirties patale.

    Tokie nutikimai yra baisūs! Gal ir tave jie buvo ištikę tada, kai jauteisi vienišas kokioje nors skausmingoje sunkenybėje. Gal tu buvai labai susirūpinęs, kad turėsi kovoti kaip prieš kokį viesulą, nesulaukdamas jokios pagalbos.

    Tačiau, jei viskas tavo aplinkoje kelia kokias nors abejones, kad Jėzaus nėra, jog jis kažkur toli ir visiškai neegzistuoja, tada jis kaip tik dažnai save apreiškia sunkenybėse nelauktai, taip kaip jis pasirodė apaštalams.

    Jėzus žinojo, kad šviesos ir tamsos valandos mus veikia, todėl prieš savo mirtį ir sakė: “Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdis džiūgaus” (Jn 16,22).

    Jėzus, eidamas vandens paviršiumi, aiškiai parodė, kad Jis yra visatos Valdovas, gyvenimo ir mirties Viešpats. Tai yra mūsų tikėjimo tiesa. Bet šitoji tiesa kartais gali kelti mūsų susirūpinimą, jei mūsų vaizduotei atrodytų, kad jis yra lyg “šmėkla”, kaip apaštalams atrodė, kai jie šaukė.

    Taip kaip Jėzaus pasirodymas pradžioje Petrą išgąsdino, o po to padrąsino tokiu pasitikėjimu, jog jis net nebijojo eiti virš vandens, norėdamas pasiekti Jėzų, taip gali būti ir su tavimi.

    Jėzus nori, kad visa Bažnyčia ir kiekvienas individualus krikščionis turėtų drąsos bandymo valandą nepasiduoti. Jis nori, kad visi turėtų visišką pasitikėjimą tik juo, nekreipdami dėmesio į pasirodymus. Jis nori, kad krikščionys taip gyventų, jog jis visuomet galėtų būti jų tarpe, o nurodydamas, kaip jie turi tai daryti, jis sakė: “Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe” (Mt 18,20). Kai jis yra jų tarpe, tada pavojaus nėra. Ir iš tikrųjų, juk kai tik Jėzus ir Petras įlipo į laivą, tada vėjas nurimo (Mt 14,32).

    Tad stenkimės mūsų gyvenime tvirtai pasiryžę viską daryti taip, kad būtumėm tikri, jog Jėzus tikrai yra visuomet mūsų tarpe.

    Būti vienybėje jo vardu, reiškia būti vienybėje su juo, tada jis primena mums tą tikrovę - jo valią, kuri yra svarbesnė, negu viskas: “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13,34).

    Jei mes taip darysime, mylėdami vienas kitą, kaip jis mus mylėjo, jis bus mūsų tarpe. Tad argi nenorėtumėm šiame gyvenime turėti tokį vadovą, kuris mus vestų į amžinybę?

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius