Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TIKINČIŲJŲ DVASINIS GYVENIMAS PERSEKIOJIMO METAIS

Kun. Lionginas Virbalas SJ

Tendencija apsiriboti vidiniu tikėjimu

     Didžiausias kovos prieš religiją įkarštis buvo nukreiptas į išorinį tikėjimo pasireiškimą visuomeniniame gyvenime: naikinami religiniai ženklai, apeigos leidžiamos tiktai bažnyčių viduje, tikintiesiems draudžiama viešai praktikuoti savo tikėjimą. Ateizmo platintojai griežtai reaguodavo net į kryželį ant kaklo, persižegnojimą viešoje vietoje, ar “sudiev” ištarimą. Tie, kurie dirbo nors kiek atsakingesnį darbą, o dažnai net ir mokiniai, buvo persekiojami vien už ėjimą į bažnyčią, nors to nedraudė joks įstatymas. Net turistinis bažnyčios aplankymas buvo laikomas nelojalumo valdžiai ženklu. Tikėjimas ir visos jo apraiškos turėjo būti išstumtos už visuomeninio gyvenimo ribų ir pamažu sunaikintos. Tačiau ateistinis persekiojimas galėjo paliesti tik viešąjį žmogaus gyvenimą, bet ne jo vidinius įsitikinimus. Tokiomis sąlygomis tikėjimas vis labiau darėsi tik vidinis, dažniausiai stropiai slepiamas nusiteikimas. Tatai būtų pozityvus reiškinys. Tikėjimas yra žmogaus vidaus apsisprendimas, o ne vien išorinis priklausymas tam tikrai bendruomenei. Ateistinis persekiojimas, pats to nenorėdamas, paskatino tikėjimo interiorizaciją. Net tie, kurie neturėjo galimybės išnagrinėti, išstudijuoti krikščioniškųjų tiesų, tikėjimą priimdavo kaip neginčijamą vertybę. Toks apsisprendimas už tikėjimą vyko daugiau ne pasitelkiant protą, bet širdį. Daugeliui vyresnės kartos katalikų ir daliai jaunimo tikėjimas buvo lyg sudėtinė būties dalis. Todėl ateistinė argumentacija mažai galėjo paveikti. Tikėjimas tokiems žmonėms teikė stiprybės, tikėjimą jie palaikė gyvą visuomenėje.

     Deja, stipri tendencija apriboti tikėjimą vien vidiniu nusiteikimu, kuris neturi jokios išraiškos praktiniame gyvenime, atnešė ir nemaža žalos - buvo suardytas tikėjimo ir gyvenimo vieningumas. Išorinis, viešasis gyvenimas vyko pagal savo reikalavimus, ateistinės valdžios nustatytu būdu. Tikėjimas, kaip maža kibirkštėlė, glūdėjo sielos kertelėje ir negalėdamas viešai pasireikšti pamažu geso. Jis vis mažiau turėjo įtakos žmogaus elgesiui, jo santykiams su kitais, vidiniams apsisprendimams. Kitiems tikėjimas išliko tik kaip tam tikras folkloras. Daugelis dar stengėsi išlaikyti katalikiškų šeimų tradicijas: nors ir slapta, krikštijo vaikus, tuokėsi bažnyčiose, retkarčiais priimdavo kitus sakramentus. Tačiau be didesnio tikėjimo pažinimo šios apeigos negalėjo atnešti daug dvasinės naudos, o kartais virsdavo tikru formalizu. Vidinio ir išorinio gyvenimo suskilimas darė neigiamą įtaką jaunimui, ieškančiam tiesos, nemokančiam ir nenorinčiam gyventi “dvilypio” tėvų gyvenimo: sielos viduje tikėti, o išoriškai rodytis netikinčiam.

     Smarkus viešo bažnytinio gyvenimo varžymas taip pat paskatino katalikiško pogrindžio susikūrimą. Pati ateistinė valdžia suprato, kad prievarta religijos atžvilgiu gali duoti priešingus rezultatus. Į pogrindį nustumta Bažnyčia veikia nevaržomai, ir režimas nebegali jos kontroliuoti ir sekti. Tačiau katakombinė veikla yra kraštutinė priemonė, kai nebelieka jokios kitos išeities. Visiškas savęs išstūmimas iš viešojo gyvenimo sumažina galimybes pasiekti visus žmones. Todėl net juodžiausiomis Stalino-Berijos persekiojimų dienomis Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nemanė pereiti į katakombas. Visais ateistinio persekiojimo metais Bažnyčia veikė dvejopu būdu: viešai ir slaptai.

     Nors šitoks veikimas kėlė tam tikrą įtampą, be abejo, labai kurstomą pačios valdžios, tačiau atnešė ir daug naudos. “LKB Kronika” taip įvertina šią padėtį... “katakombinėse sąlygose veikianti Bažnyčia nekliudo oficialiai veikiančiai vietos Bažnyčiai, nesiekia ardyti jos drausmės ar ją skaldyti, bet kaip įmanydama stengiasi papildyti jos veikimą. Kiek galėdama ji palaiko ganytojų autoritetą, stengiasi išsikovoti sąlygas laisvai veikti, gina ganytojus nuo valdžios persekiojimo ir prievartavimo, užkerta kelią klaidinantiems jų pareiškimams”.

     Labai svarbu, kad pogrindžio leidinys pabrėžia ganytojų autoritetą. Katalikų Bažnyčios hierarchinė struktūra turi esminę reikšmę. Tik pašventintieji tarnai teikia išganymui būtinus sakramentus. Todėl visuomet gyvybiškai svarbu palaikyti vyskupų bei kunigų šventinimų tęstinumą ir ryšį su Apaštalų Sostu. Be popiežiaus negali būti teisėtai pašventintas joks vyskupas. Toks dogminis pagrindas lėmė ir Vatikano Rytų politiką. Katalikų Bažnyčia nėra koks slaptas kultas, o regima bendruomenė, katakombos nėra normalus jos veikimo būdas. Iš visų režimų Bažnyčia reikalauja galimybės laisvai vykdyti savo pasiuntinybę. Net su labiausiai tikėjimui priešiškais asmenimis buvo stengiamasi palaikyti oficialius santykius. Ši laikysena Katalikų Bažnyčią iš dalies daro labiau pažeidžiamą už kitas krikščioniškas bendruomenes. Tačiau hierarchinė struktūra ir vietos Bažnyčios priklausymas visose tautose pasklidusiai ir drauge virš jų esančiai Bažnyčiai katalikams teikė ypatingą stiprybę kovoje su valstybiniu ateizmu.

Tikėjimo proveržis į išorę

     Šalia dalies tikinčiųjų polinkio apsiriboti vien vidiniu tikėjimu, išryškėjo ir priešinga tendencija - troškimas savo tikėjimą reikšti viešai. Iš dalies tai buvo reakcija į ateistų pastangas išstumti tikėjimą iš viešojo gyvenimo, tačiau šį siekimą žadino ir gilus krikščionybės esmės suvokimas. Iš tikrųjų krikščionybė negali pasilikti vien teorinių svarstymų srityje, Ji turi aktyviai reikštis konkrečiame gyvenime ir visą jį perskverbti. Po Dievo Sūnaus įsikūnijimo materialusis regimasis krikščioniško tikėjimo pradas nėra vien neišvengiama žemiškosios egzistgencijos būtinybė, o realus kelias į susivienijimą su Dievu. Per Kristaus įsteigtą ir regimą formą turinčią Bažnyčią vykdomas Dievo išganymo planas. Dievo malonę teikiantys sakramentai taip pat turi materialų elementą. Todėl sąmoningesni tikintieji taip atkakliai stengėsi apginti teisę viešai praktikuoti savo tikėjimą ir turėti viską, kas tam yra būtina.

     Pastangos žūtbūt išsaugoti tai, ką ateistinis režimas mėgino atimti, paliko pėdsakus Bažnyčios gyvenime. Lietuvoje tikintieji labiau nei kitur yra prisirišę prie išorinių religijos formų, kurias taip herojiškai gynė. Jos tikrai buvo brangios ir vertingos tuo metu, kai reikėjo atsilaikyti prieš persekiojimą, tačiau atnešė jam tikrą sustabarėjimą ir formalizmo pavojų. Su tomis išorinėmis formomis taip susigyventa, kad bet koks bandymas jas keisti nesąmoningai laikomas tikėjimo griovimu. Tai sunkina liturgijos reformą Bažnyčioje, daro ją skausmingesnę negu kitur.

     Kryžius - pagrindinis krikščionybės ženklas. Jis simbolizuoja kančią, mirtį, bet taip pat ir viltingą prisikėlimą. Ateistinio persekiojimo metu kryžius geriausia atitiko laiko dvasią. Be to, Lietuvoje nuo seno gyvavo tradicija statyti kryžius pakelėse, prie sodybų, kapinėse. Ne veltui Lietuva buvo vadinama Kryžių žeme. Suprantama, kad ateistai labiausiai stengėsi išnaikinti šiuos krikščionybės ir krikščioniškosios Lietuvos ženklus, o tikintieji atkakliausiai juos gynė.

     Ateistinis režimas visiškai neleido statyti naujus kryžius. Tikintieji negalėjo pastatyti kryžiaus net prie savo namų ar šventoriuje. Čia buvo aiškus ateistinio persekiojimo apgaulingumas. Buvo aiškinama, kad kryžių ar koplytstulpį galima statyti tik su architekto leidimu, bet nė vienas architektas neturėjo teisės tokio leidimo duoti. Todėl baudžiama buvo už “savavališką” pastatymą. Tikinčiųjų pastangos statyti kryžius ir juos apginti nuo sunaikinimo rodo, kad buvo branginamas šis simbolis. Jis vadinamas “krikščionių vėliava”, o jo griovimas reiškia visų krikščionių įžeidimą. Kryžius tiesiog sutapatinamas su tikėjimu. “LKB Kronika” džiaugiasi išgriautų kryžių atstatymu ir taip jį įvertina: “Lietuvio tikėjimas yra stipresnis už piktadarių ranką”. Kryžius palaiko tikėjimo drąsą visuose išmėginimuose: “su kryžiumi nebaisu nors ir į velnių būrį žengti". Kryžiuje labai glaudžiai sueina tautiškumas ir religija, jis vadinamas net tautos gyvastingumo ženklu.

     Kryžiai tam tikrose vietose statomi prašant Dievo malonių ar dėkojant už gautąsias”. Kartais jie iškyla tam tikroje, dažnai legendomis apipintoje vietoje. “LKB Kronika” aprašo Agailių baudžiauninkų - kankinių kapines, Kairiškių senkapį, vadinamą Apžadų kapeliais, Panų kalną. Garsiausia iš tokių vietų, tapusi katalikiško pasipriešinimo ateistinei savivalei simboliu, yra Kryžių kalnas. Kaip tik bandymai sunaikinti jį padarė dar brangesnį ir dar labiau išgarsino. Dėl patirtų nusiaubimų ir žmonių kančių, kuriuos ženklino pastatyti kryžiai, šis kalnas tapo “lietuviškąja Golgota”. Šis pavadinimas yra labai prasmingas. Dažnai į Kryžių kalną kryžiai buvo nešami ant rankų ir tik tada čia pastatomi. Juos nešė ne vien prašymų intencijomis, bet kaip “permaldavimą” už kryžiaus panaikinimą, už mūsų Tautos nuodėmes Išganytojui. Nešė kryžių kaip pergalės ženklą”. Taigi kryžius Lietuvos katalikams buvo ne vien paprastas krikščionybės simbolis ar skausmo ženklas, bet visuomet priminė Kristaus Kryžių, jo mirtį ir nuo jos neatskiriamą Prisikėlimo triumfą. Kryžius buvo išganymo priminimas ir pasireiškimas, o kartu gėrio ir tiesos pergalės, nemirtingumo pažadas, nesunaikinamos vilties užtikrinimas.

     Bažnyčia. Būdingas Lietuvos kataliko bruožas - pagarba šventoms vietoms: bažnyčiai, koplytėlėms, kapinėms. Katalikai visada stengėsi šias vietas tinkamai prižiūrėti. Religijos persekiojimo metais pastoracinis darbas buvo smarkiai varžomas, todėl buvo galima daugiau rūpintis pastatais. Tačiau ir čia atsirasdavo įvairių kliūčių. Valdžios pareigūnai visaip trukdydavo atnaujinti bažnyčias, neduodavo leidimų jas remontuoti. Pogrindžio spauda plačiai aprašo tikinčiųjų kovą dėl teisės melstis sutvarkytoje bažnyčioje.

     Tikintiesiems bažnyčios pastatas nėra vien paprasta kulto vieta, bet tam tikra prasme yra išorinė tikėjimo išraiška. Dėl to taip jautriai reaguojama net į tokį dalyką kaip filmavimas šventoriuje ar bažnyčioje, ypač jei kuriamas filmas turi antireliginį atspalvį. Tikintys žmonės negalėjo susitaikyti su tuo, kad kai kurios šventovės buvo uždarytos ir išniekintos. Ne tik klaipėdiečiai, bet ir visos Lietuvos katalikai ištvermingai kovojo dėl klastingai atimtos bažnyčios grąžinimo. Per kelis dešimtmečius parašyta daugybė skundų ir pareiškimų aukščiausioms valdžios įstaigoms, surinkta šimtai tūkstančių parašų. Pogrindžio spauda dažnai primindavo ir kitas uždarytas bažnyčias bei koplyčias. Tikintieji neidavo į uždarytose bažnyčiose vykstančius renginius, nes tai būtų buvę lyg bendradarbiavimas su išniekintojais.

     Išoriniai tikėjimo ženklai. Lietuvos katalikams brangūs ir kiti išoriniai tikėjimo ženklai. Ateistinis režimas, stumdamas religiją iš viešojo gyvenimo, buvo uždraudęs skambinti varpais. Varpų gausmas labai akivaizdžiai primena, jog Bažnyčia dar gyva. Dėl to tikintieji rūpinosi, kad tas draudimas būtų atšauktas, rėmėsi net Konstitucijos garantuojama sąžinės laisve.

     Paprasčiausias religinis ženklas - persižegnojimas, tačiau viešoje vietoje, pavyzdžiui, valgykloje, taip pat draudžiamas. “LKB Kronika” mini tikinčių vaikų persekiojimą dėl ant kaklo nešiojamų kryželių, medalikėlių. Kalinys reikalauja grąžinti jam atsiųstą religinį paveikslėlį ir dėl to eina net į karcerį. Kitas suimtasis reikalaujat teisės turėti su savimi Šventąjį Raštą, maldyną, rožinį. Žada badauti, jei jo prašymas nebus patenkintas. Šie dalykai turėjo būti tikrai labai vertinami, jei dėl jų nebuvo bijoma susilaukti griežtų bausmių.

     Ypatingą reikšmę įgavo kova dėl religinės spaudos. Sovietinės okupacijos metais buvo uždaryti visi religiniai žurnalai ir laikraščiai, išleista tik labai mažai būtiniausių liturginių knygų. Jų neužteko net aktyviausiems parapijiečiams. Spaudos draudimas atnešė didžiausią skriaudą. Mažai kas galėjo geriau pažinti tikėjimą, skaityti Šventąjį Raštą. Tai neigiamai veikė katalikų sąmoningumą. Tačiau daugiausia katalikai sielvartavo dėl katekizmų ir maldaknygių stokos. Maldaknygė Lietuvoje turėjo ilgą ir seną tradiciją. Nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės, kai buvo kovojama dėl lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis, pamaldžiam lietuviui maldaknygė tapo labai svarbi. Iš jos buvo ne tik meldžiamasi, bet ir giedama. Į ateistinio režimo metais leidžiamas maldaknyges stengtasi įdėti kuo daugiau giesmių tekstų. Draudimas leisti maldaknyges priimamas kaip pasikėsinimas į pagrindines tikinčiųjų teises ir kaip didžiausia skriauda. Maldaknygės pradėtos spausdinti pogrindžio sąlygomis. Žmonės, kurie tam darbui atsidėjo nebijodami kalėjimo, buvo įsitikinę, kad taip geriausiai galės pasitarnauti Tautai ir Bažnyčiai. Tokios spaudos leidimas buvo lyg misijų darbas.

     Tikintieji neturėjo ir Šventojo Rašto, tačiau ateistinio persekiojimo metais jis nebuvo daugintas didesniu tiražu kaip maldaknygės. Ilgą laiką izoliuotos Lietuvos Katalikų Bažnyčios nepasiekė visuotinėje Bažnyčioje įsigalinančios teologinės tendencijos ir dauguma tikinčiųjų neįvertino Šventojo Rašto reikšmės dvasiniame gyvenime. Be to, pogrindžio sąlygomis lengviau išleisti mažesnes knygeles. Dėl to maldaknygės ir buvo reikšmingesnės už Šventąjį Raštą.

■    Rugsėjo mėn. pradžioje pop. Jonas Paulius II lankėsi Vengrijoje ir Prancūzijoje.

■   Ateitininkų federacijos nepaprastoji konferencija, kurioje bus renkama Federacijos vadovybė, svarstomi organizaciniai reikalai, įvyks Kaune 1997 m. sausio 3-5 d.

■    “Lietuva - Marijos žemė” - tai L. Šinkūnaitės ir kun. D. Jasulaičio sudarytas albumas, kuriame surinkti Lietuvos bažnyčiose esantieji Marijos paveikslų atvaizdai. Jų čia yra apie 80. Albume pateikiami labai rūpestingai surinkti duomenys, kas tuos paveikslus nutapė, kada ir kokie atnaujinimai padaryti.

■    Kun. Arvydas Liepa MIC, pakviestas klebono kun. J. Kuzinsko, atvyko iš Lietuvos ir rugsėjo 7-15 d. vadovavo Šiluvos atlaidams Švč. M. Marijos Gimimo parapijoje Marąuette Parke, Čikagoje, kur aukojo šv. Mišias ir sakė turiningas pamokslus.

■    Kun. Ignas Barnabas Mikalauskas OFM mirė birželio 29 d. Toronte, Kanadoje.

■    Šiais metais Prancūzijoje bus 1500 m. sukaktis nuo karaliaus Chlodvigo I krikšto. Jo krikštas reiškia ir Prancūzijos krikštą. Iškilmingą šio įvykio minėjimą apvainikuos pop. Jono Pauliaus II apsilankymas Prancūzijoje, Reimso mieste, rugsėjo 21 d.

■    Kun. Donald Petraitis MIC, marijonų provincijolas, dvi savaites, o kun. Vytautas Bagdanavičius MIC kiek ilgiau rugpjūčio mėnesį lankėsi Lietuvoje. Kun. V. Bagdanavičius rugpjūčio 3 d. Vilniaus arkikatedroje aukojo iškilmingas šv. Mišias savo kunigystės 60 m. sukakties proga.