Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Nelaimėlis kelyje

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Kostas Gruodis

“Tai daryk, ir gyvensi” (Lk 10, 28).

    “Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto ir kas nors jiems tartų: 'Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite', o neduotų, kas reikalinga jų kūnui - kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs” (Jok 2,14-17).

A.Kezio nuotr.

    Dievas nori tikėjimo darbų, Jo žodžio vykdymo. Kiekvienas žmogus daugelį kartų yra bandomas, ar jis jau pajėgs pasidalyti, atjausti, mylėti. Ir tik ta dorybė verta savo vardo, kuri atlaiko bandymą. Bandymai ateina netikėtai, kada jų visiškai nelauki ir nesitiki. Pažvelkime į Jobą. Dar tas Jobui nekalbėjo, kad jis (Jobas) yra netekęs visų savo tūkstančių galvijų, o štai atėjo kitas ir tarė: “Tavo sūnums ir dukterims valgant ir geriant pirmagimio brolio namuose, ūmai pakilo smarkus vėjas nuo tyrumos pusės ir sukrėtė keturis kampus namų: jie griūdami prislėgė tavo vaikus ir jie mirė” (Job 1,18).

    Taip bus ištirta kiekviena širdis, kiekvienas darbas ir kiekvienas pasakytas žodis. Laikydamiesi už Dievo žodžio tarsi už turėklo, apeikime visą pasaulį ir sustokime mažame miestelyje, o gal tiksliau - bažnytkaimyje ir pastebėkime vieną žmogų, kaip jis buvo išbandytas. Mokytojas sėdi prie automobilio vairo. Tamsoka. Šviesa dar tik ateis. Dangus dosniai drebia šlapią sniegą. Automobilio šviesos nemeluoja: pakelėje sniego ir vandens masėje guli žmogus. Praeiti kaip levitas ir kunigas?! Ne! Jokiu būdu ne! Mokytojas stabdo automobilį (“...nulipa nuo asilaičio...”), prieina prie nelaimėlio pasirengęs jam padėti. Ima žmogų už pažastų. Kūnas didelis, sunkus, sudribęs. “Broleli, kuo galiu tau padėti? - klausia nelaimėlio, - kur tavo namai?” žmogus kelia galvą, atlošia ir kažką nesuprantamo murma. Vairuotojas supranta savo ir nelaimėlio padėties keblumą: adreso, kur gyvena nelaimėlis nesužinos, o vienas neįkels jo į automobilį. Reikia pagalbos! Prašau! Tamsą perskrodžia kito automobilio žibintai. “Kur du stos, visados daugiau padarys”, - sako lietuvių patarlė. Taigi... sustabdęs automobilį vairuotojas karingai nusilenkia ir kalbina nelaimėlį. Beregint - diagnozė: “Girtas! išsipagirios ir pareis. Tokių velnias neima!”

    Tačiau Apvaizda, matydama pagalbininkų abejones ir pastangų menkumą, siunčia dar pagalbos. Toliau nuo kelio esančioje kontoroje įsižiebia švieselė. Laukan išeina sargas. Mokytojas šaukia: “Petrai, eikš į pagalbą!” Bet šauksmas paskęsta beauštančio ryto miglose... supoška užtrenkiamos durys. Kelią apšviečia automobilių šviesos. O abiejų automobilių vairuotojams - juodžiausia naktis...

    Tik po to paaiškėjo, kad tai buvo geriausia išeitis: abu vyriškiai būtų nutempę nelaimėlį į sargo kontorėlę, bet dėl žmogiškos silpnybės ši mintis nė vienam į galvą neatėjo...

    Jobą, pakliuvusį į nelaimę, gundė jo žmona. Jobas, atsakydamas į žmonos priekaištus, nenusidėjo savo lūpomis (Job 2,10).

    Antrojo vairuotojo gundymas palikti nelaimėlį augo su kiekviena sekunde: “Važiuojam! Išsipagirios ir pareis. Šis ne pirmas ir ne paskutinis. Visi išsipagirioja. Atlaisvink kelią!” Abu eina prie savo automobilių. Pirmasis (vadinkim jį Vytautu) turi skubėti į mokyklą. Tačiau jis žino Raštą, antrasis - nežino. Kuriam iš jų didesnis teismas? Kristus mokė: “O kas nežino šeimininko valios, kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug išieškota” (Lk 12,48).

    Mokytoją Vytautą jau žadina sąžinė: priekaištauja, bet grįžti prie nelaimėlio jėgų nėra. "Taigi aš randu tokį įstatymą, kad kai trokštu padaryti gera, prie manęs pritampa bloga” (Rom 7,21). Jis tarsi tik patsai sau murma: “Negerai darom... Ir tik spaudžia pedalą, kad tik greičiau nuo nelaimėlio, tarsi žudikas nuo aukos...

    Dabar, rašant straipsnį, kaltinimas dar didesnis, aiškesnis ir rūstesnis: “...kiek kartų tai nepadarėte vienam iš šitų mažiausių brolių, nė man nepadarėte”. Tuo metu Vytautas nesuvokė, kad sniego, vandens ir purvo masėje paliko gulėti patį Kristų... O įėjusį į klasę pasitiko vieno mokinio nepatiklus žvilgsnis: jis demonstratyviai žiūrėjo į laikrodėlį ant savo rankos ir tarsi sakė: “mokytojau, vėluoji į pamoką”.

    Mokytojas pakeitė pamokos temą ir su visom klasėm aptarė įvykį kelyje. Mokiniams užduoda tą patį klausimą: “Kaip tu būtum pasielgęs panašiu atveju?” Vieni gūžčioja pečiais, kiti labai rimtai ir tyliai svarsto. Ir viena mergaitė (iš šimto vaikų) drąsiai atsako: “Aš būčiau nepalikusi”.


    Svarstant su mokiniais šį klausimą, poelgis įgauna naują prasmę, net ir esant gundymui nutraukti pradėtą darbą, reikia įtempti valios jėgas ir bent šiokią tokią pagalbą suteikti nelaimingajam.

    Jei pamokos tą dieną tirpo ir bėgo greitai, tai su laiko tėkme augo nerimas ir bloga nuojauta, nes už gerų darbų neatlikimą galiojo Jėzaus pasakyti žodžiai: “Eikite šalin nuo manęs jūs, nedorėliai, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams, nes aš gulėjau šlapias ir bejėgis sniege, ir jūs manęs nepakėlėte...”

    Štai tavo darbo vaisius: įdienojus stipriai pašalo... Už nugaros liko mokykla, miestas, ir vėl reikia grįžti tuo pačiu keliu. Nelaimėlis gulėjo bažnytkaimio viduryje po gyventojų langais ant suledėjusios žemės, keistai iškrypęs ir sustingęs. Tai buvo riba. Sąžinei liudininkų nereikia. Neatlikto darbo vaisius akivaizdus. Kas iš kilnių, save laikančių tikru krikščioniu, stovėjo prie nelaimėlio?! Taip. Tai du vyrai -jie atnešė nelaimėlį iš purvo ir sniego masės ir padėjo ant sušalusios žemės; jie atliko paskutinę pareigą žmogaus kūnui. O kas tie vyrai?! Miestelyje juos vadino girtuoklėliais, bet jie -gal apie tai nieko nežinodami - tarnavo vienam iš mažiausių brolių, gerbė Kristaus mirusį kūną. Ir tuo labiau gal nenutuokė, kad jų rodomas gailestingumas - užuojauta žmogui - atleido jiems daug nuodėmių.

    Budintys prie mirusiojo vyrai nustemba, kad automobilis sustojo. Paaiškina, kad niekas nesustoja net pasiteirauti, kas čia įvyko. Abejinga minia praeina su savais reikalais. Jie buvo iškvietę greitąją medicininę pagalbą, bet žmogus jau buvo miręs, tai dabar laukia tardytojo ir policijos.

    Tuo metu bažnytkaimio paštas virė nuo čia susirinkusių moterų ginčų ir kaltinimų: pastabios akys viską suskaičiavo, viską žinojo, kas ėjo praėjo, kurie į trobą neįsileido, kas vežimu pravažiavo, kas traktorium, kas sunkvežimiu. Išvada viena: visi žmonės beširdžiai. Aš tai taip nebūčiau pasielgusi.

    Rytinis vairuotojas mokytojas Vytautas kreipiasi į moteris: “Štai prieš jus stovi žmogus, kurio automobilis paliko bedrimbančiame sniege šitą nelaimėlį, kuris labai norėjo padėti, bet... pasidavė gundymui kito: “Palikime, išsipagirios ir pareis...” Be gerų norų reikia didelio ryžto. Taigi ir jūs, jeigu rasite savyje jėgų kam nors padėti, ką gero nuveikti, tada gal ir bus galima aptarti nelaimingą įvykį”. Šiuo atveju moterims galiojo šv. Pauliaus pamokymas: ”Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris mėgsti smerkti kitus. Juk smerkdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats taip darai už ką teisi” (Rom 2,1).

    Vytautas savo namuose. Tušti kambariai ir atsakomybės našta užgulė visu svoriu: esi kaltas. Nieko nesinorėjo veikti. Tada kaip šv. Augustinui atėjo mintis: “Imk ir skaityk!” Atsivertė “Kristaus sekimą” ir skaitė: “...žmogau, išbandymo neišlaikei, nenusimink ir neliūdėk, ruoškis kitam išbandymui”.

    Šis įvykis - kaip sako Tomas Kempietis -atidengė daugelį širdžių...

    Keliom savaitėm po šio įvykio ir pokalbio pašte praėjus, viena moteris, kuri karščiausiai kaltino kitus negailestingumu, radusi miške bešąlantį kaimyną, nepatingėjo pareiti namo, atsivedė savo vyrą ir abu vargais negalais parvedė girtą žmogų į jo namus. Dabar nebuvo širdyje žodžių, tik veikimas.

    Vytautas važiavo su reikalais į miestelį. Kai iki tikslo buvo belikę kokie 300 metrų, pamatė, kad autobuso sustojimo stulpelį buvo tiesiog apsivijęs girtas žmogus, kuris siūbavo į visus šonus, o laisva ranka stabdė pakeleivingas mašinas. Vytautas sustojo. Šaltis žnaibė ausis ir veidą. O žmogus kažin kiek laiko jau šaukėsi pagalbos. Vytautas padėjo jam įlipti į automobilį, patogiai pasodino, ir nesvarbu, kad slidus kelias, kad jam nepakeliui, vežė šitą žmogų net į kelintą kaimą. Keleivis truputį išsiblaivė ir vis klausinėjo: “Kas tu toks esi, kad mane veži?!” O vairuotojas vis kartojo: “Nusidėjėlis”. Tai dar labiau domino vežamą pagyvenusį vyrą, kuris galop visai išsipagiriojo.

    Kitu atveju vėl pasitaikė nelaimėlis. Automobilyje važiavo vaikai, kurie pasipriešino, kad nebūtų priimtas gerokai susikruvinęs žmogus ir jo dviratis. Galop vaikai pritarė, ir nelaimėlis laimingai grįžo į namus. Gal vaikai pasimokė iš vyresniojo poelgio.

    Taip, prakeikimas už mažutėlio pasmerkimą, jo nepamaitinimą, neatjautimą ir t.t., o palaima už gera darymą.

    Šv. Rašte daug pažadų ir daug pamokymų, bet ypatingas yra tas pažadas, kad darant gera net sveikata atsigaus.

    Štai ką sako Viešpats: “Dalykis su alkstančiu duona, priglobk pastogės neturintį vargšą, aprenk pamatęs ką nuogą, ir nenusigręžk nuo savo tautiečio”.

    Tada tarytum ryto žara užtekės tavoji teisybė, žengs tau iš priekio, o Viešpaties garbė palydės iš paskos.

    Kai kreipsies, tai Viešpats tau atsilieps, kai šauksies, Jis tars: “Aš čia!”

■ Lenkijos Vyskupų konferencija apgailestauja, kad šalies parlamentas vėl atidėjo konkordato tarp Lenkijos ir Šv. Sosto ratifikavimą. Paskutinių apklausų duomenimis, 95% lenkų laiko save tikinčiais, tačiau tiktai 16% apibūdino save tvirtai tikinčiais ir praktikuojančiais katalikais. Kiti prisipažino neturį tvirto tikėjimo, nors nereguliariai eina į bažnyčią ir dalyvauja pamaldose.