(Kun. Donatui Slapšiui SJ 75-oji vasara ir 48-ieji Indijos misijos metai)
Kun. K.J. Ambrasas SJ
Aštuntą dešimtmetį metų įpusėjęs (šiemet kovo mėn. 13 d. jam sukako 75 metai) lietuvis misionierius Donatas Slapšys vis dar sėkmingai tebesidarbuoja Indijoje. Ateinančiais metais šis stebėtino atkaklumo, sveiko lietuviško ryžto kupinas ir tiesiog Dievo apdovanoto veiklumo pilnas jėzuitas švęs dvigubą sukaktį: lapkričio mėn. 11 sukaks 60 metų, kai jis įstojo į Jėzaus Draugiją, o lygiai už metų - 1997 liepos 7-ąją, jei Dievas duos, turėtų paminėti auksinį kunigystės jubiliejų.
Jau prieš keliasdešimt metų karo grėsmei pakibus virš gimtojo miesto, šiaulietis jaunuolis paliko gimtąją žemę. Jo atmintyje išlikę gyvi prisiminimai apie tada netoliese prie gimtųjų namų stovėjusį malūną. Tačiau jau beveik 50 metų tas buvęs guvus šiaulietis vaikinas - nūnai virtęs pavyzdingu, užsigrūdusiu, indų kalbą gerai išmokusiu kunigu, kuris net vieną kitą dieną turi gerai apsiprasti, kad galėtų su lietuviškai kalbančiu svečiu normaliai šnekėtis gimtąja kalba. Jos T. Donatas anaiptol neužmiršęs, tiktai per tiekos metų lietuvių kalbos sakiniai, mintys, posakiai jau giliai nusėdo į pasąmonės gelmes, nes graikų, lotynų, vokiečių, anglų ir dar kitomis kalbomis skaityta literatūra jam dar ir dabar nesvetima. Atsivertęs šiomis kalbomis Šv. Raštą ar paėmęs poezijos tomelį, jis gali ne tik paskaityti ir suprasti, bet nemaža tekstų atmintinai pasakyti. Keliomis kalbomis jis gali ir šiandien susikalbėti. Tačiau užvis labiausiai kasdien prireikia vietinės kalbos. Ja šnekasi su valdžios atstovais, parapijiečiais, darbininkais, kurie štai pradėjo kasti šulinį saulės kaitinamo išdžiūvusio dirvono pašonėje. Tenykščio misionieriaus dalia ne tik sielas rengti Amžinybei, bet ir rūpintis kasdien ryžių sauja, be kurios joks žmogus, tuo labiau vaikai, jaunimas ilgai neišgyvens.
Tad vos tik perkeltas iš vienos parapijos į kitą (o kiek per tuos keliasdešimt metų T. Donatas jau apkeliavo, koplyčių pristatė, šulinių iškasė, kalnų tarpeklių ir kalnagūbrių savo kojomis ir motocikliuku ar “gaziuku” per ištvinusias kalnų ir priekalnių upes perbrido!), tučtuojau ima rūpintis: kaip surasti vandens, kurį jis, pasiėmęs dvišakį medžio ūglį, prisideda prie krūtinės ir pradeda ieškoti. Jau vien tik šiuo paprastu, bet patikimu būdu lietuvis misionierius iškart įgyja vietinių žmonių pagarbą ir pasitikėjimą. Nepaisydamas, kad jau dukart turėjo širdies smūgį, jis guviai tarškančiu “gaziuku” laksto po kaimus, vienkiemius ir gyvenvietes. Štai ir dabar, atsidūręs į naują Ahmednagar rajono parapiją, šis prakaulaus, išdžiūvusio veido, liesas ir eiklus kunigas savo paskutiniame laiške rašo: “Čia turiu per daug visokių darbų, todėl laiko rašymui nelieka. Paprastai apie 4 val. iš ryto važiuoju į kaimą”.
Toje srityje, kur jis apaštalauja, gyvena apie 15.000 katalikų. Mat T. Donatas savo aptarnaujamoje parapijoje turi 94 “mažutes parapijėles” - kaimus, gyvenvietes, sodybas, kur dažniausiai po atviru dangumi, kartais net mėnuliui šviečiant, greta jaučiams, karvėms, avims atrajojant, pelėms krebždant kukurūzų šiauduose, ant lagaminėlio, dėželės ar kubilėlio užsitiesus drobės gabaliuką, užsidegus žvakę, ritmingai barškant tamtamui ar grojant sudilusiems kaip armonikos dydžio vargonėliams, giedama, aukojamos šv. Mišios, dalijama komunija. Paprastai iš čiabuvių kaimo, jei tenai dar nėra jokios koplyčios, kartais net tikinčiųjų, atėjęs koks kun. Donato atsiųstas žmogus iš kito kaimo, pradeda kalbėti, pasakoti apie Dievą, tikėjimo tiesas ir taip virsta tokio kampelio katechetu. Tada, kai jau dirva parengta, prasideda tikėjimo žinių gilinimas, krikštai, išpažintys, Pirmoji komunija. Tai pamažu atsiranda nauji pastoraciniai taškai, kuriuos po du po tris kasdien, nutolusius nuo parapijos bažnyčios po keliolika, kartais net po keliasdešimt kilometrų, reikia per mėnesį bent vienąsyk aplankyti, pasikalbėti su ligoniais, su vaikais, jaunimu. Šitaip kasdien tokių apie 8-9, o sykiais ir daugiau valandų trunkančiose kaitroje kelionėse, reikia pabūti ir parapijoje, kur vienu ar kitu reikalu vis beldžiasi žmonės į duris.
Be to, T. Donatas naujoje Songaon parapijoje globoja 7 skyrių mokyklą, kur mokosi 300 vaikų. Čia būtinas bendrabutis, kuriame gyvena 65 berniukai ir 67 mergaitės. O pastatai, kur tie vaikai gyvena, apverktinos būklės. Gerai, kad senąjį berniukų bendrabutį šiemet nugriovė. Ko gero, jei būtų šiek tiek ilgiau palaukta, jis pats būtų užgriuvęs vaikus. Dabar T. Donatui didelis rūpestis - kuo greičiau prieš lietų sezoną pastatyti naują bendrabutį, o lėšų, kaip paprastai šiame krašte, reta. Todėl reikia prašyti iš svečių, iš kitų kraštų, iš pažįstamų ir turtingesnių Amerikos, Europos gerų žmonių, kad padėtų varganam, alkio ir nepriteklių, karščio ir sielvartų slegiamam, gyventojais pertekusiam Indijos kraštui. Užtat čionai toks karštas tikėjimas, tokia nuoširdi vaikų ir jaunimo giesmė ir malda, kad žiūrint į juos, tiesiog norėtum visus kitų žemynų vaikus čia atgabenti, kad galėtų pasižiūrėti į tas po Pirmosios Komunijos blizgančias nuo ašarų akis, pasiklausyti tos darnios, nuostabios tyrų širdžių giedamos giesmės skambesio! O kaip jie gyvena! Kaip tie vargšai vaikai maitinasi?! Ryžių saujelė, vandens šlakelis, bananas perdien! Kai tik bus baigtas bendrabutis tiems dažnai pusalkaniems, beveik visad basiems berniukams reikia pradėti rūpintis, kad stogas neužgriūtų ant mergaičių galvų. O kur visos sąskaitybos, dalykiniai laiškai, kvitai, sąskaitos - visi šie reikalai eina per T. Donato rankas.
Pasitikėdamas Dievu, gerų žmonių dosnumu ir meistrų išradingumu, T. Donatas šiame krašte tiesiog daro stebuklus. Ir ne tik varo statybas, kasdien labai nuoširdžiai meldžiasi, bet ir turi 40 lovų seselių aptarnaujamą ligoninę. Jos visus įnamius jis pažįsta vardais, nes dar kito kunigo padedamas atneša Švenčiausiąjį, paguodžia, suramina, pasikalba. Per parapijos metinę - Švč. Jėzaus Širdies šventę, -mat toks šios bažnyčios vardas, - indiškoje parapijoje buvo didelė iškilmė: jų kraštą aplankęs vietos vyskupas 134 žmonėms suteikė Sutvirtinimo Sakramentą. Gaila, kad ūmai užgriuvusi liūtis privertė sutrumpinti visą iškilmingai progai parengtą programą. Tačiau Sakramentas suteiktas ir kitos būtinos pareigos atliktos. Iškilmė pasiteisino. Dievas pagerbtas.
Žmonėms liko didelis įspūdis! O juk tokiai progai reikia daug darbų atlikti, sutvirtinamuosius parengti, patikrinti, viską surikiuoti. Taigi, anot T. Donato, “surambėjimui čia nėra erdvės”. Be to, kaip vietinius, taip ir ateivius, čia kartas nuo karto užklumpa visokios kitos negandos. Pradėjusi siausti maliarija ir dar kažin kokia liga. Gerai, kad visos tos nelaimės nepargriovė T. Donato ir nesugadino darbo ritmo.
Džiaugdamiesi T. Donato gražiu pastoraciniu darbu, siunčiame jam ir jo aptarnaujamiems parapijiečiams, ypač tiems, kurie šiemet priėmė Šv. Komuniją ir buvo sutvirtinti, nuoširdžiausius lietuviškus sveikimus, karštas maldas, kad jo darbus tolimojoje Indijoje ir toliau laimintų maloninga Viešpaties ranka, lydėtų Mergelės Motinos nesiliaujanti globa. Gal atsiras jaunimo ar moksleivių, kurie pasiųs anksčiau nurodytu adresu tiems nuoširdiems, bet dažnai pusbadžiu gyvenantiems Indijos vaikams kokį laišką, dovanėlę ar prisiminimą. Dėkojame visiems už nuoširdumą, kad atjaučiate ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio tikinčiuosius.