Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

ATSIDIEVOJIMAI

    Mano senas bičiulis politologas Aleksandras Štromas buvo ir liko homo ludens - žaidžiantis žmogus. Todėl jau antra savaitė tramdau save, kad nepykčiau, nesisieločiau, juokais nuleisčiau visas jo šnekas ir prognozes arba A. Štromo pastangas įpiršti Lietuvai dar vieną partiją, kurios lyderio postą jis kilniaširdiškai užleistų V. Adamkui, pats pasitenkindamas kukliu tautos pranašo vaidmeniu. Mes dar prisimenam, kaip prieš metus jis teigė, jog Lietuvoj privalo laimėti “trečioji jėga”. Dėl tos perspektyvios vietos ėmė rungtis Prunskienės moterys ir barzdoti vyrai - nuo Šustausko iki Bičkausko, įsikūrė dar kelios partijos - greit jų turėsim apie trisdešimt - tačiau ponas Aleksandras tarp jų vidurio kažkodėl neįžiūri.

    Nemato jo ir Štromo bičiulis ponas Tomas Venclova, šį kartą tautiečiams atvežęs barzdotą anekdotą apie dvejas šykštaus škoto kelnes - ak, kodėl tie neišprusę lietuviai nepaprašo trečių iš atvažiuojančių amerikonų! Ir vienas, ir kitas tulžingai spjaudosi, lyg čia tebūtų tik dėdėpistai ir konservatoriai. Tiedu profesoriai nenori matyti, kad jiems pažįstami bolševikų palikuonys, devyniskart apsivogę ir apsimelavę, dairosi, kaip čia dar galėtų apmulkinti nuskurdintą liaudį, o antrieji, net minėtų svečių paniekinti, iš paskutiniųjų stengiasi sukliudyti vagiui, kad tas prisiplėšęs bent jau sienas paliktų. Apie kitas partijas jie iš viso nešneka - krikdemus, socdemus, demokratus ir tautininkus, net Centro sąjungos veikėjus išveja iš aikštės kaip išdykaujančius vaikigalius, mat atvykusiems ponams reikalinga žaidimų veja su aiškiai pažymėtais vartais.

    Mažiau pretenzingi amerikonai laisvalaikiu skrenda į Las Vegą “gemblinti” arba į Palm Springs palošti golfą, o mūsų svečiai yra patyrę, jog kur kas didesnis malonums savo gimtinėj pasijusti žaidimo stiklo karoliukais neprilygstamais specais. Tėvynainiai, užgniaužę kvapą, gaudo kiekvieną tavo žodį, spauda ir radijas kartoja banaliausią tavo anekdotą, į savo Ameriką gali sugrįžti tarsi paūgėjęs, žaliojoj tėviškės vejoje palikęs gilius savo žaidimų pėdsakus...

    Turėdamas šiokį tokį imunitetą, nusprendžiau draugiškai paimti ponui Aleksandrui už sagos ir paklausti, kur jis matė tokią modernią partiją ir tokią valstybę, kurios valdomi žmonės bėginėtų sau tarsi futbolo žaidėjai (tai vis A. Štromo vaizdingi palyginimai) - iš pirmo žvilgsnio jokios valdžios, jokių teisėjų. Tik tada, kai kas nors tendencingai spiria kitam į tarpukojį, va tada pasirodo referi ir iškelia geltoną arba raudoną kortelę... Tokią politikos profesoriaus utopiją jau buvo pagarsinus mūsų spauda ir radijas.

    Savo seną bičiulį radau apsieižusį popieriais, naujos partijos kūrimo projektais, jo dar nenorėjo paleisti trys jauni adeptai, kuriems profesorius galiausiai pasakė:

    -    Toliau viską darys ponas Adamkus, manęs tarp steigėjų prašyčiau neminėti. Aš - tik konsultantas. Interviu “Lietuvos ryte” - tik man išvažiavus.

    Man pasirodė, jog aš vėl girdžiu mūsų istorijos žingsnius. Užmečiau akį į ant stalo gulintį manifestą ar programos projektą. Lietuvai siūloma pakeisti kai kuriuos Konstitucijos straipsnius, kad neliktų jokių neprivatizuotų strateginių objektų, kad viską būtų galima parduoti - elektrines, geležinkelius, vamzdynus...

    -    Netgi Ignalinos atominę? - nustebęs paklausiau.

    -Taip, - ramiai patvirtino ponas Aleksandras. Ponia Irena man pasiūlė vandens. - Supraskit - jūs vis tiek pralaimėsit, - ramino mane senas bičiulis.

    - O mes jums norim tik padėti. Į naują partiją kalbinsime Abišalą, Kuolį, Visokavičių kviesim...

    Suabejojau, ar tie vyrai sutiks, ir dar kartą paklausiau, ar yra pasaulyje laisva valstybė, kur valdytų tokia partija.

    Profesorius užpylė mane postringavimais apie atvirą visuomenę, apie M. Tečer ir ypač apie tendencijas JAV respublikonų partijoj. Supratau, kad

    Aliukas (taip jį iki šiol vadinau) mėgina užkalbėti dantį, kurį tektų rauti iš pačios širdies.

    Tiesa, dar paklausiau, kaip jis žiūri į J. Slavino (“Chario”) ataskaitas KGB šefams, ar jis tiki, kad St. Lazoraitis galėjo taip negražiai charakterizuoti Aleksandrą Štromą.

    - Žinoma - ne! - nusijuokė profesorius. - Slavinas - senas mano draugas. Iš Vilniaus aš važiuoju tiesiai pas jį, į Kelną. (Aš net nugirdau - “į Kelmę”). Žmogus norėjo išdumti į Vakarus, todėl ir stengėsi įgyti jų pasitikėjimą.

    Iš Aliuko tono aš supratau, kad ir ponas Slavinas viso labo tik homo ludens, žaidžiantis žmogus, kuriam nusispjauti ant to, kas jam nešventa. Atsidievojau, palinkėdamas profesoriui Štromui laimingo kelio, o pats pasilikau viltį, kad pono Adamkaus jam vis dėlto nepavyks sugundyti. Abišalos, Visokavičiaus, Kuolio - taip pat. O dėl kai kurių kitų galvos neguldau. ( Kazys Saja, Lietuvos aidas Nr. 136)

SVETUR STUDIJUOJANTIEMS LIETUVIAMS SUSIBURTI PADĖJO "INTERNETAS"

    Maždaug pusšimtis užsienyje studijuojančių lietuvių buvo susirinkę į vasaros stovyklą prie Antalieptės marių Zarasų rajone.

    Kaip Eltos korespondentui sakė vienas šios stovyklos iniciatorių Prahos Karlo universitete istoriją studijuojantis Linas Eriksonas, Bąjotiškių vienkiemyje susibūrė jaunuoliai, studijuojantys JAV ir Europos aukštosiose mokyklose. Daugelis jų susipažino elektroniniu paštu arba skaitydami “Internet” kompiuterių tinkle lietuvių studentų platinamą elektroninį biuletenį “Užuomazga”. J šią stovyklą pakviesti ir jau baigę studijas svetur ar dar tik besiruošiantys vykti mokytis į užsienį.

    Pasiskirstę į darbo grupes, stovyklautojai tvarkė aplinką - statė palapines, rengėsi diskotekai ir studentų koncertui, “Talentų” vakarui prie laužo.

    Jie dalyvavo improvizuotuose “Šeštadienio pokalbiuose”. Pasak L. Eriksono, taip tarsi pratęsta LNK televizijos laida, kurioje pernai patirtimi dalijosi užsienyje besimokantys lietuvaičiai. Po pietų buvo imituojamos Atlantos olimpinės žaidynės - vyko “Bąjotiškių olimpiada”.

    Šiame Bonoje besimokančių studentų šeimai priklausančiame vienkiemyje iškils medinis kryžius, ant kurio bus prikaltos lentelės su stovyklautojų vardais ir valstybių, kuriose jie studijuoja, pavadinimais.

    L. Eriksono teigimu, susidomėjęs rengti tokią stovyklą Atviros Lietuvos fondas nutarė skirti lėšų, už kurias Vilniuje bus rengiami seminarai ar net įsteigtas informacijos centras, padėsiantis tautiečiams įgyvendinti savo svajonę - išvykti mokytis svetur.

    Nepatvirtintais duomenimis, šiuo metu įvairiose pasaulio aukštosiose mokyklose studijuoja keli šimtai Lietuvos piliečių. (Lietuvos aidas Nr. 154)

KLAUSIMŲ STOJANTIESIEMS NESUGEBĖJO ATSAKYTI NET DĖSTYTOJAI

    Vilniaus universitete šiemet stojančiųjų tūkstančiu daugiau nei praėjusiais metais. Į 15 Lietuvos aukštųjų mokyklų šiemet studijuoti buvo priimta 10828 studentai.

    Kiekvienas stojantis į Vilniaus universitetą turėjo teisę rašyti prašymą laikyti egzaminus į dvi specialybes. Vilniaus universitete mokestis stojant į vieną specialybę - 50 Lt, į dvi - 80 Lt, Vilniaus pedagoginiame universitete padavusiems pareiškimą į vieną specialybę - 25 Lt, Dailės akademijoje už namų darbų peržiūrą - 20 Lt, o už egzaminą - 40 Lt, Vilniaus technikos universitete -35 Lt už dokumentų tvarkymą ir 25 Lt už testą.

    LA sužinojo, kad pašaliniai asmenys (jaunuoliai, tą dieną nelaikantys egzamino, tėvai, draugai, žurnalistai) nebuvo įleidžiami į Vilniaus universiteto rūmus, kuriuose vyko stojamieji egzaminai. Išimties tvarka leidimus suteikia tik VU priėmimo komisijos atsakingasis sekretorius B. Aleksiejūnas arba jo pavaduotojas. Prie antrųjų rūmų durų sargybinio pareigas einanti moteris prisipažino neįleidusi net žmonių, rodančių Seimo nario pažymėjimą.

    Ankstesniais metais jaunuoliai, sužinoję, kad už egzaminą gavo nepatenkinamą balą, iš nevilties išdaužydavo storo stiklo langus, ant kurių buvo sukabinti rezultatai. Šiemet panašių atsitikimų dar nepasitaikė. Bet, pasak B. Aleksiejūno, šiemet už nusirašinėjimą, iš rašomųjų egzaminų buvo išvaryti penki jaunuoliai.

    Busimieji studentai LA teigė nesupratę kai kurių stojamųjų egzaminų sistemos ir vertinimo, mat žmogus, trejus metus dirbantis anglų kalbos vertėju, už anglų kalbos egzaminą tegavo 7 balus, o kitas, metus išgyvenęs Vokietijoje, už vokiečių kalbos egzaminą taip pat tik 7 balus. LA sužinojo, kad viena būsima studentė vietoj savęs į užsienio kalbos egzaminą pasiuntė savo draugę su peruku, o prie durų stovinti kontrolė taip ir nepastebėjo. Itin daug abejonių sukėlė politologijos testas būsimiems teisininkams ir politologams. Dalis dėstytojų prisipažino, kad testo, pateikto stojantiesiems, nesugebėjo įveikti net jie patys, o vienas Istorijos fakulteto dėstytojas teigė už minėtą testą surinkęs 18    iš 20 galimų balų. Beje, į testo klausimus stojantieji atsakinėjo penkias valandas. Vienas iš testo sudarytojų, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Egidijus Kūris, LA patvirtino, kad testas leido nustatyti stojančiųjų žinias ir intelektą, o gauti 20balų buvo gana sunku. Seimo narys, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Algirdas Gricius taip pat prisipažino, kad dalis klausimų buvo labai sunkūs. Tad geriausias įvertinimas už testą tebuvo 19    balų (juos surinko tik trys stojantieji). “Stojamųjų egzaminų tikslas - atsijojimas, kad įstotų patys geriausi”, - sakė E. Kūris. Pasak dėstytojų, buvo tik vienintelis atvejis, kai jaunuolis, pamatęs, testo klausimus, atsistojo ir pareiškė, kad egzamino tikrai neišlaikys.

    Stojantieji teigė, kad užduotys kasmet vis sunkėja, o testas jaunuoliams, šiemet baigusiems vidurines mokyklas, buvęs neįkandamas. Tuo tarpu E. Kūris tvirtino, kad didesnė dalis klausimų sudaryti remiantis mokyklos vadovėliais. E. Kūris stebėjosi, kad kai kurie busimieji studentai neatsakė į itin lengvus klausimus, vertus vieno taško, o teisingai pažymėdavo atsakymus į trijų taškų vertus klausimus.

    Prognozuojama, kad šiemet į Vilniaus universiteto populiariausias specialybes įstos 60 proc. vilniečių ir tik 40 proc. jaunuolių iš provincijos. Pasak E. Kūrio, į politologijos specialybę paprastai įstoja pusė vilniečių, o kita dalis - jaunuoliai iš provincijos. Beje, pasak specialistų, jaunuoliai iš rajonų ir kaimų turi išties mažesnes galimybes pasirengti stojamiesiems egzaminams.(Lietuvos aidas Nr. 137)

DAILĖS ISTORIKAI SUSIRŪPINĘ DVARŲ LIKIMU

    Vilniuje Lietuvos dailės istorikų draugija (LDID) surengė konferenciją “Lietuvos dvarų kultūra”.

    Dailės istorikai skaitę pranešimus apie žymiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarus ir dvarų parkus XVII-XX a.

    Menotyrininkė, LDID tarybos narė, Rūta Janokienė konstatavo, kad visuomenės domėjimasis menotyrininkų darbais gana ribotas. Be to, sovietiniais laikais dvarų kultūra apskritai nedaug domėtasi. Tuomet visų svarbiausia buvo liaudies kultūra.

    Didieji Lietuvos Kunigaikštystės dvarai liko už Lietuvos ribų (Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje). Etnografinė Lietuva itin didelių dvarų neturėjo. Smulkūs dvareliai daugiausia išliko Žemaitijoje, tačiau jų būklė nėra gera, o valstybė pinigų jiems restauruoti neskiria, kalbėjo menotyrininkė.

    Po konferencijos Lietuvos dailės istorikai autobusu vyks į ekspediciją: Vilnius-Vaitkuškis-Siesikai-Taujėnai-Raguvėlė-Burbiškis-Radviliškis-Šeduvos Raudondvaris-Pakruojis-Renavas-Plungė-Rietavas-Belvederis-Vilnius. (Lietuvos aidas Nr. 101)

ŠEIMININKIŲ DIENA

    Šeimininkių dieną paskutinį liepos sekmadienį Kaune, Žemės ūkio rūmuose, trečią kartą surengė “Šeimininkės” savaitraštis, “Ūkininko patarėjas” ir Ūkininkų draugija. Apie aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų moksleivių rankdarbių parodą “Tautodailė lange”, Irenos Jauniškienės karpinius viešnia iš Norvegijos Tove Cristensen sakė: “Jūsų paroda galima priblokšti pasaulį. Lietuvos moterys - ypatingos!”

    Šeimininkių dienos simbolis - naminė duona, kurią kasmet šventei iškepa ūkininkė iš Panevėžio raj. A. Kilienė. Konkursų metu geriausiomis šeimininkėmis išrinktos šilutiškės G. Razmienė, L.Eidintienė, B. Lingienė ir V. Baguckienė už pupelių tortą, rietaviškė J. Vizgirdienė, pikantišku įdaru paskaninusi paprasto kopūsto gūžę, ir kitos. Irinos Turkovskajos kolekciją “Ažūriniai nėriniai” salė sutiko audringais plojimais, atsistojusi.

    Šeimininkių diena rengiama per Mortos - šeimininkių globėjos - vardadienį.(Lietuvos aidas Nr. 150)