Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Nuodėmes atleisti teikis

Eugenija Čiurlionienė

    Taip vienodai ir monotoniškai krinta lietaus lašai į žemę. Žemė stengiasi sugerti kiekvieną lašą, tarsi žmogus, kuris skuba sugerti į save kiekvieną laimės, pasisekimo ir džiaugsmo krislelį. Tačiau tų krislelių žmogui būna skirta taip mažai, niekada nebūna, kaip po lietaus, didelis klanas. O, jei taip būtų! Žmonės matuotų savo laimę, tarsi vandenyną, beribiais plotais. Deja, tik lašas po lašo laimės daugeliui žmonių per visą gyvenimą nepripildo net plonos taurės. Tą taurę geriame ilgai, po mažytį gurkšnelį, tausojamą, kad turėtume ilgiau, bet atsitinka taip, kad taurė sudūžta, ir mes vaikštome ant sudužusios laimės šukių, skaudžiai žalojančių ne tik kūną, bet ir sielą.

A. Kezio nuotr.

    Tokių žmonių, kurių širdys plaka skausmu, žemėje yra ne šimtai, ne tūkstančiai - milijonai. Kiekvienam atrodo, kad jo žaizda pati didžiausia, pati skaudžiausia.

    Kad galėtų kas surinkti iš žmonių skausmą, neviltį, kad galėtų visiems padalinti po vienodą laimės spindulėlį, kad visi žmonės žemėje būtų žmonėmis - kokia palaima viešpatautų pasaulyje! Tačiau tap nėra: žmonės nuspalvinti įvairiai: juodai, baltai, geltonai, ir tos spalvos tai iškelia žmogų, tai gniuždo, mindo prie žemės. Rodos, nesvarbu būtų žmogaus spalva - svarbu, kad širdys vienos spalvos, jos plaktų taikiai, kad žmonės šypsotųsi vieni kitiems. Taip nėra ir nebus - žmogus pats protingiausias, bet ir pats menkiausias tvarinys žemėje.

    Šiandieną, kai žemę plaka lietus, kai mano širdyje dar vis yra kraujuojanti, turbūt niekad neužgysianti žaizda, mintimis braidau po savo gyvenimą.

    Taip nenumaldomai bėga dienos, mėnesiai, metai: sūkuriais sukasi įvykiai, gyvenimo audros drasko širdis, gniuždo ir, lyg į juodą duobę, užkasa gražiausias gyvenimo svajones, meilę, viltis.

    Mano, kaip motinos, meilė ir viltis buvo mano sūnus. Jis vienintelis, kuriam paskyriau savo gyvenimą...

    Lyg juoda skraistė, tos išgyventos dienos šiandien praskrenda pro mano mąstymo prizmę...

    - Išnešiojo sūnų ji ant rankų,

    O paskui - jau nebe jos valia, - šie žodžiai, girdėti prieš 12metų, sūnaus vestuvių dieną, skamba man ausyse.

    Taip: auginau, puoselėjau, atidaviau, palaiminusi tik aš, nes kunigo palaiminimo nenorėjo nei sūnus, nei jo išrinktoji. Kad ir kaip man buvo skaudu, kad ir kaip prašiau -nepadėjo. Jų bendras gyvenimas man prasidėjo dainos žodžiais: “nebe jos valia”.

    Slinko metai, monotoniškos darbo ir gyvenimo dienos, vienas po kito gimė du anūkai, kuriuos beprotiškai pamilau, dabar daugiau dėmesio skyriau jiems, nes vis dažniau mačiau juodus debesis toje šeimoje. Bandžiau įspėti, pamokyti, patarti, bet kuo toliau, tuo labiau teko skaudančia širdimi pripažinti, kad nebe mano valia. Ne kartą bandžiau suartinti juos, pasukti juos geru šeimos gyvenimo keliu -man buvo pasakyta: “Jūs sūnus turi savo gyvenimą, aš turiu savo - jūs nesikiškite į mūsų reikalus”. Turėdavau tylėti, nors širdis verkė. Dažnai suklupusi melsdavau Dievą, šaukdavau pagalbos, kad ištiestų ranką ir ištrauktų juos iš tos bedugnės, į kurią įkrito abu - sūnus ir marti. Tada ne visai supratau, kodėl taip yra, nes nė vienas nepaaiškino priežasties. Tik kai lemties debesis galutinai apgaubė jų šeimos židinį, jis pradėjo gesti, viską supratau.

    Galvojau, kad tai Dievo rykštė palietė juos už tai, kad nebuvę prie altoriaus, nepriėmę santuokos sakramento, nepalaiminti kunigo. Pagal mūsų senesnių žmonių mąstymą - toks gyvenimas nuodėmingas. Kai žmogus praranda tikėjimo jausmą, vedantį gėrio keliu, jam jau nesvarbu nei šeimos laimė, nei padorumas, nei savo paties garbė. Jis pasiduoda pagundoms ir ima plaukti pasroviui. Taip ir atsitiko jiems -sūnui kelią pastojo kita moteris, marčiai - kitas vyras. Supratau, kad bedugnė jų šeimoje atsivėrė visu juodumu. Meldžiau Dievą, prašiau sūnaus, kad pasigailėtų vaikų, kad nedraskytų šeimos, bet jau buvo “nebe mano valia”.

    Po dvylikos bendro gyvenimo metų vėl savo parašais patvirtino skyrybų protokolą. Pasidalijo vaikus: didesnis su tėvu, mažasis - su motina. Sunku aprašyti mano skausmą, kai mačiau anūkų akyse ašaras ir maldavimą: “gyvenkime visi drauge, kaip seniau”. Negalėjau pernešti to skausmo, pasmerkiau savo sūnų, vos neišsižadėjau jo, pasiėmiau anūkus pas save, kad jie nurimtų, kad tik mažesnis būtų jiems skausmas.

    Nepalioviau šauktis Dievo pagalbos, kad mano sūnus sustotų, nebristų gilyn į nuodėmę, bet viskas veltui. Tik mažos vaikų akelės žiūrėjo į mane, lyg laukdamos atsakymo, jie dar nesuprato, kas vyksta su jų likimu. Iš sielvarto aprašiau už juos žodžius, kuriuos gal kada paskaitys ir susimąstys tėvai:

    Vienu krauju maitintos,
    išskirtos mažos širdys,
    gyvenime jau niekas
    kartu jų nesušildys.

    Mamytė klojo lovas,
    tėvelis glostė galvas,
    dabar jau mūs vaikystę
    nudažė kitos spalvos.

    Kodėl, mamyte, tėti,
    viens kito nemylėjot,
    kodėl pačioj vaikystėj
    į skausmą pastūmėjot?

    Kodėl į gimtą lizdą
    mūs ašarėlės byra?
    Kodėl mamyte, tėti,
     gyvenime taip yra?

    Netruks praeit daug metų,
    šarma dabins jūs plaukus.
    Ir sielvartas sukaustys,
    savo sūnų sulaukus.

    Sunku bus jus paguosti,
    senatvėj nuraminti,
    kodėl pačioj vaikystėj
    reikėjo mus paminti.

    Paskaitęs sūnus šias eiles, pamatęs ašaras mano akyse, prašymus ir maldavimus, nesusigėdo, nesusimąstė, bet apkaltino mane, kad aš nusenusi, atsilikusio mąstymo, nenoriu jam laimės. Kiekvieną kartą, kai mes susitikdavom, vengė žiūrėti į mane, tik sunkiais žodžiais, lyg rykštėmis, plakė mano motinišką širdį.

    O Dieve, kodėl tu toks negailestingas, kodėl neišklausai mano maldų, juk sakei: “Melskitės, ir bus išklausyta, prašykite, ir gausite”. Tačiau mano šauksmas - tai buvo balsas tyruose: sūnus ir marti susikūrė naujas šeimas, pasidaliję savo vaikus, nuėjo į naują laimę - auginti svetimų vaikų.

    O aš - kas. Vargšė, verkianti motina. Susigūžiau savyje, širdis, rodos, virto akmeniu. Vakarais, dienomis mintimis vis šaukiau: “O, Dieve”. Smerkiau sūnų, keikiau tą moterį, sudaužiusią šeimos laimę, pasisavinusią vaikų tėvą. Mačiau skaudžias anūkų ašaras, kai tėvas pamylavęs juos, palikęs pas mane, išeidavo į naują šeimą. Kodėl, o Dieve, kodėl taip mane nubaudei?

    Mintys, lyg juodos gyvatės, rangėsi ir, rodos, šnypštė man, kad per daug mylėdama sūnų, nesugebėjau jo išauklėti doru, mylinčiu tikėjimą žmogumi.

    Nei šauksmai, nei ašaros nepadėjo. Jau, matyt, taip buvo skirta. Mano maldos nedavė vaisiaus, ir aš, rodos, nustojau tikėti.

    Slinko liūdnos dienos, jau ir ašaras visas išverkiau, liko tik didelis skausmas ir nusivylimas.

    Nerasdama sau vietos, savo širdgėlą ir skausmą, abejojimą ir nusivylimą kartą papasakojau kunigui.

    Jis matė mane pasimetusią, nusivylusią tikėjimu ir maldomis, daug kalbėjo ir guodė. Jis man priminė, kad mano skausmas nėra pats baisiausias, mano sūnus nėra pats blogiausias. Yra daug skaudesnių likimų, daug skurdo ir mirčių, tėvų girtuoklių ir alkanų vaikų. Priminė man, kad Dievas čia, žemėje, mums išbandymus siunčia, žiūri, ar sunkią valandą nenusisuksi nuo jo tiesų, nuo tikėjimo, reikia viską iškęsti, apgalvoti ir pasverti. Man priminė, kad ir aš darau nuodėmę - pati nusisukau nuo Dievo ir maldos, kad aš tik reikalauju iš Dievo pagalbos, o ką aš jam pati duodu... Susimąsčiau. Taip - per daug įbridau į skausmą, per daug savimeilės skiriu sau ir noriu, kad visi vykdytų mano prašymus.

    Man kunigas atleido, grąžino mane į tikėjimą. Aš pamačiau, kad mano pergyvenimas po truputį aprimsta. Mačiau, kad sūnus neapleidžia savo vaikų, daug laiko jiems skiria, vis stengiasi rasti kalbą su manimi, nori, kad suprasčiau, kad ne jis vienas buvo kaltas dėl tos nelaimės. Negalėjau ilgiau rodyti jam savo neapykantos, negalėjau jo matyti tokio nelaimingo - atstumto motinos meilės, ir aš jam atleidau. Tegul daugiau nesuklysta gyvenime, tegul randa tikrą gyvenimo laimę, tegul moko vaikus darbštumo, įskiepija jiems dorybės ir tvirtumo dvasią.

    Grįžtu į dabartį, Į namus ir šeimą - naujai susikūrusią, tačiau, po ilgų dejonių, apmąstymų, po kelerių metų skausmingo pergyvenimo, pripažinusią tikėjimo Dievu šviesą, paaukojusią naują gyvenimo kelią Aukščiausiojo palaimai. Nuoširdžiai meldžiuosi už sugrąžintą ramybę, tardama: “teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia”.