Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PO SAVO ŽVAIGŽDE

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Marija Balkevičiutė

    Bandau surasti danguje savo žvaigždę, sužibusią tik tam, kad gyvenčiau. Antai... pačiam pakrašty viena tokia skaidri. Tai mano - nutariau. Kada nors ateis laikas jai pasitraukti. Kada nors...

    Geriau apie tai dabar nė negalvoti. Dar daug metų, valandų, minučių man skirta gyventi. Esu reikalinga pasauliui, Lietuvai, jos pavargusiems vaikams. Norėčiau aplankyt kiekvieną vienišą senelį. Padėti, patarti, o gal paprasčiausiai paglostyti pavargusią raukšlėtą ranką. O gal užtektų vien tik išklausyti... Nežinau, kodėl suvirpa širdis, pamačius gatvėj vargšą bekojį skurdžių, klūpantį ant bulvinio maišo. Koks nusižeminimas... ir vien dėl to, kad reikia valgyti, ir vien dėl to, kad užgimei gyventi. Tėveli, pasakyk, kur ieškoti tiesos? Kurioj pasaulio šaly ji dalinama ir neimama mokesčio?

    Džiaugiuosi, kad nesu milijonierė ar pasakų princesė ant skraidančio žirgo. Esu dėkinga tau, Dieve, kad man leidai patirti tai, ką ne visiems leidi. Aš galiu matyti kito žmogaus skausmą, tai paprasta, bet kartu ir sudėtinga. Kai kartais užeina liūdesys ir apima noras prabangiau gyventi, prisimenu šią dovaną ir esu dėkinga, kad galiu mylėti, užjausti. Esu laiminga, galėdama būti maža tarp didelių ir galingų. Nors dabar, patikėkit, tai tikrai nelengva.

    Likimas kažkam laimės davė per daug, o iš kažko atėmė viską. Vaikų namuose gyvenantys vaikai turi motinas, bet tuo pačiu ir neturi. Kažin ar daug motinų su jais atsisveikino, ar liejo ašaras? Kiek gegužių palieka vaikus, atėjusius ne savo noru ir ne per savo kaltę. Užaugę jie ilgai minės tas dienas, ne vieno širdy rusens neapykantos liepsnelė, žadins prisiminimus ir keršto troškimą. Vis galvoju, kas baisiau - ar nužudyti negimusį kūdiki, ar numesti kaip nereikalingą daiktą? Norėčiau žinoti, ką jaučia galėjusi būti mama moteris ir paskelbusi nuosprendį būsimam žmogui. Mirtis! Kaip žiauriai skamba šitas žodis, o žiauriausia tai, kad įsčiose ramiai gyvenusi būtybė negali pasirinkti. Ji nuteista prieš savo norą, prieš tokį aiškų Dievo paliktą įsakymą “Nežudyk”.

    Dar vis nesuprantu, kam, Viešpatie, davei mums širdį. Neteisk, jei pavadinsiu beširdžiais tuos, kurie jos iš tikrųjų neturi. Ar gali širdį turintis užmušti kitą, kankinti, tyčiotis? Ar gali širdį turintis žudyti ir mušti? Manau, negali. Tokie ir vadinami beširdžiais, neturinčiais nė lašelio meilės ar supratimo apie kito jausmus. Tikiu, kad buvo nors keletas tokių, kurie gailėjosi, supratę savo kaltę ir pamatę, kad juodžiau už tai, ką padarė, ir būti nebegali. Deja, kad ir kokios skaudžios pamokos, ką nors pakeisti per vėlu. Belieka tikėtis, kad nebebus taip brangiai kainuojančių pamokų.

    Galėtų pasaulyje nebūti nė trupinėlio blogio -visur taika, ramybė. Tačiau taip nėra. Yra du keliai: vienas platus, tiesus, aiškus, kitas siauras, vingiuotas, pavojingas. Eini pirmuoju - būsi turtingas ir saugus šiame pasaulyje ir nematysi vargšo, nelaimingo. Eisi antruoju - nesitikėk gerovės. Juo eidamas, pažinsi tikrąjį gyvenimą, nes su savim vesiesi ir nelaimingąjį. Šito kelio gale išeis pasitikti pats Jėzus Kristus. Pasitiks ir uždės nevystantį pergalės vainiką. Jis veda tiesiai aukštybėsna, išvaduoja nuo žemiškų geidulių (per juos žmonės dar gyvi mirte numiršta, degte sudega).

    Štai viena žvaigždė atsiskyrė nuo kitų žvaigždžių ir lyg liepsnojantis fakelas krito. Ir užgeso pakely į žemę. Kažkas pasitraukė iš žaidimo, vadinamo gyvenimu. Manoji vis dar dega. Mažytė, bet tokia ryški. Ji pasitrauks, išspinduliavusi visą šviesą. Nesu aš kokia švenčiausia iš švenčiausių ar garsiau pašaukta iš kitų pašauktųjų. Bet esu laiminga, kad esu.